Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Laikas ir žmonės

Atradęs pašaukimą – tarnauti Tėvynei

Minint mokytojo, Lietuvos patrioto, rašytojo Antano Viluckio 80-ąsias gimimo metines

Prof. Ona Voverienė

Ar gali atgimti daugumos dabartinių lietuvių, gyvenančių Lietuvoje, dvasia? Tik nedidelė dalis patriotų, kuriems svarbi jų Tėvynė, Valstybė, ir amžinosios lietuvių Tautos vertybės, yra belikusi Lietuvoje. Kiti – jau nutautėję, persiėmę slaviška dvasia (tai matome ir kai kuriuose politikuose – Seimo nariuose), indiferentiška dvasinėms vertybėms, jau gyvi... mirę savo Tautai ir Valstybei, užsikrėtę savotišku „išsigimusiu kosmopolitizmu“, kuris kaip piktybiškiausias vėžys baigia sugraužti Tautos dvasią. Akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius šį reiškinį paaiškino taip: „Tai susiję su sovietine okupacija, kuri žiauriomis priemonėmis išugdė lietuvių sąmonėje nepilnavertiškumo ir atsidavimo „vyresniajam broliui“ kompleksą. Iš čia kyla valdžios vyrų nuolatinis dairymasis zuikio žvilgsniu, ką pasakys kaimynai, baiminimasis. Atsiprašinėjama net už nebūtus nusikaltimus“ (kaip A. Brazauskas Izraelyje). Iš čia begalinis lankstymasis ir pataikavimas militaristinėms kaimynėms – Lenkijai ir Rusijai. Iš čia – valdžios jau beveik karikatūriškas bejėgiškumas prieš mūsų šalį šmeižiančius pasaulyje V. Tomaševskį ir V. Uspaskichą.

Todėl mums taip svarbus kiekvienas objektyviai vertinantis mūsų tikrovę ir mus padrąsinantis kovai už Tautos vertybes – laisvę, tikėjimą, savo valstybę ir dorą – žodis. Turėtume būti dėkingi Antanui Viluckiui, kad rizikuodamas viskuo – savo gerove, kurią susikūrė savo darbu gyvendamas Vokietijoje, gal net ir savo gyvybe (Rusijos KGB vyrukų, kurių ir Lietuvoje netrūksta, rankos yra vis dar ilgos), savo drąsiu žodžiu – padeda mums atgauti pusiausvyrą, vaduojantis iš melo imperijos, gaivinant lietuvišką dvasią.

Antanas Viluckis gimė 1932 m. rugsėjo 2 d. Klaipėdoje, katalikiškoje Antano ir Jadvygos Viluckių šeimoje. Hitlerinės okupacijos metais šeima parsikėlė į Kauną. Šeimoje augo šeši vaikai – Antanas, Benjaminas, Algimantas, Marija, Viktorija ir Genovaitė. Algimantas, vos 16 mėnesių sulaukęs, mirė per karą. Tėvas Antanas Viluckis dalyvavo Tautos sukilime 1941 m. birželio 22–28 dienomis, rizikavo savo šeimos likimu. Prasidėjus antrajai rusų okupacijai, 1944 metais šeima grįžo į Klaipėdą.

Antanas Viluckis 1951 metais baigė Vytauto Didžiojo pirmąją gimnaziją ir įstojo į Klaipėdos mokytojų institutą, Gamtos-geografijos fakultetą, kurį baigęs su pagyrimu, 1953 m. birželio 28 d. gavo paskyrimą į Nidos septynmetę mokyklą. Čia vienerius metus dirbo direktoriaus pavaduotoju. 1955 metais jis buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę. Tarnavo Dubne (Priekarpatės apygardoje) automobilistų mokykloje ir, baigęs kursus, tapo jaunesniuoju seržantu (1955-aisiais), vėliau seržantu-automobilistu (1956-aisiais) ir netrukus, išlaikęs egzaminus, gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Jam buvo patikėta vežioti karius ir kariuomenės vadus į darbą ir į komandiruotes. Prasidėjus sukilimui Vengrijoje, dalis automobilistų mokyklos kareivėlių buvo išsiųsta ten. Nemažai jų ten ir žuvo. Lietuvių, kurių toje karinėje mokykloje buvo du (abu išlaikę jaunesniojo leitenanto egzaminus) nesiuntė.

Grįžęs į Lietuvą A. Viluckis kurį laiką mokytojavo Klaipėdoje. 1959 metais tėvai, kaip Hitlerio laikų Klaipėdos gyventojai, gavo leidimą išvažiuoti gyventi į Vokietiją. Tėvus ir mergaites išleido, o sūnums buvo uždrausta išvažiuoti. Antanas į Vokietiją išvažiuoti gavo leidimą tik 1960-aisiais, o Benjaminas – net 1963 metais. Vokietijoje Antanas 1960–1962 metais dirbo darbininku fabrikuose, o 1963-aisiais pradėjo mokytojauti lietuvių Vasario 16-osios gimnazijoje, dėstė gamtos pažinimą ir geografiją. 1964 metais šeima, jau sulaukusi Benjamino, emigravo į JAV. Antanas buvo sulaikytas Vokietijoje, kadangi nesutiko bendradarbiauti su JAV CIA (Centrine Žvalgybos Valdyba). Šeima įsikūrė Los Andžele. Jadvyga Viluckienė visa galva pasinėrė į žiniasklaidą, bendradarbiavo su „Tėviškės žiburiais“ (Kanadoje), „Darbininku“ (JAV), „Sandara“ (JAV) ir kitais lietuviškais laikraščiais, skelbė informaciją apie komunistinio režimo siautėjimą Lietuvoje, tautos rusinimą ir pokario genocidą Lietuvoje.

Mergaitės Amerikoje ištekėjo, ten su šeimomis ir liko, o tėvai su Benjaminu grįžo į Vokietiją. Čia įsidarbino. Tėvas Antanas Viluckis mirė 1979 metais, brolis Benjaminas Viluckis paslaptingai žuvo 1985 metais, o motina Jadvyga Viluckienė mirė 1986 metų gegužės 16 d.

Nuo 1962 metų A. Viluckis, motinos paakintas, pradėjo bendradarbiauti žiniasklaidoje, rašė straipsnius iš pradžių Dausos slapyvardžiu į „Tėviškės žiburius“ (Kanadoje), „Laisvą Lietuvą“, „Dirvą“, „Europos lietuvį“, „Mūsų pastogę“, „Sandarą“, ir kitus laikraščius.

Nuo 1969 metų A. Viluckis pats pradėjo leisti informacinius biuletenius – „Lituania“, „The Captive Baltic States“, „Info“, „Kontra“. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir 1992 metais komunistams laimėjus Seimo rinkimus, Lietuvos patriotas suprato, kad tėvynė atsidūrė pavojuje būti vėl pavergta, nedvejodamas atvažiavo į Lietuvą ir čia nuo 1993 metų iki pat Lietuvos įstojimo į NATO ir Europos Sąjungą (ES) leido antikomunistinį laikraštį „Žemaitija“ 1000 egz. tiražu. Buvo išleista 100 numerių. Pagal raštišką sutartį laikraštis 1993–1998 metais buvo konservatorių tribūna Klaipėdoje. Prasidėjus konfliktams su G. Vagnoriumi leidėjas daugelį metų laikraštį išvežiodavo pats po Žemaitijos klebonijas, dalino jį bibliotekoms, pažįstamiems Lietuvos patriotams. Kurį laiką „Žemaitijos“ leidyba buvo nutrūkusi, 2011 metais ji buvo atgaivinta kaip biuletenis; 2012-aisiais pradėta leisti internete. 1994–1998 metais A. Viluckis Žemaitijoje leido kitą laikraštį „Šilalės naujienos“, nuo 1998-ųjų kelerius metus Telšiuose leido savaitraštį „Žemaičių aidas“.

Be minėtų leidinių, A. Viluckis, kaip žurnalistas, tyrėjas ir politologas, parengė penkias Lietuvos politikos apžvalgas, išleido jas brošiūromis: „Lietuva Stalino laikais“ (2006), „Abejoju, kad jie atvažiuotų pamatyti pavergtą šalį“ (2007), „Akistata su KGB ir CIA“ (2008), „Gyvuok per amžius, būk laiminga, brangi Lietuva“ (2009), „Diktatūros teroro ramsčiai“ (2010).

A. Viluckio žurnalistinių tyrimų objektas – Lietuva, jos laimėjimai ir negandos, KGB veikla Lietuvoje, Lietuvos politika, Lietuvos ir išeivijos gyvenimas, KGB veikla prieš Lietuvos nepriklausomybę užsienyje, svetimų šalių specialiųjų tarnybų veikla Lietuvoje, tos veiklos metodai, Lietuvos autorių įdomiausių publikacijų tomis temomis apžvalgos, partijų veiklos vertinimas, žvelgiant iš demokratinių valstybių pozicijų, rekomendacijos Tautos patriotams, remiantis Vakarų šalių, ypač Vokietijos, patyrimu, kaip spręsti savo politikos, ūkio, finansų, valdymo ir organizavimo problemas, remiantis Vakarų valstybių patyrimu.

Straipsnyje „Imperijos pinigai ir jų samdiniai dirba“ A. Viluckis rašo, kad Rusijoje visos didžiosios bolševikinės imperijos statybos – Maskvos metro, Norilsko aliuminio fabrikas, visi Sibiro geležinkeliai, kanalas, sujungęs Baltijos ir Juodąją jūrą, oro uostai ir kitos didžiosios statybos buvo vykdomos „ant imperijos politinių kalinių kaulų“. Netgi Lietuvoje visas Klaipėdos kvartalas tarp Liepų gatvės ir Mažvydo alėjos buvo pastatytas politinių kalinių.

Kitas bolševikinės imperijos skiriamasis bruožas – neturinti lygių pasaulyje propaganda, prieš kurią hitlerinės Vokietijos Gebelso sukurta sistema atrodo kaip nelabai išsivystęs kūdikėlis, ir jos svaiginantys rezultatai. „O kas finansavo? Berlyno mūro sienos statybą – Vakarai. Vakarų Vokietija mokėjo po šimtus tūkstančių markių už išperkamus „politinius kalinius“. Vokietijos milijardai apginklavo kraugerį Džiugašvilį. O šiais laikais Vakarų technika Rusijoje kasa Sibiro žemės turtus. Buvę čekistai valdo milijardinius turtus. Vokietijos spaudoje buvo žinutė, kad buvęs čekistas dabar Rusijoje valdo 40 milijardų turtą; jis perka futbolo komandas Čelsyje, šimtais milijonų finansuoja Vokietijos stambiuosius energetikos koncernus. Maskvoje atkurtas paminklas čekistų stabui Feliksui Dzeržinskiui, Rusijos pakraščiuose vėl dygsta paminklai Stalinui. Gatvėse ir aikštėse žygiuoja „Naši“. Negailima pinigų ir „artimajam užsieniui“, buvusioms imperijos kolonijoms. Milijonierius J. Borisov padovanojo milijoną ir pasirūpino, jog prezidento poste atsirastų tas, kurį per apkaltą reikėjo nušalinti. Kitas vamzdžių suvirintojas užsidirbo tiek pinigų, kad galėjo įkurti savo partiją. Būtina pasakyti, kad tas pats suvirintojas ne tik Maskvoje, bet dabar ir Europos Parlamente, į kurį jis buvo išrinktas kai kurių politikos nesuprantančių Lietuvos rinkėjų balsais, šmeižia Lietuvą ir jos didžiuosius žmones visokiausiais aspektais, o Palangoje pasistatė paminklą – cerkvę stačiatikiams. Ar mato ir suvokia, ką tai reiškia, žemaičiai? Ar jau jiems – viskas dzin?

Trečioji A. Viluckio leidinių tema – kaukių plėšimas nuo einančiųjų į valdžią, tam tikslui panaudojant jo kruopščiai iš Lietuvos ir užsienio spaudos (anglų ir vokiečių kalba) surinktą medžiagą.

Ne svetima A. Viluckiui ir istorijos tematika, jos klastojimų demaskavimas, mūsų istorikų parsidavinėjimas užsienio – Rusijos, Lenkijos ir Izraelio – žvalgyboms, ypač Lietuvos pokario istorija, liudijimų apie kurią yra gausu Vokietijos archyvuose.

Kiekvienai A. Viluckio knygai reikėtų skirti atskirą išsamią analitinę apžvalgą. Tai bus padaryta knygoje „Tautos sargyboje“. O šio straipsnio tikslas kitoks – supažindinti skaitytoją su Lietuvos patriotu, gyvenančiu užsienyje, visą savo gyvenimą ir užgyventą turtą skiriantį savo Tėvynės ir Tautos laisvės bei nepriklausomybės  išsaugojimui.

© 2012 „XXI amžius“