Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Rinkimų
    pradžiamokslis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Sudėtingos Popiežiaus vizito Libane aplinkybės

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI ir Libano maronitų katalikų patriarchas Bešaras Rahis

Libanas laukia Šventojo Tėvo vizito

Vyskupų Sinodo dokumento pristatymas

Nors dabartinė, penktadienį prasidėsianti popiežiaus Benedikto XVI apaštalinė kelionė į Libaną nėra pirmasis jo vizitas daug rūpesčių visai tarptautinei bendruomenei keliančiame Artimųjų Rytų regione (2006 metais jis lankėsi Turkijoje, 2009 – Šventojoje Žemėje, 2010 – Kipre), tačiau pavojingumo atžvilgiu ji neturi precedento. Iš tikrųjų juk vos už keliasdešimties kilometrų nuo Libano sostinės Beiruto, kaimyninėje Sirijoje, vyrauja visiškas politinis chaosas, vyksta pilietinės kovos, Libaną užplūdę pabėgėliai. Tai, žinoma, kelia grėsmę ir paties Šventojo Tėvo saugumui. Jo pirmtakas Jonas Paulius II lankėsi Libane 1997 metais irgi dėl tuomet vykusių neramumų po priverstinio kelionės atidėjimo trejiems metams (jo vizitas iš pradžių buvo numatytas 1994-aisiais), tačiau dabartinis Popiežius atidėlioti nepanoro. Jis savuoju atvykimu drąsiai neša taikos žinią daug kenčiantiems regiono žmonėms, ypač Artimųjų Rytų krikščionims, kurie, nors turėdami giliausias šaknis, siekiančias pirmųjų apaštalų laikus, dabar yra mažuma ir patiria didelius religinės laisvės suvaržymus bei socialinę diskriminaciją.

Ši padėtis buvo aptarta popiežiaus Benedikto XVI sušauktoje ir 2010 metais Vatikane vykusioje Artimųjų Rytų Bažnyčioms skirtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje, kurioje dalyvavo beveik 200 hierarchų iš 16 regiono šalių, atstovavusių 22 vietinėms rytų Katalikų (chaldėjų, melkitų, koptų, maronitų, sirų, armėnų ir kt.) Bažnyčioms. Kaip tik pirmąją vizito Libane dieną, rugsėjo 14-ąją, Šventasis Tėvas apsilankydamas šalies pagrindinėje Dievo Motinos Šventovėje, Harisos bazilikoje, iškilmingai pasirašys minėtos Vyskupų Sinodo asamblėjos baigiamąjį dokumentą, savo Posinodinį apaštalinį paraginimą, kviečiantį į taiką ir religinės bei sąžinės laisvės užtikrinimą, krikščionių didesnės vienybės siekį ir tarpreliginį dialogą su visomis Artimųjų Rytų religinėmis bendruomenėmis, ypač islamo išpažinėjais, kurie sudaro didžiąją šio arabiškojo regiono gyventojų dalį. Paskutinę vizito Libane dieną, rugsėjo 16-ąją, kaip numatyta, aukodamas pagrindines šv. Mišias susirinkusiai daugiatūkstantinei tikinčiųjų miniai Beiruto krantinės „Waterfront“ centre popiežius Benediktas XVI simboliškai įteiks savo pasirašytą Posinodinį paraginimą ir aptars jo esminius bruožus sakomoje pamaldų homilijoje. Tą pačią dieną, prieš sugrįžtant į Romą, įvyks Šventojo Tėvo ekumeninis susitikimas su Artimųjų Rytų rytų krikščionių Bažnyčių dvasiniais vadovais. Regione yra apie 6 milijonai įvairių apeigų katalikų, o stačiatikių ir kitų rytų krikščionių – kelis kartus daugiau, todėl jų bendradarbiavimas yra labai svarbus ginant Kristaus išpažinėjų reikalus musulmonų daugumos aplinkoje.

Padėties unikalumas ir istorinės pamokos

Šiuo atžvilgiu Libanas sudaro ypatingą išimtį, nes tai vienintelė Artimųjų Rytų arabų valstybė, kurioje krikščionių yra dauguma, o tarp pastarųjų aiškiai vyrauja katalikai. Kitos didesnę krikščionių dalį turinčios regiono šalys yra Sirija ir Egiptas, kuriose krikščionys sudaro apie 10–15 proc. vietos gyventojų, bet tarp jų daugiausia Stačiatikių Bažnyčios narių. Libane, pagal Šventojo Tėvo Vatikane paskelbtus statistinius duomenis, iš 4,1 milijono tos šalies gyventojų 2,2 milijono (53 proc.) yra katalikai. Didžioji jų dalis priklauso maronitų katalikų patriarchatui, kuris Libane ir visame pasaulyje turi 3,5 milijono narių ir pagal dydį užima antrą vietą tarp su Roma vienybėje esančių Rytų Katalikų Bažnyčių (pirmoje vietoje yra Ukrainos Rytų Katalikų (Unitų) Bažnyčia, turinti 6 milijonus narių). Libane savo centrus turi mažesni melkitų, sirų ir armėnų katalikų patriarchatai, iš didesnių stačiatikių bendruomenių atskilę dėl įvairių istorinių aplinkybių. Šalyje veikia ir yra reikšmingesnė chaldėjų katalikų bendruomenė, kurios patriarchato centras yra Irake. Likusią pusę Libano gyventojų sudarantys musulmonai pasidaliję į sunitus ir šiitus. Toks religinis pasiskirstymas unikaliai atsispindi Libano politinėje santvarkoje, nes pagal šalies konstituciją prezidentu turi būti krikščionis maronitas, premjeru – musulmonas sunitas, o parlamento pirmininku – musulmonas šiitas. Nepaisant tokio religinio svarbiausių politinių postų pasidalijimo, Libanas didžiuojasi, kad nuo pat įsikūrimo XX amžiaus viduryje yra demokratinė pasaulietinė valstybė, su bažnytinio ir konfesinio gyvenimo autonomija.

Žvelgiant į pastarųjų dešimtmečių istoriją, tenka pripažinti, kad konfliktai Artimuosiuose Rytuose, ypač žydų ir arabų kovos kaimyninėje Šventojoje Žemėje XX amžiaus 7 ir 8 dešimtmečiais, sunkiai atsiliepė Libanui, kuris dėl savo demokratiškumo, finansinio stabilumo ir tarpreliginės darnos ilgą laiką vadintas „arabiškąja Šveicarija“. Šį klestėjimą nutraukė Libane įsikūrusios gausios palestiniečių pabėgėlių stovyklos su kovinių dalinių formacija. Dėl nuolatinių teroristinių išpuolių Izraelio karinės pajėgos ilgam buvo įsitvirtinusios Pietų Libane ir bandė įkurti separatistinį (krikščioniškų grupių vadovaujamą) režimą. Dėl tokios padėties paaštrėję vidiniai politiniai ir konfesiniai nesutarimai atvedė Libaną į ilgai trukusį (1975–1992) pilietinį karą su visišku šalies nualinimu ir žeminančia Sirijos karine okupacija. Kovoje dėl tos okupacijos nutraukimo ir faktiškojo Libano valstybinio savarankiškumo atstatymo daug prisidėjo pagrindinė krikščionių bendruomenė – Maronitų Katalikų Bažnyčia – su tuometiniu labai autoritetingu patriarchu kardinolu Nasrala Sfeiru (šiam vieninteliam Libano kardinolui, dabar jau emeritui, neseniai sukako 92 metai, bet jis dar gana stiprios sveikatos ir susitiks su atvykusiu popiežiumi Benediktu XVI). Visa tarptautinė krikščionių bendruomenė ir pats popiežius Jonas Paulius II savojo vizito į Libaną 1997-aisiais metu aiškiai pasisakė už suprantamą tuometinį Libano politinį siekį išsivaduoti iš Sirijos karinės okupacijos (jos kariniai daliniai pagaliau buvo išvesti) ir atgauti „savo laisvę, suverenitetą ir nepriklausomybę“.

Sirijos ir „arabų pavasario“ kontroversijos

Šių istorinių pamokų kontekste Libano visuomenė jautriai išgyvena dabartinius dramatiškus įvykius Sirijoje. Tai neišvengiamai turės įtakos popiežiaus Benedikto XVI vizito atmosferai. Svarbu prisiminti, kad Libaną ir Siriją jungia bendra ankstesnė praeitis, siekianti Osmanų (turkų) imperijos valdymo laikus ir Prancūzijos abiem šalims turėtą mandatą po Pirmojo pasaulinio karo (nuo 1920 metų iki Libano ir Sirijos nepriklausomybės paskelbimo 1943-aisiais). Dėl politinių ir konfesinių, Libano musulmonų šiitų bendruomenė (palaikoma Irano) su stipria kovine bei partine „Hezbollah“ grupuote (žinoma ne tik teroristiniais išpuoliais, bet ir turinčia didžiausią frakciją Libano parlamente) yra linkusi paremti dabartinį Bašaro Asado režimą Sirijoje. Libano musulmonų sunitų bendruomenė labiau palaiko Sirijos opoziciją ir sukilėlių (Laisvosios Sirijos armijos) veiksmus. Libano krikščionys (kaip ir visame Artimųjų Rytų regione) šiuo atžvilgiu, deja, yra pasidalinę: kai kurie jų politiniai lyderiai turi senus (dažnai korupcinius) ryšius su B. Asado aplinka, o religiniai veikėjai bijo opozicinių sunitų daugumos besiplėtojančio islamiškojo fundamentalizmo. Kiti krikščionių vadovai gerai suvokia, kad B. Asado autoritarinis, pusiau ateistinis, netgi prokomunistinis (paskutinė rusiškojo sovietizmo atmaina Artimuosiuose Rytuose) ir sektantiškas režimas neturi jokios ateities.

Daugelio ekspertų nuomone, tie krikščionys, kurie palaiko B. Asado režimą Sirijoje, baimindamiesi, kad laimėję islamo „fundamentalistai“ atves šalį į „akmens amžių“, daro tą pačią klaidą kaip ir tie krikščionys, kurie dėl panašių priežasčių palaikė autoritarinį S. Huseino režimą Irake arba H. Mubarako – Egipte. Jų neišvengiamas pralaimėjimas ir minėta kontroversiška krikščionių laikysena atnešė jiems dar didesnį musulmonų nepakantumą ir negandas bei privertė prieglobsčio ieškoti svetur (žinomas krikščionių pasitraukimas iš pohuseininio Irako ir pastaruoju metu iš Egipto bei pačios Sirijos). Juk tokia situacija, kai krikščionys generolai ir ministrai darbuojasi dabartinio Sirijos režimo vyriausybėje, vadovauja kariniams daliniams, kurie vykdo žiaurius išpuolius prieš nepaklusnius civilius gyventojus, tik stiprina vadinamųjų „džihadistų“ (musulmonų „šventojo karo“ prieš krikščionis) pozicijas ir visiškai neprisideda prie trokštamo demokratijos skatinimo arabų pasaulyje. Ypač keista Rusijos Stačiatikių Bažnyčios laikysena, kai Maskvos patriarchatas, būdamas palankus B. Asado režimui, dėl tariamo rūpinimosi vietos stačiatikiais faktiškai tampa priedanga Kremliaus užsienio politikai, siekiančiai išsaugoti Sirijoje savo karines bazes ir kitą „brežnevinių“ laikų įtaką.

Taigi, popiežiui Benediktui XVI atvykus į Artimuosius Rytus jau „arabiškojo pavasario“ nešamų permainų akivaizdoje ir žinant neabejotinus augančio islamiškojo radikalizmo pavojus, yra iškilusi rimta užduotis kovoje už vietos krikščionių teises ir gerovę skatinti jų tikro žmogiško susitaikinimo vaidmenį, nešant taiką ir gailestingąją meilę konfesiniuose bei ideologiniuose pasidalijimuose. „Arabų pavasaris“ gerokai pakeitė buvusią situaciją su jos tariamu „stabilumu“ (dėka dešimtmečius trukusių politinių diktatūrų), su nusistovėjusiais santykiais bei jų dinamika, prie kurios gebėta prisitaikyti (panašiai, kaip daugelis buvo susitaikę ir prisitaikę prie buvusių komunistinių režimų Rytų Europoje). Dabar tenka pripažinti suprantamus ir neišvengiamus pasikeitimus Artimųjų Rytų visuomenėse, o krikščionys turi būti aktyvūs jų dalyviai. Regiono krikščionių ateitis labai priklausys nuo to, kokie bus santykiai su vietinėmis musulmonų bendruomenėmis, kurios šiuo metu patiria dideles permainas, savotišką atgimimą, kurį reikia ne stabdyti, bet nukreipti tarpreliginio susitaikymo, bendradarbiavimo keliu.

Kristaus taikos ženklo nešimas

Apie visas sudėtingas Artimųjų Rytų regiono problemas Šventasis Tėvas kalbės ir intensyviausią savojo vizito Libane dieną, ateinantį šeštadienį, rugsėjo 15-ąją. Programa bus pradėta susitikimu su valstybės vadovu prezidentu Mišeliu Suleimanu jo rezidencijoje Baaldos rūmuose. Čia taip pat privačiai pasimatys su Libano parlamento pirmininku ir vyriausybės premjeru bei pasakys kalbą susirinkusiems šalies visuomenės ir kultūros veikėjams, Beirute akredituotų diplomatinių atstovybių vadovams. Į Baaldos rūmus pasveikinti popiežiaus Benedikto XVI atvyks Libano musulmonų bendruomenių aukštieji dvasininkai, su kuriais bus tariamasi dėl tarpreliginio dialogo vystymo. Tą pačią dieną prie pietų stalo armėnų katalikų patriarcho rezidencijoje Bzomare vyks Šventojo Tėvo susitikimas su visais šalyje veikiančių Rytų Katalikų Bažnyčių patriarchais ir vyskupais. Bus svarstomos paskelbto Posinodinio apaštalinio paraginimo praktinio įgyvendinimo galimybės. Šeštadienio vakare aikštėje prie Libano krikščionių pagrindinio dvasinio vadovo maronitų patriarcho Bešaros Rahio rezidencijos Bkerkėje numatytas tradiciškai džiugus popiežiaus Benedikto XVI susitikimas su dešimtimis tūkstančių Libano jaunimo atstovų, kuriems jis taip pat pasakys kalbą. Ta proga bus dalijama Šventojo Tėvo asmeninė dovana Libano jauniems žmonėms – pirmą kartą į arabų kalbą išversto jaunimo katekizmo kopijos.

Praėjusį sekmadienį, rugsėjo 9 dieną, susitikęs su tarptautine piligrimų minia prie savo vasaros rezidencijos Kastelgandolfe šventadienio vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldai, popiežius Benediktas XVI savo katechetiniame pokalbyje pripažino, kad su nekantrumu laukia apaštalinės kelionės į Libaną, kad perduotų šiam laikui reikalingą Artimiesiems Rytams skirtos 2010 metų Vyskupų Sinodo asamblėjos dokumentą. „Turėsiu laimingą progą susitikti su Libano žmonėmis ir vadovais, su tos mylimos šalies krikščionimis, taip pat atvykusiais iš gretimų šalių“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis pripažino, jog labai gerai suvokia Artimųjų Rytų regiono dramatišką situaciją su nesibaigiančiais konfliktais. „Aš suprantu daugelio Artimųjų Rytų gyventojų didelį skausmą, kurį jie kone kasdien patiria visų rūšių kentėjimuose. Tai liūdnai, o kartais fatališkai atsiliepia jų asmeniniam ir šeimos gyvenimui“, – aiškino popiežius Benediktas XVI, sakydamas, jog pirmiausia turi galvoje pabėgėlius, priverstus palikti savo gimtinę ir profesinę veiklą, kad rastų saugų prieglobstį svetur. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog kad ir kaip būtų sunku tokiomis aplinkybėmis rasti visus patenkinančius sprendimus, negalima pasiduoti smurtui ir neapykantai, o „įsipareigojimas susitaikymui bei dialogui turi būti prioritetas visoms suinteresuotoms pusėms“. Tai turi paremti ir tarptautinė bendruomenė, suprantanti stabilios ir ilgalaikės taikos Artimųjų Rytų regione svarbą visam pasauliui. „Mano apaštalinė kelionė į Libaną, o platesne prasme – į visus Artimuosius Rytus, vyksta su taikos ženklu pagal Kristaus žodžių: „Aš jums duodu taiką“ nuorodą“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI, melsdamas Dievo palaimos Libanui ir visam Artimųjų Rytų regionui.

Reaguodamas į šiuos Šventojo Tėvo palinkėjimus, Libano krikščionių svarbiausias dvasinis vadovas maronitų katalikų patriarchas Bešaras Rahis, kuris šį postą iš dėl amžiaus atsistatydinusio kardinolo N. Sfeiro perėmė 2011 metų pavasarį, savo gausiuose pareiškimuose žiniasklaidai pabrėžė didelį apaštalinio vizito viltingumą ir libaniečiams būdingo svetingumo raišką. „Mes esame pasirengę Libane priimti popiežių Benediktą XVI su būdingu svetingumu, – aiškina 72 metų ganytojas – Gyvename ypatingoje epochoje ir erdvėje, kurioje Libanui skirtas svarbus vaidmuo, ir neatsitiktinai Šventasis Tėvas pas mus atvyksta perduoti savo žinią Artimiesiems Rytams. Jo skelbiamas posinodinis apaštalinis paraginimas yra daugiau nei įprastas dokumentas. Per jį pati Šventoji Dvasia kalba mūsų laikų Bažnyčioms. Tai naujojo pavasario šauklys Bažnyčiai. Kartu jis neša gyvybiškai svarbų principą dabartiniam arabų pavasariui“, – tvirtino patriarchas B. Rahis. Jis paminėjo, kad krikščionys arabų pasaulyje nėra kokia nors beišnykstanti mažuma, bet nešėja taikos Evangelijos, kuri gimė šioje pasaulio dalyje ir kuriai jie turi garbę priklausyti. Krikščionys niekada nepaliks Artimųjų Rytų, kuriuose gyvena 2000 metų ir kurių pirmąsias bendruomenes įsteigė Kristaus apaštalai. Regiono kultūros persmelktos evangelinėmis vertybėmis ir vietos krikščionys, aktyviai dalyvaudami visuomenės gyvenime bei gindami savo teises, patvirtina šio buvimo ir veiklos svarbą.

© 2012 „XXI amžius“