|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kas išeina iš mūsų širdžių? Kun. Vytenis Vaškelis
Kol žmogaus protas ir širdis kaip pumpurai sugeria Jėzaus mokymo spindulius, tol žmogus išlieka tiesos šerdyje, ir jis neklystamai suvokia, kad visos religinės tradicijos, įstatymai ir papročiai nėra svarbesni už patį Mokytoją. Tačiau jei asmuo stokoja asmeninio bendrystės ryšio su Viešpačiu, tuomet jis, nors ir pripažįsta, kad Dekalogo viršūnė Dievo bei artimo meilė yra kilniausias dalykas, bet maža nauda iš to, jei, stokodamas malonės, nepajėgia jos vykdyti. Kai Genezareto krašte Jėzus susitiko su fariziejais ir keliais Rašto aiškintojais (Mk 7, 1), Jis kiaurai matė jų storžieviškumą, nes jie, apleidę Dievo didžiausią įsakymą (Įst 6, 45), perdėtai laikėsi ritualų. Prisimintina, kad kai kuriems žydams pedantiškas rankų mazgojimas prieš valgį buvo tapęs tarsi magiška procedūra, kuri skatino juos didžiuotis išoriniu rankų švarumu ir neleido užuosti drėgno savosios puikybės pelėsių kvapo. Ši veidmainystė taip atitolino žydus nuo Dievo, kad jie dėl žmogiškų papročių niekais pavertė Jo žodį (plg. Mk 7, 13) ir atsidūrė ant moralinės degradacijos bedugnės krašto. Jei nebūtų reikėję pakeisti žmogaus vidaus, Jėzus nebūtų atėjęs į šį pasaulį. Bet Jo atėjimas į ieškančio tiesos žmogaus vidų visada suponuoja laisvą ir geranorišką asmens apsisprendimą pirmiausia tikėjimu priimti Jėzų, įsipareigoti Jį vis giliau pažinti ir kuo dažniau su Juo bendrauti bei budėti, idant niekados nebūtų užmiršta, kad bet kokia nuodėminga mūsų atskirtis nuo Jo mus gėdingai apiplėšia atima pašvenčiamos malonės būseną ir vėl įstumia į suskeldėjusią širdies geldą, iš kurios trykšta piktų sumanymų purslai (plg. Mk 7, 21). Kai žmonių žodžiai, darbai ir daiktai netarnauja didesnei Dievo garbei ir artimo gerovei, bet yra skiriami nepasotinamos savimeilės įgeidžių tenkinimui, tuomet juos sutepa tai, kas iš jų vidaus sklinda. Tačiau kai krikščionys net ir suklupdami po nuodėmės našta kelia širdį į dangų, tada vyksta vidinė kova, ir Viešpats visada yra jų pagrindinis Sąjungininkas, kuris nedelsia duoti atkirtį priešui. Krikščioniškų knygų autorius Johnas Eldredgeas su žmona Steise dalyvavo draugų vestuvėse. Per jungtuvių pokylį, matydamas, kokia graži nuotaka ir koks šaunus jaunikis, Johnas netikėtai ėmė apgailestauti dėl savo santuokos su Steise. Jis pagalvojo, kad jei būtų jaunas, elgtųsi kitaip ir daug labiau mylėtų žmoną. Tada ir ji būtų atsilyginusi jam didesne meile. Ši savigaila taip stipriai apėmė Johną, kad jis nusiminęs nenorėjo per vestuves su Steise nei šokti, nei kalbėtis... Patyrusi savo vyro šaltą abejingumą, ir Steisė pradėjo sau priekaištauti: Jis manimi nusivylė. Nenuostabu. Tik pažvelkit į visas tas gražias moteris. Jaučiuosi stora ir bjauri. Johno mintys buvo dar labiau suveltos: Jau pavargau kovoti dėl mūsų santuokos. Kaip norėčiau, kad galėtume pradėti iš naujo. Žinai, tai nebūtų taip jau sunku. Yra ir kitų galimybių. Tik pažvelk į šias gražias moteris. Gerai, kad Johnas į jas neįsispoksojo, paliko pokylio salę, ir šalia jos užtikęs nedidelę bibliotekėlę, įėjo ir išbuvo ten visą valandą. Aprimęs pajuto, jog iš širdies atsklinda žodžiai: Jėzau, gelbėk mane. Žinau, kas vyksta, žinau, kad patiriu antpuolį. Jėzau, išlaisvink mane. Ištrauk mane iš šio krioklio. Kalbėk su manimi, išvaduok mano širdį, kol neiškrėčiau kokios kvailystės... Vėliau Johnas liudijo, jog maldoje girdėjo tylų Jėzaus kvietimą grįžti į salę ir pakviesti savo žmoną šokti. Nors jis delsė ir tai nenorėjo daryti, bet paskui apsisprendė ir... šoko su ja. Kitos dvi valandos buvo vienas geriausių jų vakarų per daugelį metų. Ši istorija byloja apie neišvengiamų išbandymų malonę, nes tik po patirtų sunkumų geriausiai suvokiame, ko verti esame. Žinome, kad blogis kyla iš nedorybėmis pripildytos širdies. Juk geras medis neduoda blogų vaisių. Dėl mūsų širdies kovoja Dievas ir Piktasis. Kaskart patikrinkime patys save, ar laikomės tikėjimo (plg. 2 Kor 13, 5). Kartais pajusime, kad iš mūsų širdies šventovės kyla nedora mintis, kurią sužadino priešas arba mūsų pačių lengvapėdiškas nebudrumas. Kuo arčiau būsime Jėzaus, tuo greičiau išgirsime vidinį raginimą: Nepritark tai minčiai, vyk ją šalin... Tada džiaugsimės, kad Jis padėjo mums pasiekti nors mažą, bet reikšmingą laimėjimą, kuris neišvengiamai veda į didesnius pasiekimus Kristuje.
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |