2012 m. rugsėjo 28 d.    
Nr. 36
(2011)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Kronika

Architekto tapyba

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Arvidas Bergner
prie vieno iš savo darbų

Skubant Vilniaus gatvėmis žvilgsnį nejučiomis bando patraukti įprastų kavinukių ar kitų įstaigų reklaminės vitrinos, vis originaliau atsinaujinančios. Šįsyk sustabdė kukli iškabėlė, nurodanti kuklią galeriją tarp verslo įstaigų pačioje Vilniaus širdyje, Vokiečių gatvėje.

Užsuku, nes niekas primygtinai nekviečia... Tiesiog rodo tylų grožį. Beje, tai visai neseniai atvėrusi duris galerija. Pasitinka pats parodos autorius – Arvidas Bergner, profesionalus architektas praktikas, čia pirmą kartą rodantis savo tapybos darbus. Šilutės rajone gimęs, Vilniaus Gedimino technikos universitete architektūros mokslus ragavęs ir baigęs, Vokietijoje gyvenęs „naujai iškeptas“ dailininkas sakosi esąs laisvas, nepriklausomas, pats sau vienas. Jis dirbąs architektu, o teptuką ir dažus į rankas paimąs tik laisvalaikiu. Kas verčia tai daryti? Ogi gamta: žaliuojantys ir žydintys medžiai, mėlyni upės vingiai, žydras dangaus skliautas, čiulbantys ir aukštai danguje skraidantys paukščiai, šalia esantys gyvūnai, natūraliai susiformavusios landšafto erdvės – gamtos didinga dvasia ir jėgos didybė, įkvepianti tikėjimą, meilę, suteikianti šio pasaulio gyvenimui prasmingumą. Autoriui rūpi ne vien savas kiemas: „Architektūra, tapyba – tai mano gyvenimo upė, kuria aš plaukiu ir kuri man yra prasminga. Visa širdimi ir darbais prisidedu prie to, kad išsaugotume Žemės grožį, jos resursus, saikingai juos naudotume šį iš tiesų išskirtinį, sudėtingą, tačiau įkpvepiantį, pakylėjantį metą“.

Ne aš viena tąsyk užsukau, pasirodo, jo darbais susidomėjo garsi dailininkė Genovaitė Skrabulienė. Kaipgi nepastebėsi: autoriaus žodžiai nesiskiria nuo darbų – jie skleidžia harmoniją, grožį, manau, mes dar ne kartą apie jį išgirsime, malonu buvo jį pastebėti vienai iš pirmųjų. Juk, prisipažinkime, kad pavargome nuo visuotinai paplitusio atpalaiduojančio destruktyvaus „meno“, visokiausių instaliacijų, performansų, kur dažnai noras išsiskirti peržengia bet kokias padorumo ribas.

Vilnius
Autorės nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija