Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Didžiausia bėda – kalbėti puse lūpų

Gintaras Visockas

Dabar jau aiškėja kai kurios naujos vadinamojo pliušinių meškiukų desanto aplinkybės. Jos leidžia kelti versiją, esą galbūt nesankcionuotas skrydis iš Lietuvos į Baltarusiją tebuvo viso labo mums nenaudinga provokacija, kurios pagrindinis tikslas – ne demokratijos skatinimas Baltarusijoje, o tiesiog sumaniai užmaskuotas bandymas Lietuvą sukiršinti su... Švedija. Atkreipkite dėmesį – netrukus po daug triukšmo ir politinių aistrų sukėlusio nelegalaus skrydžio Švedija oficialiai pakvietė Lietuvą prisijungti prie jos vadovaujamos Europos Sąjungos Šiaurės šalių kovinės grupės. Tai numatyta 2015 metų viduryje. Tokį kvietimą Lietuvai įteikė ne kas kitas, o Švedijos ambasadorė Lietuvoje Cecilia Ruthstriom-Ruin, o pasirašė pati Švedijos gynybos ministrė Karin Enstriom. Šioje kovinėje grupėje, be Švedijos ir Lietuvos, dalyvauti ketina dar ir Norvegija, Suomija, Airija ir Estija. Pasak krašto apsaugos viceministro Vytauto Umbraso, „tai itin svarbus Lietuvos kariuomenei projektas, suteiksiantis galimybę prisijungti prie vieno iš pamatinių ES operacinių pajėgumų“. Junginį iš viso turėtų sudaryti apie du trūkstančiai karių. Ir tai jau tikrai veiksmingas karinis dalinys. Štai šis oficialus Stokholmo pasiūlymas ir paskatino atidesniu žvilgsniu pasižiūrėti į nelegalų Lietuvos–Baltarusijos sienos kirtimą. Kodėl mintis išmėtyti pliušinius meškiukus su demokratiškais laiškeliais virš Baltarusijos teritorijos kilo būtent Stokholmo karinio pasiūlymo išvakarėse būtent privačiai švedų reklaminei agentūrai ir kodėl sumanyta skrydį atlikti iš Lietuvos teritorijos? Kodėl ne iš Latvijos, kuri neturi tiesioginės sienos su Baltarusija? Ar visa tai – atsitiktinumai? Gal... Gal toji privati Švedijos reklamos agentūra neturėjo jokių blogų tikslų. Tačiau tokiu atveju atkreiptinas dėmesys į dar vieną svarbią detalę. Neteisėtai į diktatoriaus valdomą Baltarusiją įsibrovusį lėktuvėlį turėjo pilotuoti labai drąsūs švedai. Juk nežinia, kas gali šauti į galvą sunkiai prognozuojamam Aleksandrui Lukašenkai. O jei pasieniečiams bus įsakyta šaudyti? O jei nutars sučiupti – ilgiems dešimtmečiams įkalinti niūriame baltarusiškame kalėjime? Tokių liūdnų pavyzdžių esama. Prisiminkime, kas nutiko tiems, kurie pabandė į Baltarusijos oro erdvę nelegaliai įskristi jokios grėsmės nekėlusiais oro balionais. Apšaudė. Neišvengta nė žmonių aukų. Taigi, su diktatoriumi juokauti pavojinga. Bet privatūs švedų lakūnai vis tiek leidosi į rizikingą žygį...

Ne itin linksmas mintis sustiprino ir praėjusią savaitę per LRT televiziją parodyta diskusijų laida „Teisė žinoti“, kuriai vadovavo žurnalistas Virginijus Savukynas. Laida oficialiai vadinosi „Kas slypi už pliušinių meškiukų istorijos?“ Mano supratimu, ji buvo informatyvi ir iškalbinga, daug ką paaiškino. Pirma, „Teisė žinoti“ plačiau papasakojo apie švedus, kurie nelegaliai kirto Lietuvos–Baltarusijos sieną. Laidoje paskelbti duomenys tik dar labiau sustiprino ne itin palankią nuomonę apie nutrūktgalvius švedų pilotus. Pasirodo, toji kompanija nebe pirmą kartą bando surengti abejotinos reputacijos akcijas, kuriomis stengiamasi atkreipti visuomenės dėmesį. Mintyse turimas kad ir jų pareiškimas apie vienoje Europos sostinėje atidarytą sekso koledžą. Vėliau paaiškėjo, jog žinia, girdi, Austrijos sostinėje pradeda darbą sekso mokykla, tebuvo pigus pramanas. Kelios užsienio televizijos buvo net pasiruošusios vykti į Vieną ir rengti iš ten išsamius reportažus apie „meilės žaidimus“, kai staiga paaiškėjo, jog tai – tiesiog pokštas, kurio prasmė težinoma „anties“ autoriams. Tiesa, vienas laidos „Teisė žinoti“ dalyvis atkakliai įrodinėjo, jog į Baltarusiją nelegaliai brovęsi švedai labai rimtai ir pagarbiai žiūri į žmogaus teises ir žodžio laisvę, jog šiomis vertybėmis jie tikrai neketina nei spekuliuoti, nei abejoti, nei juokauti. Tačiau istorija apie Vienoje pradėjusią neva veikti sekso mokyklą, matyt, leidžia abejoti bent jau kai kurių jų žodžių nuoširdumu. Sutikite, kažkaip keblu šias skirtingas akcijas suplakti į vieną krūvą. Sekso pamokos ir demokratijos padėtis Baltarusijoje – sunkiai derinasi. Atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, jog laidos vedėjas į diskusiją buvo pakvietęs ir Seimo NSGK pirmininką Arvydą Anušauską, ir KAM ministrę Rasą Juknevičienę, ir kariuomenės vadą generolą majorą Arvydą Pocių, bet nė vienas iš jų į laidą išdėstyti savosios pozicijos neatvyko. Kai kada tyla – gera byla. Bet tik ne šiuo konkrečiu atveju. Kodėl nei ministrė, nei Seimo NSGK vadovas nesiteikė rasti laiko ginčams? Kodėl į diskusiją atėjo tik valdantiesiems atstovauti bandžiusi Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, beje, nepriklausanti parlamento struktūroms, kontroliuojančioms šalies jėgos struktūras bei specialiąsias tarnybas? Sunku nesutikti su tąsyk „Teisėje žinoti“ diskutavusiais parlamentarais Gediminu Kirkilu ir Valentinu Mazuroniu, jog valdantieji praleido puikią progą visuomenei paaiškinti savąsias tiesas ir versijas. Čia būtų galima prisiminti ir ekspremjerą Gediminą Vagnorių, vienoje televizijos laidoje piktai kritikavusį energetikos ministrą, nenorėjusį dalyvauti viešuose debatuose apie atominės jėgainės perspektyvas ir net neradusį reikalo į tokią diskusiją atsiųsti bent vieno savo atstovo. Tąsyk ekspremjeras G. Vagnorius piktinosi maždaug tokiais žodžiais: „Tie, kurie nepasinaudoja proga viešai pateikti savo nuomonę, nusipelno labai didelio pasmerkimo“. Šiuos buvusio dešiniųjų premjero žodžius galima pritaikyti ir Seimo NSGK bei KAM vadovams, neatvykusiems į žurnalisto V. Savukyno vestą laidą...

Šiuo atveju paaiškinimai tikrai reikalingi. Paaiškėjo, kad Lietuvos–Baltarusijos valstybinė siena, kuri kartu yra ir išorinė Europos Sąjungos–Baltarusijos siena, – deramai nesaugoma. Ji – skylėta. Akivaizdu, jog nedidelių gabaritų lėktuvėliams, jei tik jie skrenda pažeme, tokią sieną kirsti nėra sudėtinga. Taip pat akivaizdu, jog tokių nelegalių kirtimų pasitaikydavo ir anksčiau, tik apie juos stengtasi garsiai nekalbėti. Nenorėta išsamiai kalbėti net apie tragiškai pasibaigusius incidentus, kai lakūnas, gabenęs nelegalus, 2003-aisiais užsimušė drauge su Indijos piliečiais, bandžiusiais nelegaliai patekti į Europą. Nejaugi konservatoriams sunku suvokti, jog nemalonių atsitikimų ir klaidų slėpimas anksčiau ar vėliau vis tiek išaiškėja? Bet kokius nutylėtus incidentus, net ir pačius menkiausius ir nekalčiausius, opozicija bei nedraugai būtinai panaudos savo reikmėms. Bent jau pasistengs juos pavaizduoti kaip labai rimtą problemą. Taigi bet kokie kalbėjimai puse lūpų skaudžiai atsisuka bumerangu pirmiausia prieš tuos, kurie vengia viešumos. Nejaugi keblu įsisąmoninti, jog tokiomis akimirkomis tėra vienintelis teisingas sprendimas – kuo greičiau pripažinti, net jei tai būtų akivaizdžiai perteklinė priemonė. Tik pripažinus klaidą įmanoma iš oponentų rankų išmušti norą kuo skaudžiau ir ilgiau svaidytis kritikos strėlėmis, o visuomenei gilintis į argumentus ir mėgautis kritika vardan kritikos. Kuo ilgiau Lietuvos valdantieji, įskaitant ir Lietuvos karinių oro pajėgų vadą, tvirtino, jog incidento Lietuvos–Baltarusijos pasienyje nebuvo, tuo ši istorija Lietuvos visuomenei, parlamento opozicijai ir mūsų nedraugams tapdavo įdomesnė bei sensacingesnė. Parlamentarės V. Aleknaitės-Abramikienės bandymai teisintis tikrai neatrodė įtikinami. Laidos vedėjas bandė išsiaiškinti būtent incidento Baltarusijos pasienyje priežastis bei galimas pasekmes Lietuvos prestižui bei ekonomikai, o parlamentarė stengėsi kuo smulkiau papasakoti, kokių priemonių valdantieji imasi saugodami Lietuvos jūros sieną. Žurnalistas klausė, ar švedų pilotuojamo lėktuvo skrydis neturi kokių nors sąsajų su atskleistais galimai egzistuojančiais kontrabandininkų keliais, o parlamentarė įrodinėjo, jog ji pirmiausiai... balsuotų už krašto apsaugos biudžeto padidinimą, nes jis, suprask, per daug kuklus. Tačiau kažkodėl pamirštama akivaizdi tiesa: jei valdančioji koalicija būtų norėjusi padidinti karines išlaidas, ji taip būtų ir padariusi. Šiam žingsniui atlikti ji turėjo net ketverius metus.

© 2012 „XXI amžius“