2012 m. rugsėjo 14 d.    
Nr. 34
(2009)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Maironio minėjimo prasmė ir pamokos

Iškili Maironio asmenybė ir gausios kūrybos palikimas veikia mūsų epochos visuomenės kultūrą, dvasingumą, tautos savivoką. Tai patvirtina rugpjūtį vykęs jo jubiliejaus minėjimas Palangoje. Tačiau šio įvykio reikšmė turi ir platesnę prasmę. Pretekstas ją vertinti – laikraščiuose pasirodę komentarai, kad Telšių vyskupas Jonas Boruta neleido minėjimo organizuoti Palangos bažnyčioje. Man asmeniškai daug kartų teko dalyvauti renginiuose, koncertuoti su meno kolektyvais įvairiose bažnyčiose ir niekada nebuvo jokių nesklandumų. Priešingai, jaučiau geranorišką požiūrį, palaikymą, pastangų vertinimą. Tai kas gi nutiko Palangoje?


Mano didysis rūpestis

Iš mons. Alfonso Svarinsko minčių

Pastebėjau, kad per paskutiniuosius penkerius metus labai puolama Bažnyčia. Tačiau kai po Seimo rinkimų ateis komunistai, jie sužlugdys Bažnyčią. Paramos jau nebeteiks. Bet mums, katalikams, reikia iki mirties daryti getus darbus. Gal ateinančios kartos pasakys: „Dirbo, ką galėjo“. Kiti sako: „Nereikia jaudintis“. Kaip gali nesijaudinti, kai – man tai įstrigo giliai atmintin – buožėmis daužė, varė konvojumi. Man trenkė per galvą, kai pasakiau mergaitei, kad esu suimtas, ir jos paprašiau tai pasakyti tėvams. Pailsėdavau, kai tardytojas klausdavo, kodėl pavaduoju Betygalos kleboną. Kaip tik tuo laiku meldžiuosi ir galiu iškęsti patyčias. Man labai skaudu dėl padėties Lietuvoje. Daugybė aukų sudėta, kovota. Tūkstančiai jaunų gyvybių paaukota. Štai mano sutiktas Ukmergės partizanas Pr. Šuminskas-Pėdas sakė: „Aš neisiu į frontą su raudona vėliava užkariauti Europos. Kovosiu Lietuvoje“. Ir žuvo po dvejų metų, 1949-aisiais, pačioje jaunystėje. Tokių atsidavusių laisvei paprastų kaimo jaunuolių buvo tūkstančiai. Lietuvos miškuose žuvo 22000 partizanų, kiti pateko į nelaisvę ir buvo sušaudyti. Dar kiti lageriuose kentėjo, apie laisvą Lietuvą svajojo ir mirė. Vos kelios dešimtys partizanų dabar dar gyvi. Apie sovietų sušaudytus ministrus niekas iš dabartinės valdžios nekalba. Klausiu: „Ar jie, buvę nepriklausomos Lietuvos ministrai, tapo priešais? Ar prakeikti?“ Mokyklose reikia pakabinti jų portretus, surašyti nekaltai nužudytų sąrašus. Kokia Lietuvos vyriausybė, jei nepagerbia nužudytų ministrų? Ir partizanų atminimo įamžinimas nerūpi dabartinei valdžiai. Premjero fondas sudaro 50 tūkst. litų, čekį gali išrašyti bet kam, tačiau partizanų paminklui Kryžkalnyje neduoda. O štai G. Kirkilas (į jį kreipiausi, kai jis buvo premjeru, bet ne kaip į partijos vadą) davė 100 tūkst., ir Raseinių savivaldybė – 100 tūkst. litų.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija