Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Rinkimų
    pradžiamokslis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Apaštalinis paraginimas svarbus Rytų ir Vakarų krikščionims

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI pasirašo dokumentą „Ecclesia in Medio Oriente“

Šventasis Tėvas su Libano druzų bendruomenės vadovu šeichu Naimu Hassanu

Popiežius Benediktas XVI sveikinasi su Libano prezidentu krikščioniu maronitu Mišeliu Sleimanu

Iškilmė Harisos šventovėje

Nors praėjusi, jau 24-oji, popiežiaus Benedikto XVI apaštalinė kelionė buvo į Artimųjų Rytų regiono šalį Libaną, tačiau kaip ir kitais atvejais ji susilaukė plataus atgarsio visoje tarptautinėje bendruomenėje, turėjo įtakos visam Katalikų Bažnyčios gyvenimui. Tai nestebina, žinant šios pasaulio dalies, kenčiančios dėl nuolatinių konfliktų, reikšmę čia gyvenusio ir mokiusio Dievo Sūnaus bei išganytojo Jėzaus Kristaus išpažinėjams, jų vienybės paieškoms, tarpreliginiam krikščionių, musulmonų ir žydų dialogui, pagaliau tarptautinei politikai bei ekonomikai (ypač dėl regione sukauptų energetinių resursų). Kaip tik dėl šių priežasčių, ypač žvelgiant iš Visuotinės Bažnyčios perspektyvų, svarbiausiu įvykiu rugsėjo 14–16 dienomis vykusioje minėtoje Šventojo Tėvo kelionėje buvo laikomas jo oficialaus magisteriumo dokumento – apaštalinio paraginimo „Ecclesia in Medio Oriente“ („Bažnyčia Artimuosiuose Rytuose“) – pasirašymas ir paskelbimas. Tai – krikščionių problemoms šiame regione skirto 2010 metais Vatikane vykusio Vyskupų Sinodo baigiamosios išvados ir nuorodos tolesniam bažnytiniam veikimui sudėtingomis nuolat diskriminaciją patiriančių krikščionių egzistencijos sąlygomis.

Dokumento „Ecclesia in Medio Oriente“ iškilminga pasirašymo ir paskelbimo ceremonija rugsėjo 14 dieną įvyko daugiau nei prieš šimtą metų, 1908-aisiais, taigi dar Osmanų-turkų imperijos valdymo laikais įkurtoje didžiausioje Artimųjų Rytų Dievo Motinos šventovėje, esančioje nedideliame Harisos miestelyje, maždaug už 20 kilometrų į šiaurę nuo Libano sostinės Beiruto. Čia ant kalvos pastatytą didžiulę aštuonių metrų Švč. Mergelės Marijos statulą gausiai lanko ne tik krikščionių, bet ir musulmonų piligrimai, kurie labai gerbia jų pranašu laikomo Jėzaus motiną. Beje, prieš dvejus metus Libane, kur krikščionių ir musulmonų skaičius tarp vietos gyventojų maždaug vienodas, kovo 25-oji, Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai liturginė iškilmė, paskelbta oficialia valstybine švente ir nedarbo diena. Praėjusio XX amžiaus viduryje Harisoje buvo pastatyta didžiulė šv. Pauliui dedikuota bazilika, kuri yra pagrindinė Melkitų Bažnyčios (antros pagal narių skaičių po maronitų Libano krikščionių bendruomenės) šventovė. Kaip tik joje popiežius Benediktas XVI, dalyvaujant visiems keturiems Libano pagrindinių katalikų konfesijų (maronitų, melkitų, sirų ir armėnų) patriarchams, atvykusiems kitiems Artimųjų Rytų krikščionių ganytojams, taip pat įvairių musulmonų (sunitų, šiitų, driezų) grupių dvasininkams bei Libano kultūros, visuomenės ir politikos veikėjams, iškilmingai pasirašė savo Posinodinį apaštalinį paraginimą.

Kryžiaus pašlovinimo prasmė

Po melkitų patriarcho Grigaliaus III Lahamo sveikinamojo žodžio ir Vyskupų Sinodo generalinio sekretoriaus įžanginių minčių, kreipdamasis į susirinkusiuosius Harisos Šv. Pauliaus bazilikoje, Šventasis Tėvas pirmiausia pastebėjo, kad iškilmė vyksta rugsėjo 14-ąją, kada bažnyčios liturgijoje yra celebruojamas Šv. Kryžiaus išaukštinimas. Ši šventimo tradicija prasidėjo būtent Rytuose, kai į krikščionybę atsivertęs senosios Romos imperatorius (dabar gerbiamas kaip šventasis) Konstantinas Didysis ant Viešpaties kapo Jeruzalės Golgotoje 335 metais pastatė Prisikėlimo baziliką. Šios popiežiaus Benedikto XVI nuorodos į istoriją nėra atsitiktinės, turint galvoje, kad dabar Artimuosiuose Rytuose įsigalėjusi islamo religija atsirado VII amžiaus pradžioje, taigi yra keliais šimtmečiais „jaunesnė“ už krikščionybę. Kalboje taip pat buvo priminta, kad visas krikščioniškasis pasaulis netrukus iškilmingai minės Milano edikto, kuriuo šv. Konstantinas įteisino krikščionybę, 1700-ąsias metines. Sprendimą imperatorius priėmė patyręs mistinį kryžiaus regėjimą su patikinimu: „Šiuo ženklu tu nugalėsi“. Tokių istorinių svarstymų, Šv. Kryžiaus išaukštinimo bei Pashalinio slėpinio šviesoje, anot Popiežiaus, ir reikia skaityti bei suprasti jo paskelbtąjį dokumentą „Ecclesia in Medio Oriente“. Tai priminimas, kad regiono krikščionys yra pirmųjų apaštalų įkurtų bendruomenių įpėdiniai ir turi vieningai saugoti šį paveldą nepaisant visų sunkumų – tokia jų išganomoji misija.

Remdamiesi šia „bendrystės ir liudijimo“ nuostata 2010 metų spalio 10–16 dienomis Vatikane vykusio Sinodo tėvai aptarė dabartinę Bažnyčios padėtį Artimuosiuose Rytuose, besidalindami regiono šalyse gyvenančių Kristaus išpažinėjų džiaugsmais bei rūpesčiais, nerimu ir viltimi. Taip viso pasaulio Bažnyčia, susipažindama su į Romą susirinkusių regiono krikščionių pasisakymais, „galėjo išgirsti pagalbos šauksmą“ ir netiesiogiai pamatyti nevilties kupinų žmonių – vyrų ir moterų – veidus, žmonių, kurie patiria ne tik materialinius sunkumus, bet kuriems kartais tiesiog kliudoma pilnutinai išpažinti ir sekti Kristų – „Tą, kuris suteikia prasmę jų egzistencijai“, – kalbėjo Benediktas XVI. (Krikščionių diskriminavimo Artimuosiuose Rytuose pobūdis gali labai skirtis nuo radikalaus persekiojimo Saudo Arabijoje, kur draudžiama statyti maldos namus bei celebruoti liturgines apeigas, ar krikščionims skirto specialaus asmens kodo tapatybės dokumentuose Egipte, kuris užkerta kelią užimti atsakingesnes pareigas valstybinėse institucijose). Todėl neatsitiktinai, sakė Šventasis Tėvas, pagal Sinodo tėvų pateiktus 44 siūlymus ir rekomendacijas, rengdamas apaštalinį paraginimą „Ecclesia in Medio Oriente“, evangeliniais rėmais jis parinko Petro pirmąjį laišką, kuriame apaštalas kviečia tikinčiuosius pavyzdingai atlikti savo pilietines priedermes, pasitikėti Kristumi, neprarasti krikščioniško budrumo ir džiaugtis dalyvavimu Išganytojo kentėjimuose: „Jei jus niekina dėl Kristaus vardo, jūs palaiminti, nes garbės ir Dievo dvasia ilsisi ant jūsų“ (1 Pt. 4, 14).

Šventasis Tėvas pabrėžė, kad visa Bažnyčia džiaugiasi ir dėkoja Dievui už Artimųjų Rytų krikščionių buvimą, jų drąsą, tvirtą tikėjimą ir nuoseklų bendruomeniškumą. „Kaip mes galėtume nedėkoti Jam už tą begalinės meilės ugnį, kurią jūs palaikote gyvą ir liepsnojančią šiose vietose, kurios pirmosios priėmė Jo įsikūnijusį Sūnų? – sakė popiežius Benediktas XVI. – Kaip mes galėtume Jo nešlovinti ir Jam nedėkoti už jūsų pastangas kurti čia Bažnytinę ir brolišką bendrystę, už tą žmogišką solidarumą, kurį jūs nuolat rodote visiems Dievo vaikams? Kaip pavyzdį galima paminėti Artimųjų Rytų krikščionių išvystytą socialinės rūpybos, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslinių studijų sistemą, kuria vienodai gali naudotis visų tikybų išpažinėjai. Libane veikia net penki krikščionių universitetai, kurie sudaro šalies aukštojo mokslo pagrindą ir kuriuose beveik pusė studentų yra musulmonai. Posinodiniame apaštaliniame paraginime, pripažįstant šiuos bei kitus Artimųjų Rytų krikščionių pasiekimus bei nuopelnus, kviečiama permąstyti jų bendruomenių dabartinę būklę, kad „būtų pažvelgta į jų ateitį Kristaus akimis“, siekiant pastoracinio, liturginio ir katechetinio atsinaujinimo, nurodė Šventasis Tėvas. Svarbiausia, kad Kristaus sekėjai – ir ne tik Artimuosiuose Rytuose (!), – netgi labai sunkiose bei skausmingose situacijose „nepasiduotų vilionėms ignoruoti ar užmiršti Kryžiaus išaukštinimą“. Tokiu būdu „čia ir dabar“ visi krikščionys yra pašaukti celebruoti meilės pergalę prieš neapykantą, atleidimo prieš kerštą, tarnavimo prieš viešpatavimą, nuolankumo prieš puikybę ir vienybės prieš pasidalijimą. „Aš raginu jus nieko nebijoti ir tvirtai stovėti tiesos ir aiškaus tikėjimo pusėje“ – kvietė Šventasis Tėvas.

Religijos laisvė ir dialogas

Tokia yra išaukštinto ir šlovingo Kryžiaus kalba, gebanti mūsų kentėjimus perkeisti į meilės Dievui, gailestingumo artimui skelbimą. Tai daugiau nei iškalbingas pareiškimas – tai primygtinis raginimas veikti konkrečiu būdu, ištikimai laikantis apaštalų mokymo ir atspindintis Šventosios Žemės pirmųjų krikščionių bendruomenės gyvenimo grožį bei darną (Plg. Apd 2, 41–47), kurią popiežius Benediktas XVI primena ir savo Posinodiniame apaštaliniame paraginime. Tai primena ir įtikėjusio imperatoriaus Konstantino Didžiojo liudijimas, kada jis nutraukė krikščionių diskriminavimą senojoje Romoje ir leido jiems atvirai bei laisvai išgyventi tikėjimą į nukryžiuotą, mirusį ir prisikėlusį Kristų dėl visų išganymo. Komentuodamas dokumentą „Ecclesia in Medio Oriente“, su kuriuo vertėtų susipažinti ne tik Artimųjų Rytų krikščionims, bet ir gyvenantiems tradicinėse Vakarų civilizacijos šalyse ir dažnai tapusiems mažuma priešiško sekuliarizmo aplinkoje, Šventasis Tėvas  pažymėjo, kad dokumente pateiktos nuorodos naudingos asmeniniam ir bendruomeniniam sąžinės patikrinimui bei objektyviam įvertinimui, kiek tebėra svarbus įsipareigojimas ir troškimas siekti šventumo kiekvienam Kristaus išpažinėjui bet kokiomis aplinkybėmis. Kad krikščionys tikrai veiktų pagal su Krikštu gautą malonę, tapdami žiburiais, nušviečiančiais visas pasaulio tamsybes. „Dokumentas stengiasi padėti apvalyti tikėjimą nuo visko, kas jį iškraipo, nuo visko, kas gali užblokuoti Kristaus šviesos spindėjimą“, – sakė popiežius Benediktas XVI, pristatydamas savo apaštalinį paraginimą Harisos Šv. Pauliaus bazilikoje. Žinoma, jame daug dėmesio skirta tarpreliginiam dialogui, žinant Artimuosiuose Rytuose greta gyvenančių krikščionių, žydų ir musulmonų istorinius bei dvasinius saitus. Pabrėžiama, kad šį dialogą pirmiausia turi lemti ne politinis ar socialinis pragmatizmas, bet teologiniai tikėjimo pagrindai: tikėjimas į vieną Dievą Kūrėją, gebėjimas kitame atpažinti brolį, be religijos instrumentalizavimo visuomeniniuose ar etniniuose konfliktuose. Kadangi regione tarp Kristaus išpažinėjų tradiciškai vyrauja Rytų krikščionių kultūra, dokumente „Ecclesia in Medio Oriente“ taip pat akcentuojama ekumeninio katalikų ir stačiatikių bendradarbiavimo svarba, pabrėžiant žmogiškuosius, evangelinės tiesos ir meilės bruožus, semiantis stiprybės iš paties prisikėlusio Viešpaties nurodymo: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jiems įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20). Taigi evangelizavimo misijinis aktualumas išlieka, o Artimuosiuose Rytuose tam būtina religijos laisvė, leidžianti individualiai ir bendruomeniškai sekti savo sąžine, laisvai pasirenkant tikėjimą su viešu jo išpažinimu be pavojaus asmeninei laisvei ar netgi gyvybei, kuo neretai rizikuoja atsivertėliai iš islamo į krikščionybę.

Kai kalbama apie religiją, negali būti ne tik tiesioginės, bet ir paslėptos prievartos, veikiant kultūrinėje, politinėje ar administracinėje srityse. Kita vertus, siektina religinė tolerancija negali būti kelias į moralinio reliatyvizmo pateisinimą, paties tikėjimo į Dievą neigimą ar kraštutinį sekuliarizmą, suvaržantį piliečių teisę viešai išpažinti savo tikėjimą, pavyzdžiui, profesinėje veikloje, kaip neretai dabar pasitaiko ir Vakarų šalyse, ypač draudžiant religinės simbolikos viešą demonstravimą. „Artimųjų Rytų Bažnyčios, nebijokite, nes Viešpats yra tikrai su jumis iki pasaulio pabaigos! – baigdamas savo kalbą Posinodinio apaštalinio paraginimo pristatyme sakė popiežius Benediktas XVI. – Nebijokite, nes Visuotinė Bažnyčia žengia jūsų pusėje ir žmogiškai bei dvasiškai visada yra su jumis“. Jis linkėjo Švč. Mergelės Marijos užtarimo, kad Dievas suteiktų visiems regiono žmonėms galimybę gyventi broliškoje darnoje, taikoje ir religijos laisvėje.

(Daugiau apie Šventojo Tėvo vizitą Libane bus rašoma kituose „XXI amžiaus“ numeriuose.)

© 2012 „XXI amžius“