Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Rinkimų
    pradžiamokslis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Mano didysis rūpestis

Iš mons. Alfonso Svarinsko minčių

Pastebėjau, kad per paskutiniuosius penkerius metus labai puolama Bažnyčia. Tačiau kai po Seimo rinkimų ateis komunistai, jie sužlugdys Bažnyčią. Paramos jau nebeteiks. Bet mums, katalikams, reikia iki mirties daryti getus darbus. Gal ateinančios kartos pasakys: „Dirbo, ką galėjo“. Kiti sako: „Nereikia jaudintis“. Kaip gali nesijaudinti, kai – man tai įstrigo giliai atmintin – buožėmis daužė, varė konvojumi. Man trenkė per galvą, kai pasakiau mergaitei, kad esu suimtas, ir jos paprašiau tai pasakyti tėvams. Pailsėdavau, kai tardytojas klausdavo, kodėl pavaduoju Betygalos kleboną. Kaip tik tuo laiku meldžiuosi ir galiu iškęsti patyčias. Man labai skaudu dėl padėties Lietuvoje. Daugybė aukų sudėta, kovota. Tūkstančiai jaunų gyvybių paaukota. Štai mano sutiktas Ukmergės partizanas Pr. Šuminskas-Pėdas sakė: „Aš neisiu į frontą su raudona vėliava užkariauti Europos. Kovosiu Lietuvoje“. Ir žuvo po dvejų metų, 1949-aisiais, pačioje jaunystėje. Tokių atsidavusių laisvei paprastų kaimo jaunuolių buvo tūkstančiai. Lietuvos miškuose žuvo 22000 partizanų, kiti pateko į nelaisvę ir buvo sušaudyti. Dar kiti lageriuose kentėjo, apie laisvą Lietuvą svajojo ir mirė. Vos kelios dešimtys partizanų dabar dar gyvi. Apie sovietų sušaudytus ministrus niekas iš dabartinės valdžios nekalba. Klausiu: „Ar jie, buvę nepriklausomos Lietuvos ministrai, tapo priešais? Ar prakeikti?“ Mokyklose reikia pakabinti jų portretus, surašyti nekaltai nužudytų sąrašus. Kokia Lietuvos vyriausybė, jei nepagerbia nužudytų ministrų? Ir partizanų atminimo įamžinimas nerūpi dabartinei valdžiai. Premjero fondas sudaro 50 tūkst. litų, čekį gali išrašyti bet kam, tačiau partizanų paminklui Kryžkalnyje neduoda. O štai G. Kirkilas (į jį kreipiausi, kai jis buvo premjeru, bet ne kaip į partijos vadą) davė 100 tūkst., ir Raseinių savivaldybė – 100 tūkst. litų.

Štai apie kun. Stasį Rimkų Telšių vyskupijos bažnyčiose nekalbama (matyt, todėl, kad valdžia Telšių vyskupijai davė 1,5 mln. litų, tai reikia dėkoti valdžiai ir nieko nedaryti). Kražiuose dirbęs kun. S. Rimkus buvo surinkęs 200 dainų ir išmokęs jaunimą. Jis sakydavo: „Kai neturime ką kalbėti, padainuokime ir išsiskirstykime“. Ir aš taip sakau. Juk mūsų dainos labai gražios (kaip smagu buvo per Žolinę, pas Staugaičius Kaune, Kovo 11-osios gatvėje – kieme į šventę susirinkusios moterys dainavo dainas, ir tai labai gražu). Nepriklausomoje Lietuvoje S. Rimkus pakėlė visą Žemaitiją. Deja, jį paminėti atvažiavo tik du kunigai – kiti atostogauja, gal prie jūros? Per pamokslą Kražiuose sakiau: „Kaip jums ne sarmata, turite kunigą kankinį S. Rimkų, bet nesurenkate dokumentų, kad jis būtų paskelbtas šventuoju“. Štai yra nuostabi Pauliaus Petronio knygelė apie kun. Rimkų (rodo ploną knygelę, visą subraukytą raudonai lygiomis eilėmis su liniuote). Spėju, kad ir Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus kun. Zigmo Neciunsko pagerbti neatvyks kunigų. Manau, kad prakeikimas uždėtas Lietuvai. Tai todėl, kad atgailos nedarėme. Kunigo Neciunsko paminėti nuvažiuosiu nors vienai valandai. Atsigaunu, kai pabūnu tarp partizanų. Kunigo sesuo Nastutė suvargusi, kažin ar dalyvaus minėjime. Jo neįrašė į kankinių sąrašą, kaip ir vysk. Ramanausko. Kai paklausiau vieno vyskupo, man atsakė: „Jei žemaičių bus daugiau danguje, netvarka bus“. O juk kun. Z. Neciunskas sutuokė partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą su žmona Birute. Vysk. Ramanauskas lageryje įšventino du kunigus. Tačiau abu šie dvasininkai pamiršti. Kodėl? Lageryje nebuvo taip sunku, kaip dabar. Ten galėjai reprezentuoti Lietuvą. Lageryje melsdavausi šešis rožančius per dieną, nepastebint prižiūrėtojams (jie juk neleistų). Pastumi detalę į šalį (kaip rožančiaus dalį) ir taip sukalbi tris rožančius per darbo dieną – tris prieš, tris – po pietų.

Kiti sako, kad blogai dirbu, nes turiu jau daug metų. Bet tų metų ne tiek jau daug (sako juokdamasis). Visi priprato prie blogio ir nekreipia dėmesio. Neseniai Marijampolėje palaidojome kun. Prosperą Bubnį MIC. Tai buvo uolus kunigas, bet labai kuklus. Dalyvavo gal tik 100 žmonių. O juk tokį kunigą reikėjo tinkamai pagerbti. Klausiau vietos tikinčiųjų: „Nejaugi norite Katedrą padaryti kaip muziejų? Marmurinės grindys ir pan. Tik ar bus, kas ant tų grindų stovėtų?“ Norėjau pasakyti „gruntaunesnį“ pamokslą, bet... nėra tų žmonių – vos šimtas susirinko į laidotuvių šv. Mišias. Kai anais laikais minėjome kun. Juozo Šalčiaus kunigystės 50-metį, tai aštuoni kunigai tris valandas klausė išpažinčių. Liūdna. Jei būtų svetimas kraštas, tai gal taip neskaudėtų. Tylime, kai „Laisvas laikraštis“ ar „Karštas komentaras“ paskelbia straipsnį „Bažnyčia – melo kalvė“. Į tokius išpuolius reikia atsakyti griežtai. Kadangi niekas negina Bažnyčios, tai rašysiu aš pats – juk negalima taip tyčiotis. Anksčiau, kai buvome vikarai, tai nebijojome, o dabar bijome. Taip ir pralaimime. Mes pamiršome, ką reiškia kova. Reikia platinti paprastus paaiškinimus, rašyti apie padėtį Lietuvoje. Platinu lapelius, Laisvės kovotojų portretus. Bet juos mažai kas ima, mažai kas pakabina savo gryčiose. Lietuvoje yra 65 dekanatai, tačiau niekas nesiima platinti lapelių visam dekanatui. Kiekvienam žmogui negaliu išsiųsti. O jeigu padėtų dekanatai, jiems išsiųsčiau, jie jau toliau platintų ir būtų gerai.

Dabar mažai kam rūpi tikėjimas, jo ugdymas. Po karo panašiai masonai norėjo naikinti tikėjimą Prancūzijoje, Italijoje. Kai Kaišiadorys A. Brazausko vardu pavadino vidurinę mokyklą, Bažnyčia tylėjo. O kai bolševikų nukankintą ir nužudytą partizaną Žalią Velnią reikėjo pagerbti sukakus 100 metų nuo jo gimimo, niekas neprisiminė. Štai pažįstu vieną kunigą, kuris gauna iš Amerikos lietuvių daug pinigų. Jis išpuošęs tik kleboniją, net nepatogu užeiti, o bažnyčia apleista stovi. Galėtų tokie kunigai užprenumeruoti katalikišką laikraštį išeivijos parapijoms, kolonijoms, Lietuvos mokykloms. Siuntinėjau knygų į užsienį už 1000 litų, bet man tas brangiai atsiėjo, jau neišgaliu siųsti, o gavusieji knygas net neparašo, ar gavo. Senieji kunigai miršta, jaunieji nemoka dirbti. Aukština A. Brazauską, Just. Marcinkevičių. Tai, ką pakartojo poetas „Ašara Dievo aky“, seniai žinojo partizanai. Jis nieko naujo nepasakė. Kanadoje „Tėviškės žiburiai“ irgi giria Just. Marcinkevičių. Prienuose rengiamasi statyti paminklus Just. Marcinkevičiui ir A. Maceinai kartu – argi galima taip tyčiotis? Juk tai visai skirtingi žmonės.

Kažkada S. Nėris įdiegė mums bjaurią mintį skelbdama: „Be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų...“ Dabar mes tylėdami skiname tokio požiūrio vaisius: be gimstančių vaikų nebus pensijų. Jei 1,2 dirbančiųjų išlaiko pensininką, tai blogai, katastrofa. Katalikams reikia drąsiai šnekėti bažnyčioje. M. Krupavičius sakė: „Politika – tai Dievo nustatyta valstybės tvarka“. Tad ko mes bijome? Užtat ir pralaimime. Neseniai pas mane buvo užėjęs iš Čikagos dr. Petro Kisieliaus sūnus Petras. Jis sakė, kad Lietuvoje bažnyčią lanko tik 14 proc. tikinčiųjų. Iš tiesų, kiek žinau, yra blogiau. Tik gerose parapijose bažnyčią lanko apie 10 proc., o mažose – vos 4–5 proc. Štai vieną sekmadienį buvau Aleksoto bažnyčioje vakarinėse pamaldose. Sėdėdamas presbiterijoje, „užsiėmiau“ buhalterija: suskaičiavau, kad bažnyčioje tėra 20 žmonių. O juk tokiame Aleksote turėtų būti dvi bažnyčios ir pilnos žmonių.

Afrikoje visi sužino apie įvykius per dieną, o čia, per Simono Daukanto aikštę, priešais Prezidentūrą, praeina šimtai, ir nieko – net nesustoja. Čia mes, keletas katalikų, meldžiamės jau ketvirtas mėnuo už Lietuvą ir Deimantę. Reikia mergaitę išvaduoti – ji kenčia. Štai vienas svarbiausių mūsų maldų tikslų. Reikia pasikeičiant pamainomis, net nakvojant, melstis prie Prezidentūros, kad išlaisvintų mergaitę. Juk jai įvykdyta baisi psichologinė trauma. Motina ją išdavė. Reikia užbaigti pedofilijos bylą ir pasakyti, kad su tuo reikalu baigta. Arti dešimties žmonių nužudyta dėl pedofilijos bylos, ir nieko nesiaiškinama. Kas per netvarka. Kai neleidžiama ką nors daryti, tai tik nervai kyla. Nėra žmonių, kurie kovotų, rūpintųsi, patartų. Ko tyli krikščionys demokratai? Aplankė Deimantę dvi Seimo narės ir pasakė, kad viskas gerai. O ar gerai jaučiasi mergaitė? Paėmė ją į nelaisvę, ir kas įrodys, kad ji turi patirti tokias kančias? Kitą šeštadienį (pokalbis vyko rugpjūty) kviečia į Klonio gatvę Garliavoje – nuvažiuosiu. Aš taip „ūkiškai“ galvoju: „Kai nužudė brolį, N. Venckienė gynė jo dukrą ir globojo, vadinasi, ji darė gerą darbą. Ir ją mums reikia ginti. O dabar ją persekioja. Juk brolis jau neskelbiamas žudiku, jis pats buvo nužudytas“.

Lageryje vengrų grafas Čaki man pasakojo poeto Šandoro Petefio istoriją. Jis labai išgyveno dėl mirties nuosprendžio. Išgyveno ir motina grafienė. Ji norėjo, kad sūnus numirtų kaip pagal jo aukštą kilmę pridera. Motina jam pasakė: „Aš rūpinsiuosi, kad tau atšauktų mirties nuosprendį, ir jei vedamas į kartuves lange pamatysi mane baltais drabužiais, suprask, jog tavęs pasigailėjo ir nieko nebijok“. Taip ir atsitiko – pasirodžius motinai baltais drabužiais, jaunuolis į kartuves ėjo išdidus ir drąsus. Tačiau, kai virvė suveržė jaunuolio kaklą, ir jis pamatė, kad jokio pasigailėjimo nėra, suprato, kad motina pamelavo. Mirdamas jis pasakė: „O šventas motinos melas!“. Ir mūsų lageryje taip buvo. Vengrų grafas Čaki visą mėnesį taupė cukrų. Ir atidavė jį kitam vengrui kaliniui. Tas paklausė: „Iš kur gavai?“ Čaki atsakė, kad vokietis davė. Tai buvo „broliškas melas“ – pats kalinys sutaupė cukrų. Lukiškėse buvo penki vengrų karininkai. Vienam bado nukankintam generolui daviau duonos. Mačiau, kaip sužvilgo jo akys, tiesiog kaip vilko, pamačiusio kraujuotą mėsą, – taip mes visi alkome lageriuose. Bet jis pasakė savo ten esančiam adjutantui: „Padalink visiems karininkams“. Ir tik tada pats pradėjo valgyti. Štai ir pasakoju tokius dalykus prisimindamas. Bet ar kas tai supras? Nebuvęs lageryje nesupras tokių pamokymų vertės. Mane tokie dalykai formavo. Tada, kai kalėjau badaudamas kartu su kitais, man buvo 22 metai, o tam vengrų generolui – apie 60. Ten bet koks maisto kąsnis labai svarbus, ypač visą laiką badaujančiam.

Neseniai man padovanojo S. Bartulio knygą „Naujausioji Lietuvos istorija“. Pasirodo, jis ir parašė, ir išleido šią knygą, paaukodamas savo pinigus, atsivežtus iš Lenkijos, kur slapstėsi okupacijos metais. Ją recenzavo akademikas A. Tyla, vadinasi tai – rimta knyga. „Lithuanian papers“ žurnalą Australijoje leidžia prof. Algis Taškūnas. Gaila, žurnalas išeina jau tik anglų kalba. Štai viršelyje – jaunos lietuvaitės, apsirėdžiusios tautiškai.

Atsiprašau, kad šiandien negaliu ilgai kalbėti, – tuoj aukosiu šv. Mišias. Mano vyskupijos katedra yra čia, namuose. Šv. Mišias aukoju kasdien. Labai kankina stuburo skausmai. Suprantu, kad liga kyla dėl nervų – juk nieko negaliu padaryti. Tai labai liūdina ir vargina. Dabar sunku organizuoti maldą S. Daukanto aikštėje. Meldžiamės tik 10–15 žmonių (mons. A. Svarinskas už Lietuvą ir Deimantės sugrįžimą pas tetą N. Venckienę ir senelius maldos akciją S. Daukanto aikštėje, priešais Prezidentūrą, vykdo jau beveik keturis mėnesius, nuo gegužės 17 dienos). Pavargstu – juk reikia valandą stovėti, man jau 88-ieji metai eina. Padėdavo kun. Algimantas Keina, bet dabar jis sunkiai serga, gydėsi Birštone. Žaizda jam jau negyja, tikriausiai, šiandien grįžęs negalės vietoj manęs melstis. Manau, kad man jau neteks džiaugtis Lietuvos pasiekimais – ligos vis dažniau primena, kad turiu rengtis susitikimui su Viešpačiu. Štai pakviestas į kursantų mokyklos užbaigimo paradą nenuėjau – negaliu stovėti dvi valandas. Reikės padėkoti mokyklos direktoriui, kad mane prisimena. Liūdna, kad seminarijų klierikus irgi nusprendė imti į karinius kursus. Kai kas bandė protestuoti, nuraminau, kad neverta. Jei jau klierikus pamuštravoti numatė vyskupai, tai tegul kiti nesikiša – sakys, kad kunigai rodo nepaklusnumą. Bet vis dėlto apie savo sumanymus ir projektus reikia informuoti tikinčiuosius.

Gal galėčiau savo ilgą patirtį papasakoti per Lietuvos televiziją? Ne, man ten kalbėti niekada neleis. Net kai Šv. Mikalojaus bažnyčioje per rugpjūčio 23 d. mitingo paminėjimą sakiau pamokslą, tai irgi pasakė, kad kalbėti leis tik 10 min. O Šiluvoje ir tiek neleidžia.

© 2012 „XXI amžius“