|
Rinkimai: ekonomika, teisė, moralė
Į valdžią besiveržiančių politikų debatai Lietuvos televizijose rodo, kad po rinkimų kažkokių didelių permainų, spartaus ekonomikos kilimo ar darbo vietų kūrimo negalima tikėtis. Kadangi didžioji visuomenės dalis nepasirengusi politiškai mąstyti arba net nenori dalyvauti rinkimuose, laimės tos pačios penkios partijos, kurių vadai demonstruoja savo sugebėjimus gražbyliauti televizijų ekranuose. Juk toms penkioms partijoms paskirti biudžeto milijonai tikrai ne veltui jos jau užprogramuotos laimėti. Likusioms, nors ir kaip sumaniai būtų vedamos į rinkimus, laimėjimai nenusimato, nebent Drąsos kelio (DK) partijai. Bet ir tai ne tiek, kiek ji tikisi urmu partijos negalima įkurti ir sukurti, o be solidžios ir patrauklios programos laimėti rinkimus yra sunku. Šiai partijai nesiseka ir struktūriniu organizaciniu požiūriu net šį pirmadienį, kai turėjo būti aiškūs partijų sąrašai, DK dar tvarkė savąjį sąrašą.
Blogai, kai politikais apsimetinėjantys savanaudžiai, nė kiek negalvodami apie tautos likimą ir pamiršdami jos nueitą sunkų kelią, iškraipydami demokratijos esmę, naudojasi žmonių patiklumu ir ieško sau naudos apgaudinėdami. Tai ypač pasakytina apie senąsias, sistemines, tradicines partijas (nors tas jų tradiciškumas labai dirbtinis jis siekia vos dvi dešimtis metų ar dar mažiau, ir nesiremia tautos politine praeitimi). Naujos politinės jėgos jau iškart patiria įvairiausias pinkles ir klastas ir skaldymus, ir finansų netekimą (iš pagrindinės nesisteminės DK partijos neformalios vadovės N. Venckienės rinkimų sąskaitos net atėmė pinigus, skirtus rinkimų kampanijai), ir reklamos apribojimą, ir privalomus parašų rinkimus, ir pan. Gaila, kad naujosios partijos pasiduoda VSD, KGB-FSB ar politinio klano klastai ir klaidinimams akibrokštu sudaro rinkimų sąrašus, įtraukia į juos abejotinus asmenis, nesudaro aiškios rinkimų strategijos, nepateikia vilčiai nuteikiančios programos ir pan. Jei VSD pavyks suskaldyti tris partijas, keliant ir vienmandatėse apygardose vienas prieš kitą kelis kandidatus, bus akivaizdu klanui pavyko sutrukdyti bent šiek tiek politinį, ekonominį, teisinį valstybės kelią. Todėl vienykimės, o ne skaidykimės. Atmeskime nesveikas ambicijas. Tik tada galėsime visi bendrai laimėti prieš klanines partijas.
Naujoms partijoms sunku pritraukti rinkėjus dauguma jų vis vien balsuos už savus socdemus ar konservatorius. Taip yra todėl, kad Lietuvoje vis dėlto yra aukštas politinio neįgalumo laipsnis: visuomenė sukiršinta, nežinanti, kaip elgtis, ir tai paranku politikams, naujos partijos (Drąsos kelias, Lietuvos sąrašas, keturių partijų koalicija, vadovaujama Tautininkų sąjungos) nežino principų (nekuria skyrių, rinkimų sąrašai rengiami visai nesuprantamai, chaotiškai, bereikalingai varžantis tarp nesisteminių partijų kandidatų, lengvai skaldomi piktavališkai nusiteikusios žiniasklaidos). Neįgalūs ir susikūrę visuomeniniai judėjimai (jie irgi vairuojami VSD ar kitų klanams padedančių jėgų). Štai Jungtinis demokratinis judėjimas (JDJ) įdeda daug jėgų rašinėdamas kažkokius kandidatų įsipareigojimus, kuriuos tie kandidatai sumeta į šiukšlių dėžes. (Tai parodė savivaldybių rinkimai.) Neįgali ir kiekviena valdanti ar opozicijoje esanti partija (opozicijoje kabutėse, nes ji yra sudariusi neformalią, neoficialią savitarpio bendradarbiavimo sutartį su valdančiaisiais jai atitenka ir dabar brangiai apmokamos vietos, ir po rinkimų atiteksiantys postai). Štai dabar opozicijos lyderio postas tenka V. Gapšiui, aikštingam V. Uspaskichui širdimi ir protu atsidavusiam jaunuoliui, nieko, išskyrus tuštokas kalbas, nepadarančiam, bet užtat gausiančiam solidų lyderio atlyginimą.
Dauguma tautos nesivargina eiti į rinkimus. Tai daugiausia jau praradusieji viltį sulaukti geresnio gyvenimo. Bet ne mažiau yra ir visiškai abejingų, valstybinei veiklai neparengtų piliečių. Jų gyvenimo ypatumai dažnai iškyla viešumon. Tai ir įvairios televizinės žvaigždutės, kurių pasiekimus išpučia tam tikros krypties žiniasklaida (televizija ir internetas), pateikiami jų skandalingi gyvenimai kaip sektini pavyzdžiai (tai gyvenimas su draugais ar draugėmis, paskui išsiskyrimai, vėl naujų draugų susiradimas, vėl skyrybos, tarpusavio konfliktai, skandalai ir t.t. viskas tinka jų išgarsinimui, taip tautą atitraukiant nuo opių, skaudžių ir rimtų problemų). Tokie pavyzdžiai nuteikia ir tautą šeimos kuriamos netvarkingai, be Dievo ir Bažnyčios palaiminimo, vaikai gimsta ne santuokoje, paliekami, auklėjami be tėvų ar motinų, bet atiduodami auklėti seneliams (geriausiu atveju), skurstančios šeimos emigruoja, skiriasi, konfliktuoja, atmetus padorų šeimyninį gyvenimą vykdomi nusikaltimai, netgi labai sunkūs (paskutinis žiauraus nusikaltimo pavyzdys, išgarsintas šios savaitės pradžioje, trijų žmonių žmogžudystė, kilusi iš netvarkingo šeimos gyvenimo, amoralumo, nedarbo, skurdo. Kaip nebūtų gaila, tai įvyko praėjusį sekmadienį, Šiluvoje švenčiamų atlaidų metu šeimoms skirtą dieną, taigi katalikiškoje šalyje nepaisoma šeimų sugyvenimo, krikščioniškų reikalavimų, apskritai pamirštami bet kokie moralės principai).
Kai nupirkti analitikai giria į Lietuvos ryto televiziją subėgusius valdančiųjų partijų vadus, neva labai gerai pasirodžiusius debatuose, kiti apžvalgininkai sako neįžvelgiantys jokių debatų bruožų. Pirmuose debatuose kai kurių partijų lyderiai įžeidinėjo savo oponentus, žemino, juokėsi iš jų pasakytų argumentų. Partijų lyderiai akivaizdžiai nebuvo pasirengę debatams neturėjo jokių originalių minčių rinkimams. Konservatorių vadai nesuvokė, kad jų ekonomikos skatinimo logika remiasi mažais atlyginimais, tačiau tokia strategija gali vesti į didelį ekonomikos nuosmukį. Daug analitikų net nekelia klausimo apie mokesčių sulyginimą ir PVM iškėlimą iki didžiausių pasaulyje 21 proc. Juk argi tokie analitikai ar politikai gali tokius klausimus kelti, jei jų pajamos siekia apie 10 tūkst. litų per mėnesį? Jie niekaip neįeis į vargstančių žmonių padėtį, nesupras, kad tiek dėl padidinto PVM, tiek dėl negebėjimo reguliuoti kainas, duonos ar kitų būtinųjų maisto produktų kainos pralenkė Europoje esančias kelis kartus. Nė vienas iš vadų nepasakė, kaip mažinti nedarbą, juk rugpjūtį bedarbių buvo 207 tūkst. Tai sudarė 10 proc. visų darbingo amžiaus žmonių. Klausimas, kiek yra dirbančiųjų? Skaičiuojant galima manyti, kad jų yra daugiau nei 2 mln., bet jokia statistika tokių skaičių tikrai nepateikia, nes versle dirbančių teliko 300 tūkst. Kaip tokiomis aplinkybėmis gali išsilaikyti valstybė, jos institucijos? Juk tokią situaciją sukėlė antikrizinės Permainų koalicijos priemonės, kai buvo sujaukta mokesčių sistema, o įvedus lygiavos mokesčius bedarbių skaičius per kelis mėnesius išaugo kelis kartus (iki 300 tūkst.), išsimaitinti negalintys bedarbiai buvo priversti masiškai emigruoti. Aišku, sumažėjo gimstamumas, o savižudybių skaičius vėl išaugo dabar Lietuva su Rusija užima pirmas vietas pasaulyje pagal savižudžių skaičių. Daug jaunų gyvybių nusineša kiti nusikaltimai, daug žūsta avarijose, gaisruose, nuskęsta, dingsta be žinios. Lietuva išmiršta. Tokiomis sąlygomis padaugėja psichikos sutrikimų, ligos paūmėja, vėlgi galėdamos sukelti neprotingus veiksmus ir net nusikaltimus. Visa tai pamiršta politinių partijų vadai, besiveržiantys vėl vesti Lietuvą į šviesų rytojų.
Kaltindamas kitus oponentus naudojant populistinius metodus, pats A. Kubilius juos naudoja. Štai jo mėgiama tema apie padorią politiką Vilniaus krašte. Kaip savo gerą darbą dispute jis aiškino pagalbą lenkų mokykloms Vilnijoje, kokios esą neteikia jokia kita valstybė tautinėms mažumoms, tačiau Premjeras pamiršo paaiškinti, kad tai viso labo dar iš sovietinių laikų besitęsianti politika, tad čia tikrai nėra joks jo vyriausybės nuopelnas. A. Kubiliaus aiškinimas apie didėjantį eksportą yra viena iš jo populizmo atmainų. Eksporto įtaka ekonomikos augimui, pasisemta iš kai kurių Premjero patarėjų, per kelis mėnesius esą sukūrusių 30 tūkst. darbo vietų, yra fantazijos. Eligijaus Masiulio gyrimasis, kad sutvarkė Lietuvos pašto darbą, tėra tik miglos pūtimas į akis tautai, nežinančiai, kad tas pasiektas pelnas tėra kitų stūmimas į vargą: daugelis leidinių, susidūrę su plėšikiška E. Masiulio politika, patyrė didžiulių nuostolių. Tą praradimą kompensuoti galėtų Spaudos rėmimo fondas, tačiau jo politikos tikslas yra paremti tik privilegijuotus valdžios remiamus leidinius kiti leidiniai pasmerkti žlugti. Todėl E. Masiulio kalbos apie darbo santykių liberalizavimą, mažesnę įmonių priežiūrą, lengvesnę mokesčių naštą individualiai veiklai, akcizo degalams mažinimą tebuvo grynas populizmas. Į televizinius šou disputus net iš savo darbo vietos Taline atvyksta J. Bernatonis. Galima spėti, kad jis pasiėmęs atostogų, nes kitaip savo ambasadoriaus Estijoje postą vargu ar ryžtųsi be Prezidentės leidimo apleisti. Beje, ir europarlamentaras V. Uspaskichas kasdien atskrenda iš savo darbo EP. O gal ten, Europos Parlamente, jis jau nesirodo? Anksčiau, iki Konstitucinio Teismo sprendimo, R. Paksas irgi diskutavo Vilniuje su kitais politikais. A. Kubilius vis siekia parodyti, kad yra pasirengęs toliau kovoti su krize, kuri esą grasina Europai, bet tik ne Lietuvai, nes ši dar per mažai susijusi su Europos Sąjunga, o ryšiai su Rusija, Baltarusija ar Ukraina yra tikrai artimesni. Tai rodo žemės ūkio ir kitokios produkcijos eksportas į tas šalis. Su Europos Sąjunga Lietuva faktiškai išvis nesusijusi, tad euro valiutos problemos mums yra gana tolimos. Ir duok, Dieve, kad taip būtų ilgiau.
© 2012 XXI amžius
|