Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Kronika

Niujorkietės paroda

Dailininkė Vida Krištolaitytė

Dailininkė Vida Krištolaitytė pakvietė į savo personalinę parodą Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje. Eksponuojama ankstyvoji grafika, įvairių laikotarpių tapyba, piešiniai. Jie atspindi sudėtingą asmeninių dramų, netekčių ir atradimų, vidinių konfliktų ir nusiraminimų kupiną 50 metų kūrybinę biografiją. Kūryba drąsi, atvirai apnuoginanti žmogaus vidinį pasaulį.

1961 metais baigusi Ilinojaus universiteto dailės pedagogiką, gerai įvaldžiusi figūrinės tapybos, portreto, peizažo žanrų konstravimo pagrindus, V. Krištolaitytė įsijungė į karo nublokštų lietuvių menininkų bendriją Čikagoje. Dailininkės tapybos stiliui įtakos turėjo pažintis su lietuvių avangardistų – arsininkų – kūryba. Nuo 1962 metų dailininkė pradėjo dalyvauti parodose. 1963 metais už tapybos darbus, kaip viena pajėgiausių jaunųjų kūrėjų, buvo apdovanota pirmosiomis premijomis Ketvirtojoje jaunųjų dailininkų ir Antrojoje kultūros kongreso parodose.

1964 metais išvyko į Niujorką, studijavo Pratto menų institute, o 1964–1966 metais mokėsi tapybos ir grafikos pas žymaus amerikiečio tapytojo H. Hofmano mokinį Georg’ą MchNeilą. 1967 metais baigė institutą įgydama dailės pedagogo magistro laipsnį.

Po karo į Niujorką suvažiavo daug stiprių menininkų iš Europos. Jauna dailininkė galėjo susipažinti su geriausiu to meto pasaulio menu. Vidai įspūdį darė Edvardas Munchas – ekspresyvus grafikas ir tapytojas, skausmingai vaizduojantis vidinius dramatiškus žmogaus potyrius. Jo įtaka pastebima jos ankstyvoje grafikoje, paženklintoje emocinio streso, nevilties, ypač darbuose „Šiukšlių rinkėja“, „Didvyrio palaikai“, „Pirmas mirties įspūdis“ ir kituose, kuriuose atsispindi ekspresyviai išreikšti asmeniniai autorės išgyvenimai – tėvo mirtis, šeimos drama karo sūkuriuose, tėviškės netektis.

Ankstyvoji V. Krištolaitytės grafika Lietuvoje eksponuojama pirmą kartą.

Dailininkė sukūrė tapybos ciklus, atspindinčius jos neramų būdą, išgyvenimus praeityje ir dabar, klaidas ir praradimus.

Vieta, kur Vidai taip pat norisi būti, – Atlanto pakrantė, Kenenbukas. Į čia ji grįžta kaip į sielai artimą vietą, kaip išgyventų vidinių lūžių pasaulį. Čia dailininkė pasitiesia drobę ant uolos ir skubiai fiksuoja gamtos stichiją, vandens ir akmens raišką.

A. Mončio namuose surengtoje parodoje eksponuota tapyba atspindi dailininkės kūrybinį kelią, nuo lietuvių arsininkų tapybos, ekspresionizmo iki Niujorko abstrakčios tapybos mokyklos. Paveiksluose suderinti juodos, baltos, mėlynos ar kontrastingų spalvų – geltonos, raudonos, oranžinės – atspalviai. Pirštais, teptukais, mentele sukurta paveikslo visuma yra gyva. Paveikslas pulsuoja iš atskirų, mažų ir netikėtų spalvinių derinių – fragmentų, kurių kiekvienas atskirai yra maža, monumentali kompozicija. Paveikslai, sukonstruoti iš originalių spalvinių fragmentų, skleidžia energiją. Parodoje pristatyti Vidos piešiniai – atviras dienoraštis, kuriame – baimė, nerimas, skausmas, susitaikymas. Darbai atlikti anglimi, tušu, rašalu.

V. Krištolaitytė yra pusiau niujorkietė, pusiau vilnietė. Šaltuoju metų laiku ji gyvena ir kuria Niujorke, o šiltuoju – Vilniuje. Kartais būna ir priešingai. Kai kuriais metais į Lietuvą dailininkė atvyksta net 3–4 kartus.

S. P.

© 2012 „XXI amžius“