Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Rinkimų
    pradžiamokslis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Lietuva – kaip Sacharos dykuma

Gintaras Visockas

Lietuvoje – pats kalbėjimo įkarštis. Prieš rinkimus postringauti ir savo privalumus bei nuopelnus sureikšminti linkę visi – ir tie, kurie nori patekti į Seimą, ir tie, kurie nenori iš jo trauktis. Klaidos arba nutylimos, arba jas bandoma permesti ant oponento pečių. Parlamentaro kėdės trokštantys save liaupsina visur, kur tik įmanoma. Net ir autobusų, troleibusų stotelėse jau puikuojasi plakatai su akį rėžiančiais šūkiais: „Mes žinome, mes galime, mes mokame“. Atvirai kalbant, nesinori vakarais sėdėti prie televizijos ekrano ir klausytis priešrinkiminių ginčų, nes tokiose diskusijose tiesos – mažiausiai. Tačiau ignoruoti vangią, nuobodoką rinkiminę kampanijos – lyg ir nedera susipratusiam piliečiui. Juk netrukus, po kelių savaičių, reikės dalyvauti rinkimuose. Tad valstybės reikalams neabejingiems piliečiams, nori jie to ar ne, tenka stebėti „politines muilo operas“. Vis neapleidžia mintis: o gal staiga ims ir paaiškės, už kokią partiją balsuoti – prasmingiausia? Deja, kuo daugiau valandų praleidžiama stebint priešrinkimines batalijas, tuo labiau tokia viltis blėsta. Ir vėl lietuviai verčiami rinktis ne geriausius iš geriausiųjų, o tik mažesniąją blogybę iš visų įmanomų bei nuspėjamų šunkelių ir klystkelių. Sąmokslo teorijų gerbėjai čia galėtų kelti rimtas versijas, ar tik tokios žaidimo taisyklės mums nėra specialiai primestos?

Jei reikėtų prisiminti vieną iš keisčiausių priešrinkiminių laidų, tikriausiai įvardinčiau LRT laidą „Savaitė“, kurioje žurnalistė Nemira Pumprickaitė kalbino Seimo pirmininkę Ireną Degutienę. Žurnalistė dėl to keistumo mažiausiai kalta. Dviprasmišką įspūdį paliko ne jos klausimai, o Seimo vadovės atsakymai. Kas be ko, konservatoriams-krikščionims demokratams atstovaujanti Seimo lyderė pateikė minčių, kurioms nepritarti būtų tiesiog kvaila. Štai kad ir dėl parlamentarų atšaukimo mechanizmo, kurį kai kurios politinės jėgos norėtų įteisinti Lietuvoje. Be abejo, Lietuvos parlamente esama vyrų ir moterų, iš kurių Seimo nario mandatą derėtų atimti kuo skubiau. Tačiau atšaukimo mechanizmas sukeltų dar didesnį politinį chaosą Lietuvoje. Šį vaistą siūlantys pamiršta, jog atšaukimo mechanizmą būtų galima naudoti ir prieš tuos Seimo narius, kurie principingai nepasiduoda antivalstybinių grupuočių spaudimui. Karti gyvenimiška patirtis leidžia manyti, jog tokie mechanizmai būtų kur kas dažniau naudojami būtent prieš dorus, sąžiningus, principingus parlamentarus. Todėl Seimo Pirmininkė teisi, abejodama tokios nuostatos įteisinimo reikalingumu. Ji teisi ir tuomet, kai tvirtina, jog šilumos ūkio ir pensijų reformos – sudėtingas dalykas, kurio protingai neišnarpliosi keliuose plenariniuose posėdžiuose. Gal kai kuriems tokio sudėtingumo įstatymams tikrai neužtenka vienos kadencijos – ketverių metų. Juk priežodis, esą skubią naudą velniai gaudo, ne iš piršto laužtas. Tačiau ponios Seimo Pirmininkės nuoširdumu sunku patikėti, kai ji tvirtina nežinanti, iš kur ir kodėl sklinda kalbos, esą Seimas – tai tarsi lovys, prie kurio visi nori kuo arčiau prieiti. „Visiškai nežinau, iš kur tokios kalbos, ir kur tas labai dosnus lovys Seime“, – maždaug taip visai Lietuvai tvirtino Seimo vadovė. Ji greičiausiai tik apsimeta nežinanti, kodėl visuomenė parlamentaro darbą prilygina pelningam, ramiam, didelės atsakomybės nereikalaujančiam užsiėmimui. O jei nežino, iš kur ir kodėl atsiradęs toks palyginimas, vadinasi, ji asmeniškai labai atitrūkusi nuo realių, daugumai Lietuvos piliečių aktualių klausimų. Bet kokiu atveju – tai didelis minusas. Suglumti privertė ir Seimo Pirmininkės žodžiai apie „šaukštą, sugadinusį medaus statinę“. „Savaitės“ žurnalistė priminė, jog tik 5 proc. Lietuvos žmonių pasitiki parlamentu, o 70 proc. – juo nepasitiki. Pasitikėjimas partijomis Lietuvoje – dar mažesnis. Partijų veiksmingumu tiki vos 4 proc. lietuvių. Vaizdžiai tariant, blogesnių duomenų nė nesugalvosi. O kaip į šias pastabas reagavo Seimo Pirmininkė? Ji prakalbo apie... negražius pavienius atvejus. Esą dėl pavienių Seimo narių elgesio mes ir turime tokį nepalankų viso Seimo vertinimą. Tik pamanyk, I. Degutienė ne kartą vartojo lietuviškąją patarlę apie medų ir šaukštą deguto, kai jos klausdavo, kodėl toks lietuviams nemielas tapo 1991-aisiais narsiai gintas Seimas. Tad ko vertas įsitikinimas, jog Lietuvos Seimo įvaizdį griauna būtent pavieniai parlamentarai? Gal vis dėlto laikas pradėti kalbėti ne apie pavienius neigiamus, o būtent masinius neigiamus reiškinius? Gal dabar labiau tiktų vaizdingąją lietuviškąją patarlę apversti aukštyn kojomis ir tvirtinti, jog kai kas statinę deguto beviltiškai bando pagardinti medaus šlakeliu? Taigi ir vėl neramu klausantis tokių kalbų: jei Seimo Pirmininkė nuoširdžiai mananti, kad masinį visuomenės nepasitikėjimą parlamentu sukėlė „tik pavieniai atvejai“, galima susidaryti įspūdį, jog Seimo ir visuomenės atotrūkis – išties pavojingai didelis.

O jei derėtų įvardinti televizijos laidą, kuri pasirodė esanti ir prasminga, ir įdomi, ir išties aktuali, nedvejodamas įvardinčiau LRT žurnalisto Virginijaus Savukyno pokalbį su politikos apžvalgininku Rimvydu Valatka. Žinoma, R.Valatkos daug kas nemėgsta. Kitaip tikriausiai ir negali būti. Juk nuo jo plunksnos aštrumo daug kas kentėjo. Tačiau net ir didžiausi R.Valatkos nedraugai turėtų pripažinti, jog šio žurnalisto veikla – unikali. Jau beveik 24-eri metai, kaip kiekvieną savaitę įtakinguose, didelius tiražus turinčiuose leidiniuose pasirodo jo komentarai. Be pertraukų. Galima tik pavydėti darbštumo: apžvalgų rašyti nesutrukdė niekas – nei atostogos, nei šventės, nei depresijos. O tai, ką „Įžvalgose“ įvardino politikos apžvalgininkas R.Valatka, – aktualu mums visiems. Jis prabilo apie esminę, pagrindinę lietuvių tautos bėdą – mes sparčiai nykstame, nes nebegimdome vaikų. Jei Lietuva ir toliau eis tokiais keliais, kokiais ėjo pastaruosius 10–12 metų, ji nebeturi ateities. Marcinkonių seniūnijoje gyventojų tankis šiuo metu – beveik kaip Sacharos dykumoje. Kvadratiniame kilometre Marcinkonių apylinkėse gyvena vidutiniškai 1,8 žmogus, Sacharos smėlynuose – 1 žmogus kvadratinėje mylioje. Lietuvoje jau daug seniūnijų, kur per paskutiniuosius metus negimė nė vienas vaikas. Lietuvos universitetų vadovai žino, jog po dešimties metų studentų Lietuvoje bus du sykius mažiau nei dabar.  Šiemet rugsėjį į mokyklas atėjo 20 tūkst. vaikų mažiau nei pernai. O tai reiškia, kad apie tūkstantis mokytojų neteko darbo tik todėl, kad klasėse nebeliko mokinių. Kalbėdamas „Įžvalgose“ politikos apžvalgininkas R. Valatka nuolat pabrėždavo: jeigu mes nepradėsime veikti, tai projektas „LIETUVA“ būtinai užsidarys. Nepriklausomybę pasitikome turėdami 3,7 milijono lietuvių. Po dešimties metų mūsų jau buvo tik 3,4 milijono. Dar po dešimtmečio mūsų beliko tik trys milijonai. Po dešimties metų skaičiai bus dar baugesni. Mūsų bus tik 2,5 milijono. Demografinei padėčiai labai nepalanki ekonominė situacija. 1990-aisiais startavome su nuline skola. Po 10-ies nepriklausomybės metų skola išaugo iki 13 milijardų. Dar po dešimtmečio skola išaugo iki 50 milijardų. Kai pastatysime naująją AE – skola greičiausiai jau sieks 80–90 milijardų litų. Kas juos grąžins, jei lietuvių tauta sparčiai sensta, jei nebegimdo vaikų? R. Valatkos žodžiais tariant, turime tik du variantus. Arba pradedame gimdyti daugiau vaikų, įvairiausiais būdais bei priemonėmis skatindami gausias šeimas, ir demografiniai rodikliai po kelių dešimtmečių pagerės, arba būsime priversti įsivežti darbo jėgos iš Azijos, Afrikos, Kinijos. Antrąjį variantą pasirinkusi visa Vakarų Europa ir su mažomis išlygomis – JAV. Bet darbo jėgos įsivežimas iš svetimų kraštų – tik milžiniškos problemos atidėjimas ateičiai. Ir naujų milžiniškų problemų skatinimas – dėl būsimųjų nesutarimų kultūriniais, religiniais, ideologiniais klausimais. Jei pirmojo gyventojų surašymo metu viename Lietuvos kvadratiniame kilometre vidutiniškai gyveno 54 žmonės, tai antrojo surašymo duomenys bylojo, jog kvadratiniame kilometre dabar gyvena tik 47 žmonės. Paklaustas, ar esama politinės valios mums išlikti lietuviais, politikos apžvalgininkas pasakė, jog tokios valios jis nematąs. R. Valatkos teigimu, jis net nematąs paprasčiausių apmąstymų. Lietuvos politika – visiškai sufragmentėjusi. Kaip ir visos Europos politika. Lietuva dabar gyvena ketverių metų ciklu. O Lietuvos Vyriausybė – dar mažesniais laiko ciklais. Vaizdžiai tariant, nuo vieno potvarkio iki kito. Kiekvienam sprendimui suformuojama nauja dauguma. Toliau į priekį niekas nežiūri. Globaliau niekas nemąsto. Kaip bebūtų graudu, šiandieniniams politikams mąstyti apie egzistencinius tautos reikalus nėra nei laiko, nei noro.  Laida buvo kaip niekad pesimistiška. R. Valatka tvirtino manąs, jog mes per pastaruosius du dešimtmečius, skirtingai nei Antano Smetonos laikais, nesugebėjome išauginti ir jaunosios kartos, kuri, atsitikus nelaimei, susitelktų į vieningą kumštį ir gintų ne tiek savo teritoriją ar savo ūkį, o būtent Lietuvą. Jis tvirtino matąs ir paralelių su tais laikais, kai lietuviams pasiekti ryškesnių pergalių trukdė išdavikai. Skaitant kryžiuočių laikų metraščius bei vėlesniųjų laikų dokumentus, akivaizdu, jog priešai visuomet rasdavo tokių lietuvių, kurie parodydavo slaptus kelius per pelkes ar girių tankumynus. Šiandieninė Lietuvos terpė – palanki išdavystėms.

Beje, R. Valatkos komentaras apie Sacharos dykumą primenančią Lietuvą ne pirmas. Tik keista, kad jis bent kol kas nesulaukia paramos ir pritarimų. Ne tik iš valdžioje esančių politikų, ne tik iš opozicijos, bet net iš organizacijų, kurios visuomenei prisistato esančios neabejingos tautos išlikimo reikalams. O juk verkiant reikia, kad naujoji Seimo dauguma nuoširdžiai, kryptingai, nuosekliai rūpintųsi demografine Lietuvos padėtimi. Be šito visi kiti klausimai greičiausiai – beverčiai ir beprasmiai.

© 2012 „XXI amžius“