|
Demokratiški ir teisingi rinkimai neįvyks
Vytautas Visockas
Žiemą, pavasarį ir vasarą džiaugiausi, kad Vilniuje, Kaune vyksta susirinkimai salėse, mitingai aikštėse, eitynės gatvėse. Turėjau šiek tiek vilties, kad spalį rinkimai į Seimą bus kitokie, nes tautą iki pražūtingos ribos atvedę partijomis vadinami politiniai ekonominiai klanai negalės jaustis saugiai.
Gal patirsime kažką panašaus į Sąjūdžio laikus, kai į sovietinę Aukščiausiąją Tarybą išrinkome nepriklausomybininkus? Šiandien, likus mėnesiui iki rinkimų, tokios vilties jau beveik nebėra. Oficiali rinkiminė kampanija tik prasideda, bet jau aišku, kad mitinguotojai nepasieks bent kiek reikšmingesnės pergalės. Labai toli iki Atkuriamojo Seimo laikų tiek laiko, tiek politinės situacijos prasme. Kaip buvo tada, taip jau niekada nebus.
Gaila, kad naujos partijos pasiduoda VSD, KGB-FSB ar politinio klano klastai ir klaidinimams akimirksniu sudaro rinkimų sąrašus, įtraukia į juos abejotinus asmenis, nesudaro aiškios rinkimų strategijos, nepateikia vilčiai nuteikiančios programos. Jei VSD pavyks suskaldyti tris partijas, keliant vienmandatėse apygardose vienas prieš kitą kelis kandidatus, bus akivaizdu klanui pavyko sutrukdyti bent šiek tiek politinį, ekonominį, teisinį valstybės kelią (XXI amžius, 2012 09 14, p. 5).
Rugsėjo 13 dieną Seimo Konstitucijos salėje įvyko konferencija Ar bus Lietuvoje demokratiški ir teisingi rinkimai?, kurią surengė Nacionalinis Susivienijimas Už Lietuvą Lietuvoje. Tikslas informuoti, su kokiomis kliūtimis, artėjant Seimo rinkimams, susiduria Lietuvos centro partija, Lietuvos socialdemokratų sąjunga, Tautininkų sąjunga ir Tautos vienybės sąjunga, sudarančios koaliciją.
Ar gali būti laikomi sąžiningais ir teisingais tokie rinkimai, kai vienos partijos galėjo gauti pinigų iš verslo, o vėliau dar ir valstybės dotaciją ir tokiu būdu sukaupė milijonus ir dabar juos leidžia rinkimams, o kitos neturi praktiškai jokių lėšų net sumokėti už plakatus, lankstinukus, skelbimus, nes juridiniams asmenims uždrausta remti ir tas jėgas, kurios iš valstybės paramos negauna?
Iškreipta konkurencija persimeta į žiniasklaidą. Vienų partijų lyderiai ir atstovai turi lėšų, kad būtų pakviesti į privataus kapitalo ir net valstybės valdomus televizijos kanalus skelbti savo idėjas, reklamuotis interneto portaluose, laikraščiuose, o kitiems suteikiamos tik minimalios galimybės pateikti savo idėjas rinkėjams.
Ar esant tokiai sistemai užtikrinama Lietuvos piliečių konstitucinė teisė gauti visą reikalingą informaciją? Ar Lietuvos įstatymai nediskriminuoja priešrinkiminių koalicijų ir nesudaro nereikalingos painiavos rinkėjams? Ar tikrai geriausia, kai tik po rinkimų yra sudaromos koalicijos, paremtos dažnai valdžios kėdžių dalybomis tarp partijų, o ne koalicijos prieš rinkimus su idėjų ir vertybių bendrumu? Šiuos klausimus pateikė konferencijos organizatoriai, tačiau niekas neabejojo, kad šįmet demokratiški ir teisingi rinkimai į Seimą neįvyks. Kas šiandien vadinama rinkimais, iš tiesų tai tik parinkimas tų, kurie galėtų tęsti Seime ir su juo bendradarbiaujančiose institucijose numatytą politiką, sakė Romualdas Ozolas. Jeigu tai rinkimų agitacija, kas tada žmonių žeminimas?
Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila išplatino informaciją apie konkrečius prasilenkimus su demokratija, apie valdančiųjų pastangas į valdžią žūtbūt neįsileisti naujų politinių jėgų.
Tai ką daryti? ne kartą buvo klausiama konferencijos dalyvių. Gal kreiptis į Seimą, į teismą, į Lietuvos ryto televizijos vadovus, kad žurnalistas Edmundas Jakilaitis į politinių debatų laidą kviestų ne tik penkių sisteminių partijų vadovus ir atstovus?
Radikalų pasiūlymą pateikė Aloyzas Sakalas: Šis susirinkimas labai vertingas, bet gerokai pavėluotas. Jeigu rinkimai nedemokratiški, kodėl dalyvaujate, kodėl netrenkiate durimis? Toks žingsnis, pasak jo, turėtų tarptautinį atgarsį, būtų rezonansinis dalykas. Juo labiau, kad šiuose rinkimuose ką nors laimėti vargu ar galite tikėtis, aš labai apgailestauju, sakė jis.
Filosofas Vytautas Radžvilas ne taip tiesmukiškai, bet iš esmės pasakė tą patį. Šiuo metu demokratiški rinkimai Lietuvoje neįmanomi, tačiau vargu ar tikslinga skųstis. Visada bus galima pasakyti: tai nepatenkintųjų niurnėjimas. Filosofas mano, kad bet kokių rinkimų baigtį lemia ne pinigai (jie, žinoma, labai svarbu), netgi ne taisyklės, o tai, kiek žmonės adekvačiai suvokia dabartinę tikrovę.
Norint Lietuvoje atkurti demokratiją arba, kaip dažnai sakoma, piliečiams susigrąžinti valstybę, reikia aiškiai ir tiesiai nurodyti pagrindinį dabartinio bejėgiškumo veiksnį. Tai nepaprastai galinga ideologinė kontrolė. Užuot nagrinėję ligos priežastis, kalbame apie simptomus. Šiame skriaudų lape (mintyse turima G. Songailos informacija apie kliūtis, su kuriomis rinkiminėje kampanijoje susiduria koalicija) iš esmės viskas teisingai surašyta. Mums nelengva suvokti ir pripažinti, kad demokratija ne tik demokratiška konstitucija, ne politinės partijos. Fundamentaliausias demokratijos pagrindas demokratinė piliečių savivalda. Tai reiškia pilietinę politinių valstybės institucijų kontrolę. Ji buvo pakirsta didžiausio triumfo akimirką. Labai trumputį laikotarpį Lietuvoje egzistavo pilietinė valdžios kontrolė Sąjūdžio banga. Komunistinėje Aukščiausiojoje Taryboje Sąjūdis turėjo vos keletą atstovų, bet iš esmės galėjo lemti viską, nes bet kuriuo momentu galėjo pakviesti labai daug žmonių. Tie Sąjūdžio atstovai turėjo didžiulį galingą užnugarį, kalbėjo filosofas V. Radžvilas. Jis nemano, kad dabar į Seimą neturi stengtis patekti partijų atstovai, tačiau svarbiausia ar einama su užnugariu, ar be jo.
Deja, nei Nacionalinis Susivienijimas Už Lietuvą Lietuvoje, nei juo labiau jį sudarančios partijos atskirai, tokio užnugario neturi. Žiemą, pavasarį atrodė, kad jis bus ir vis didės. Bet jis ne tik nedidėja, o gal net mažėja. Kas dėl to kaltas? Ar tik, kaip čia buvo rašyta, VSD, KGB-FSB taip pat politinio klano klastos, ar ir tų, kurie mitinguose kalbėjo tiesą, klaidos, nepatyrimas, savanaudiškumas, nesveikos ambicijos?
Lietuvoje viską lemia tikrieji motyvai. Yra žmonių, kurie piktinasi neteisingumu iš principo, nes tai neteisingumas. Bet yra kritikuojančių neteisingumą tik todėl, kad jie nepriėjo prie lovio, sako V. Radžvilas. Tai fundamentaliausia kliūtis siekti pergalės rinkimuose. Šios koalicijos siūloma strategija vargu ar yra teisinga. Visi reikalavimai keisti taisykles, kreiptis į teismą ir t.t. nesunkiai bus pateikti kaip bejėgiškas noras pagerinti savo rinkimines pozicijas. Reikėjo pasiūlyti radikaliai antisisteminę idėją, išeiti iš egzistuojančios sistemos.
Įtikinti žmones tokioje situacijoje galima tik vienu būdu: pasiūlyti radikalią rinkimų reformą. Politinės jėgos, kurios kalba apie demokratiją ir teisingumą, pačios turi norėti būti kontroliuojamos ir būti tam pasirengusios. Reikėtų kurti rinkiminius piliečių susivienijimus. Šią idėją sunku įgyvendinti, nes teks pačiam atsiverti konkurencijai ir kontrolei. Ir tai daryti būtina veiksmu.
Šiandien rinkėjai turi labai gerą nuovoką. Jie puikiai supranta, kad teisingai kalbėti galima apie daug ką, bet privalu tas kalbas vykdyti. Žmones įtikinėkime veiksmu, intencijų nuoširdumu, tikrumu. Reikia parodyti, kad partija sugeba nusileisti iki tautos, o tai yra sunkiausia. Įvykiai, prasidėję pavasarį, turėjo milžinišką perspektyvą, bet nebuvo kuriamas platus būtent pilietinis demokratinių permainų frontas. Nelaimei, tie įvykiai iškart įgijo paslėptos politinės konkurencijos pavidalą. Todėl juose aš ir nedalyvavau, sakė filosofas V. Radžvilas. Šitoks platus frontas yra vienintelė tokių, kaip šiame Susivienijime esančių, partijų išlikimo ir pergalės sąlyga.
Perkėloje arklių niekas nekeičia. Rinkimuose dalyvaujančioms partijoms šiandien reikia lipti ant bačkos ir žadėti, žadėti, žadėti. Kaip sakė vienas konferencijos dalyvis, mūsų Susivienijimas jau išskirtas iš kitų, mes prižadėjome žmonėms ir negalime trauktis. Eikime į rinkimus ir pralaimėjimą paverskime pergale.
Filosofo mintys šioje situacijoje gali pasitarnauti tik plačiajai visuomenei, jeigu ją pasiekė. Tuo aš abejoju, nors konferencijos vaizdo įrašą galima peržiūrėti internete. Bet ar daug tokių žiūrovų buvo? Aš, kas dar? Kam buvo įdomu? Jaunimui, kuris vergauja išsivysčiusios demokratijos šalyse arba svajoja patekti į tų šalių universitetus? O gal pensininkui, kuriam ne vis tiek, kas laimės rinkimus, bet su kompiuteriu jis nedraugauja? Pažangioms politinėms jėgoms, visuomeninėms organizacijoms prabilti į plačiąją visuomenę tebėra problema. Ir dėl to kaltas ne vien žurnalistas E. Jakilaitis, teikiantis tariamai nemokamą reklamą tik valdžioje esančioms iš biudžeto maitinamoms besielėms partijoms.
Interneto galimybės didžiulės, bet jos nemokšiškai naudojamos. Kiekvienas didesnis ar mažesnis politikas, visuomenės veikėjas būtinai kuria savo internetinę svetainę, kur retsykiais parašo jis pats, dar vienas kitas, be to, ten gali rasti vieną kitą pasenusį pareiškimą. Įtaka, poveikiu visuomenei mažai rūpinamasi. O juk būtų tūkstantį kartų naudingiau, jeigu nesisteminės jėgos turėtų vieną arba kelias galingas internetines svetaines. Tada nereikėtų laukti nei E. Jakilaičio, nei A. Siaurusevičiaus malonės. Tada nebūtų švaistoma nei laikas, nei lėšos be jokios apčiuopiamesnės naudos. Tada nereikėtų piktintis, kad Rinkimų biuletenyje dešimtuoju numeriu pažymėtas susivienijimas Už Lietuvą Lietuvoje parašytas mažomis raidėmis, kad nėra jį sudarančių partijų vadovų pavardžių visuomenė apie juos ir jų darbus būtų gerai informuota.
Tačiau viltis miršta paskutinė. O gal lietuviai pagaliau supras, kad svarbu ne tik mažinti skurdą, tramdyti teisininkų ir kitus klanus, reikia nepamiršti lietuvių tautos ir pagrindinio jos gyvybės šaltinio gimtosios kalbos? Abiem joms iškilęs didžiulis pavojus.
Gintaro Songailos tautininkai, Romualdo Ozolo centristai beveik vieninteliai nuosekliai rūpinasi, kalba apie šių didžiausių vertybių išlikimą, išsaugojimą, jų sveikatą. Jeigu visa inteligentija, mokytojai, visi, kuriems brangi lietuvių tauta, balsuotų už šį susivienijimą, būtų galima ne tik kalbėti, bet ir daryti, kad mokykla taptų tautiška, kad Vilniaus kraštas vėl atitektų Lietuvai, o ne tomaševskininkų klanui, kad Švietimo ir mokslo ministerijai vadovautų išmintingi žmonės...
Gal dar ne viskas prarasta?
© 2012 XXI amžius
|