Lietuva kaip Sacharos dykuma
Gintaras Visockas
Lietuvoje pats kalbėjimo įkarštis. Prieš rinkimus postringauti ir savo privalumus bei nuopelnus sureikšminti linkę visi ir tie, kurie nori patekti į Seimą, ir tie, kurie nenori iš jo trauktis. Klaidos arba nutylimos, arba jas bandoma permesti ant oponento pečių. Parlamentaro kėdės trokštantys save liaupsina visur, kur tik įmanoma. Net ir autobusų, troleibusų stotelėse jau puikuojasi plakatai su akį rėžiančiais šūkiais: Mes žinome, mes galime, mes mokame. Atvirai kalbant, nesinori vakarais sėdėti prie televizijos ekrano ir klausytis priešrinkiminių ginčų, nes tokiose diskusijose tiesos mažiausiai. Tačiau ignoruoti vangią, nuobodoką rinkiminę kampanijos lyg ir nedera susipratusiam piliečiui. Juk netrukus, po kelių savaičių, reikės dalyvauti rinkimuose. Tad valstybės reikalams neabejingiems piliečiams, nori jie to ar ne, tenka stebėti politines muilo operas. Vis neapleidžia mintis: o gal staiga ims ir paaiškės, už kokią partiją balsuoti prasmingiausia? Deja, kuo daugiau valandų praleidžiama stebint priešrinkimines batalijas, tuo labiau tokia viltis blėsta. Ir vėl lietuviai verčiami rinktis ne geriausius iš geriausiųjų, o tik mažesniąją blogybę iš visų įmanomų bei nuspėjamų šunkelių ir klystkelių. Sąmokslo teorijų gerbėjai čia galėtų kelti rimtas versijas, ar tik tokios žaidimo taisyklės mums nėra specialiai primestos?
|