2012 m. rugpjūčio 31 d.    
Nr. 32
(2007)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Nuodėmė tautų nesantaikoje

Kvietimas į Lenkijos ir Rusijos krikščionių susitaikymą

Mindaugas BUIKA

Rusijos Stačiatikių Bažnyčios
vadovas Maskvos patriarchas Kirilas I
ir Lenkijos vyskupų konferencijos
pirmininkas arkiv. Juzefas Michalikas
pasirašo bendrą deklaraciją

Patriarchas Kirilas ir Lenkijos
prezidentas Bronislavas Komorovskis

Maskvos patriarchas Kirilas
ir Lenkijos Stačiatikių
Bažnyčios metropolitas
Savva eina pro išrikiuotą
garbės sargybą

Rusijos Stačiatikių Bažnyčios
ir Lenkijos Katalikų Bažnyčios
vadovų susitikimas

Patriarchui Kirilui buvo įteikta
Čenstakavos Dievo Motinos ikonos
kopija, kuri stovės Smolensko
naujoje cerkvėje, dedikuotoje
Katynės kankiniams

Maskvos patriarcho vizito vertinimai

Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovo Maskvos patriarcho Kirilo I apsilankymą katalikiškoje Lenkijoje galima vadinti istoriniu vien jau todėl, kad jis buvo pirmasis visoje ilgaamžėje abiejų kaimyninių šalių labai prieštaringų tautinių ir religinių santykių tėkmėje. Tai susiję su šiuo metu tarptautinėje plotmėje aktualia religinių mažumų situacija, kadangi 142 milijonus gyventojų turinčioje Rusijoje, kurių daugumą sudaro stačiatikiai, katalikų tėra apie vieną milijoną, o 38 milijonus gyventojų turinčioje Lenkijoje 95 proc. gyventojų yra katalikai, stačiatikių priskaičiuojama apie pusę milijono. Formalus patriarcho Kirilo rugpjūčio 16–19 dienomis vykusio vizito tikslas buvo aplankyti Lenkijos stačiatikius, kurie iki 1920 metų priklausė  Maskvos patriarchatui, bet vėliau įgijo nepriklausomos (autokefalinės) Lenkijos Stačiatikių Bažnyčios statusą. Tačiau didžiausio dėmesio susilaukė vizito metu vykęs Rusijos stačiatikių ir Lenkijos katalikų dvasinių vadovų susitikimas paskelbiant kupiną atgailos ir susitaikymo dvasios kreipimąsi į lenkų ir rusų tautas.

Varšuvos karališkuose rūmuose patriarcho Kirilo ir Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininko Peremyšlio arkivyskupo Juzefo Michaliko pasirašytą bendrą deklaraciją teigiamai įvertino popiežius Benediktas XVI ir pabrėžė abiejų vietinių Bažnyčių „troškimą stiprinti brolišką vienybę ir bendradarbiavimą, skleidžiant Evangelijos vertybes šiuolaikiniame pasaulyje“. Rugpjūčio 19 dieną kalbėdamas piligrimams, susirinkusiems prie jo vasaros rezidencijos Kastelgandolfe rūmų šventadienio vidudienio „Viešpaties Angelas“ maldai, Šventasis Tėvas nors minėto pareiškimo paskelbimo nepavadino „istoriniu“, tačiau įvardijo kaip „svarbų“ ir „teikiantį vilčių ateičiai“. Be abejo, paliečiant vilties ir ateities klausimą, pirmiausia galima nurodyti popiežiaus Benedikto XVI ir patriarcho Kirilo laukiamo susitikimo galimybę, nes Rusijos ir Lenkijos krikščionių susitaikymas šią perspektyvą priartino. Juk kaip tik dėl panašių problemų iš Lenkijos kilęs popiežius Jonas Paulius II per savo pontifikatą taip ir negalėjo atlikti jo trokšto vizito į Rusiją pas vietos katalikus bei susitikti su Maskvos patriarchato vadovybe. Dėl popiežiaus Benedikto XVI ir patriarcho Kirilo I susitikimo, kuris tikrai būtų „istorinis“, matyt, dar reikia išspręsti vadinamąją „unitų problemą“, tai yra pasiekti panašų stačiatikių ir rytų apeigų katalikų susitaikymą Ukrainoje, ir minėtas įvykis Lenkijoje taip pat sustiprino šią galimybę.

Europos plotmėje patriarcho Kirilo ir arkivyskupo J. Michaliko pasirašytą bendrą pareiškimą teigiamai įvertino Europos katalikų vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) pirmininkas Vengrijos primas kardinolas Peteris Erdas. Suvokdamas, jog kontinento santarvei yra svarbi Rytų ir Vakarų krikščionių bendrystė, kardinolas P. Erdas abiem minėtos deklaracijos signatarams pasiųstame laiške jo paskelbimą pavadino „simboliniu ir pavyzdiniu visai Europai“, skatinant tikrąsias žmogiškas bei krikščioniškas vertybes. „Dabar, kai mūsų kontinente tokia didelė dvasinė ir socialinė sumaištis, jūsų žinia suteikia viltį, kadangi ji paliudija tikrą faktą, kad Jėzus Kristus yra mūsų taika ir mūsų susitaikymas“. Lenkijos ir Rusijos Bažnyčių sutartinė veikla gali būti pavyzdys visiems tiems, kurie dar neturi drąsos leistis vadovaujami dieviškosios išminties ir gerumo, kuris visada veda į atleidimą ir santarvę, teigia CCEE pirmininkas.

Skausminga patirtis, atleidimas ir atmintis

Paminėtina, kad Rusijos ir Lenkijos Bažnyčios vadovų paskelbtas kreipimasis nėra teologinis dokumentas, jis nesusijęs tikėjimo doktrinos klausimais, nenagrinėja tiesiogiai ir ekumeninių santykių problematikos. Tačiau jame krikščioniškosios meilės pagrindu išreikštas kvietimas tautoms į susitaikymą ir atleidimą už praeityje sukeltą skausmą ne mažiau reikšmingas ir teologiniu, ir ekumeniniu požiūriu. Kreipimesi pripažįstama, kad nuodėmė yra kaip visokio blogio, taip ir tautų nesantaikos pagrindinė priežastis, atvedusi į „susvetimėjimą, atvirą priešiškumą ir netgi tarpusavio smurtingą kovą“. Ypač nurodoma XX amžiaus skausminga Antrojo pasaulinio karo ir tautoms primestų komunistinių ateizmo režimų patirtis, pareikalavusi sunkios krikščioniškų Bažnyčių kankinystės ir dešimčių milijonų žmonių gyvybių. Išsivadavus iš to blogio, dabar vyksta atsinaujinimo procesas ugdant žmogiškąjį dvasingumą, brolišką dialogą, stiprinant tautinius ir bažnytinius santykius. Kad tai paskatintų, Lenkijos ir Rusijos katalikų ir stačiatikių hierarchai kreipiasi į savo tautų tikinčiuosius, kviesdami prašyti atleidimo vieni kitiems už padarytus įžeidimus, neteisybę ir visą kitą blogį. Jie yra įsitikinę, jog tai pirmas ir svarbiausias žingsnis į tarpusavio pasitikėjimo atkūrimą, be kurio negali būti nei tvirto žmogiško sambūvio, nei tikro susitaikymo.

Pareiškime pabrėžiama, kad atleidimas nereiškia užmaršties ir abejingumo praeičiai, nes atmintis yra pareiga aukų ir kankinių atžvilgiu, pagarba tiems, kurie paaukojo gyvybes dėl ištikimybės Dievui ir tėvynei. Taigi, atleisti reiškia ne užmiršti, bet „atsisakyti keršto ir neapykantos, kurti santarvę ir brolybę tarp žmonių, tautų ir valstybių – taikios ateities pagrindą“. Dokumente neanalizuojami konkretūs tragiški rusų ir lenkų praeities santykių įvykiai, bet kviečiama, kad mokslininkai, istorikai juos įvertintų su reikiamu profesionalumu bei kompetentingumu, kad būtų išvengta istorinės tikrovės falsifikavimo ir neigiamų stereotipų. Kadangi tikras susitaikymas gali būti pasiektas „tik pilnutinės tiesos apie mūsų bendrą praeitį pagrindu“, – pabrėžia Rusijos ir Lenkijos krikščionių hierarchai. Atstačius tarpusavio pasitikėjimą, įmanoma kartu kurti „laisvą nuo prievartos ir karų taikią tautų ir šalių ateitį“.

Po dokumento pasirašymo ceremonijos, kreipdamasis į dalyvaujančius, tarp kurių buvo Lenkijos kardinolai Juzefas Glempas, Stanislovas Dzivišas ir Kazimiežas Nyčas, patriarchas Kirilas I sakė, kad istorinės praeities tyrimai „turi būti ne tik objektyvūs, bet ir skatinti ateities kartų savivoką, kad jauni žmonės suprastų, kokios baisios nutolimo nuo tikėjimo, dorovinių principų nesilaikymo pasekmės“, kad viskas turi būti grindžiama elementaria Kristaus gailestingumo ir teisingumo tiesa. Be to, įveikti nepasitikėjimą ir atleisti neįmanoma be Dievo malonės palaiminto veikimo, suvokiant Kristaus atperkamosios aukos, atnešusios pergalę prieš nuodėmę, galią. Arkivyskupas J. Michalikas savo išsakytose pastabose pripažino, kad sutaikinamojo dokumento pasirašymą „padiktavo Evangelijos dvasia ir atsakomybės pojūtis už Dievo Žodžio nešimą žmonėms, už gyvenimą pagal Dekalogą ne tik privačiai, bet visoje aplinkoje. Mes giliai įsitikinę, kad Dievas turi teisę dalyvauti visame gyvenime, būti visur, kur egzistuoja žmogus“. Troškimas gyventi geriau, saugiau, sąžiningiau bus įmanomas, jei šios viltys ir svajonės bus paremtos tiesa ir meile, kurios moko Jėzus Kristus, jei bus įgyvendinamos Viešpaties priesako – „Tegul jie bus viena“ (Jn 17, 21) – dvasia.

Nauji iššūkiai evangelizacijos misijai

Paskutinėje bendrojo pareiškimo dalyje nurodomi naujieji XXI amžiaus iššūkiai Europoje, kurių akivaizdoje ypač reikalinga bendra susitaikiusių ir susitelkusių skirtingų tautų ir konfesijų krikščionių veikla atnaujintos evangelizavimo misijos įgyvendinimui. Lenkijos ir Rusijos Bažnyčių hierarchai perspėja dėl įsivyravusio materializmo, kalba apie „religinį abejingumą ir išsiplėtojusią sekuliarizaciją“, kurie kelia pavojų, kad visuomeninis gyvenimas ir kultūra gali likti be moralinių vertybių ir orientyrų. Dėl to, pripažįstant pasaulietinio (valstybinio) ir bažnytinio autoritetų savarankiškumą, pabrėžiama jų bendradarbiavimo (o ne sekuliaristų propaguojamo „nesikišimo“) svarba, ypač rūpinantis šeima, švietimu, viešąja tvarka ir kitais klausimais, gyvybiškai reikšmingais tautų bendrosios gerovės reikalui. Stačiatikių ir katalikų dvasinių vadovų kreipimesi taip pat akcentuojamas religijos laisvės, ypač religijos dalyvavimo viešajame gyvenime, teisėtumo gynimas. Tai labai aktualu, nes sekuliaristiniai sluoksniai tai bando ideologiškai ar netgi įstatymiškai suvaržyti, keldami abejones dėl akivaizdžios europinės civilizacijos moralinių principų kilties iš Dešimties Dievo įsakymų.

Tokioje reliatyvizmo ar neteisingai suprastos tolerancijos epochoje stiprėja nepagarba žmogiškajai gyvybei įtesinant abortus ir eutanaziją, stengiamasi primesti nuostatą, kad nuodėminga homoseksualų „partnerystė“ gali būti prilyginta santuokai, o į prostituciją – pasibaisėtiną nusikaltimą žmoniškumui – žiūrima, kaip į pateisinamas „komercinio sekso“ paslaugas. Plėtojant tokį iškreiptą sekuliaristinį gyvenimo būdą ir atmetant tradicines (krikščioniškas) vertybes, bandoma iš viešosios erdvės pašalinti religinius simbolius ir prieštaraujama Bažnyčios dalyvavimui visuomeninio gyvenimo aktualijų svarstyme, kartais net visiškai atvirai demonstruojamas „priešiškumas Kristui, Jo Evangelijai ir Kryžiui“, teigia Rusijos ir Lenkijos krikščionių ganytojai. Savo pareiškime patvirtindami kiekvieno žmogiškojo asmens, sukurto pagal Dievo paveikslą, neatimamą orumą, jie kviečia gerbti ir saugoti gyvybę „nuo prasidėjimo iki natūralios mirties“, nes tai yra svarbu tautų ateities ir egzistencijos užtikrinimui. Tai svarbus paraginimas dabar iškilus Europos tautų demografinei krizei, už kurią yra atsakingos nesibaigiančios negimusių kūdikių žudynės (abortai), vadinamoji „laisva meilė“ (palaidas gyvenimas) ir kontracepcija grindžiamas (minimaliu tapusio) gimstamumo „planavimas“.

Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių hierarchai visiškai suprantamai savo bendrame kreipimesi pabrėžia, kad abortai ir eutanazija yra tokios pat sunkios nuodėmės, kaip terorizmas ir kariniai konfliktai, beje, kaip ir pastarieji, keliantys tiesioginę grėsmę nacionaliniam saugumui. Ganytojai taip pat primena, kad šeima, grindžiama vyro ir moters santuokos sąjunga, nėra koks istorijos socialinio ar ekonominio proceso darinys, kaip aiškino marksistinio ateizmo ideologai, bet paties „Dievo sukurta institucija“, todėl pelno visuotinės pagarbą kaip sveikos ir stabilios visuomenės pamatas ir „gyvybės lopšys“. Pagaliau, baigdami savo sutaikinamąjį pareiškimą, Lenkijos ir Rusijos dvasiniai vadovai pabrėžia savo nuoširdų rūpinimąsi jaunais žmonėmis, nurodydami būtinumą „apsaugoti juos nuo demoralizacijos ir auklėti Evangelijos dvasia“. Tai moko jaunimą mylėti Dievą, kitus žmones ir tėvynę pagal brangios ir sunkiuose išbandymuose išsaugotos krikščioniškos kultūros paveldo principus. Patvirtindami rusų ir lenkų krikščionių rodomą „gilią pagarbą Švč. Mergelei Marijai“, tų tautų ganytojai visas minėtas susitaikymo intencijas patiki Dievo Motinos globai ir užtarimui, kad „visų širdyse įsiviešpatautų Kristaus taika“ (Plg Kol 3, 15).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija