Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Atmintis

Daugėja atminimo ženklų žolininkei

Daiva Červokienė

Tokia Eugenija Šimkūnaitė išliko ją pažinojusiųjų atmintyje

E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo pirmininkė Birutė Karnickienė (dešinėje) ir šio fondo narė Gražina Labokienė

Tauragiškių inscenizacijoje pagal E. Šimkūnaitės „Paukščių horoskopą“ (centre stovi bendruomenės pirmininkė lituanistė Danguolė Grabauskienė ir miestelio seniūnas Alvydas Danauskas) skambėjo ir paukščių pamėgdžiojimo garsai, ir liaudies dainos apie sparnuočius

Botanikė, dr. Živilė Lazauskaitė pasakojo apie ir paslaptingą augalų pasaulį ir fenologinius stebėjimus

E. Šimkūnaitės bičiulės Irenos Vaivadienės (kairėje), kuri prižiūri jos memorialiniame bute įrengtą ekspoziciją, rankose tauragiškių sukurtas paukštelis. Tokiais buvo apdovanoti minėjimo dalyviai

Jau šešiolika metų garsiosios žolininkės nėra tarp mūsų, šiemet jai būtų sukakę 92 metai. Tačiau vis dar gyvi jos išgydyti ligoniai, daugybė žmonių, nors kartą susidūrusių su šia Lietuvos žiniuone vadinta moterimi, visam gyvenimui įsiminė ne tik išskirtinę jos išvaizdą, charakterį, kuris bendraamžiams ne visiškai buvo priimtinas, bet ir jautrią, atvirą kitų bėdoms širdį. Daug žmonių gali paliudyti, kad E. Šimkūnaitės įteigtas tikėjimas žmogaus gyvybingumu, augalų jėga padėjo įveikti ligas ir sunkias gyvenimo akimirkas. „Vieniems jos vardas žadina įdomiausius prisiminimus, kitus stebina jos daugiašakis palikimas: vaistininkystės, žolininkystės, etnologijos, publicistikos, beletristikos... Ką dabar veikia jos bičiuliai, bendradarbiai jos vardu ir vardan jos atminimo?“ – taip rašė Eugenijos Šimkūnaitės fondo aktyvistai, kviesdami į popietę Lietuvos medicinos bibliotekoje pagerbti jos atminimą.

Iš kartos į kartą

Visus maloniai nuteikė siūlomos vaistažolių mišinių arbatos, pagamintos pagal E. Šimkūnaitės rašytinio palikimo receptus. Ant stalelio sudėtos habilituotos gamtos mokslų daktarės ir jos tėvų nuotraukos ne tik rodė tradicinę pagarbą mūsų šaknims, bet ir priminė natūralią liaudies medicinos žinių perdavimo iš kartos į kartą tradiciją.

Anot E. Šimkūnaitės, liaudies medicina – ypatingas, per šimtmečius sukauptas tautos turtas, nuo senovės visų vertinamas ir saugomas. Gydymo žinios iš kartos į kartą buvo perduodamos tik doriausiems, patikimiausiems ir protingiausiems šeimos nariams. Taip buvo ir pačios E. Šimkūnaitės šeimoje. Jos tėvas – Pranciškus Šimkūnas – buvo garsus Tauragnų (Utenos r.) vaistininkas, mama – medicinos seselė. Tėvas augino savo žemėje vaistažoles, jas supirkdavo iš aplinkinių žmonių, siųsdavo paruoštą augalinę žaliavą į kitus kraštus, parduodavo vaistinėms. Eugenija nuo mažens buvo pratinama dirbti vaistinėje, mokoma auginti ir rinkti vaistažoles, arti ir sėti, paruošti vaistinius augalus pardavimui.

Vienintelės šalyje „Širdažolės“ vaistinės, kurioje dar gaminami vaistažolių mišiniai pagal receptus, vedėja Birutė Tamkevičienė prisiminė, kad E. Šimkūnaitė, parašiusi vaistažolių receptą, būtinai paskambindavo į vaistinę pasiteirauti, ar turi visų sudedamųjų dalių ir gali padaryti tokį mišinį. Jeigu kokios nors sudėtinės dalies trūkdavo, galvodavo, kuo ją pakeisti.

Prisakymai ateinančioms kartoms

E. Šimkūnaitė puoselėjo ir kitiems rodė žolininko etiketo normas. Botanikė dr. Živilė Lazauskaitė puikiai prisimena jos žodžius: „Apie vaistažoles neišmanai, ir nelįsk“. Esą visos turi krūvą veikliųjų medžiagų, jų veikimas – sudėtingas mokslas.

Gerai išmanydama vaistažoles, Lietuvos žiniuonė nelaikė jų stebuklingomis, visada perspėdavo, kad reikia būti atsargiems, nes gali pakenkti. Ji turėjo savitą ligos nustatymo ir gydymo metodiką, visuomet prašydavo įvairių tyrimų, žinių apie visą ligonio giminę, kad atrastų tai, ko gydytojai nepastebėjo.

Universalių receptų E. Šimkūnaitė neturėjo, nes buvo įsitikinusi, kad gydyti reikia ne ligą, bet žmogų. Kiekvienas žmogus kitoks. Meiliai Lietuvos žiniuone vadinta farmacininkė teigė, kad sugebėjimas gydyti – Dievo dovana, už kurią nedera imti atlyginimo. Ji dosniai dalijo patarimus, receptus, vaistažoles, nekreipė dėmesio į materialinius nepriteklius, kurį laiką gyveno itin skurdžiai.

Pažinkime augalus

Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre veikiančios vaistažolininkų mokyklėlės, kurioje dažnai paskaitas skaitė E. Šimkūnaitė, vadovė Irena Pečiulienė dabar apie augalus pasakoti dažnai kviečia Lietuvos žiniuonės bičiulę – botanikę, dr. Ž. Lazauskaitę.

Gebėjimu sudominti, kasdienybėje pamatyti stebuklą pulsavo jos pranešinimas apie pavasarinius augalus E. Šimkūnaitės atminimui skirtame minėjime. Klausytojai sužinojo apie paslaptingą, efemerišku vadinamą pavasarinių augalų gyvenimo būdą, kodėl kai kurie jie, pavyzdžiui, pavasarinė ankstyvė, muskusinis ūksminas, baltažiedė plukė, itin greitai subrandina vaisius, o po to apmiršta, išnyksta iš miško paklotės, kodėl kai kurių augalų, pavyzdžiui, plautės, žiedai keičia spalvą: iš rausvų tampa violetiniai ir mėlyni.

Pavasarėjant botanikė sulaukdavo bičiulės, kuriai buvo sunku vaikščioti, paraginimo „atlapatoti“ ir papasakoti, kada kuris pavasarinis augalas pražydo. Ž. Lazauskaitė ir E. Šimkūnaitė daugiau kaip dešimtį metų stebėjo, kuris iš ten pat augusių pavasarinių augalų – lazdynas, baltalksnis ar šalpusnis, – pražydo pirmas. Kam tai svarbu? Ogi intuityviai žvelgti į aplinką, stebėti gamtą ir jos procesų ryšį, patikrinti agronomo, sistemingų fenologinių stebėjimų pradininko Stasio Nacevičiaus teiginius, ką apie tų metų orus pasako šių augalų žydėjimas. Jeigu pirma pražysta lazdynas, po jo baltalksnis ir tik tada šalpusnis, esą galima tikėtis vėluojančio pavasario ir kitų gamtos reiškinių, šiltos vasaros ir gražaus, palankaus žemės ūkio darbams rudens, o jei pirma pražydo baltalksnis, lazdynas, tik tada šalpusnis – pavasaris bus ankstyvas, bet vasara trumpa ir drėgna, ruduo ne toks palankus...

Inscenizuotas Paukščių horoskopas

Minėjimo akcentu turbūt galima vadinti Tauragnų bendruomenės inscenizaciją pagal E. Šimkūnaitės „Paukščių horoskopą“. Pirmąkart ši bendruomenės pirmininkės lituanistės Danguolės Grybauskienės, meno vadovės Vilmos Valienės, „Moko“ teatro režisierės Loretos Juškėnienės ir kultūros centro administratorės Jūratės Šinkūnienės bendrų pastangų dėka sukurta inscenizacija Tauragnuose parodyta žymiosios kraštietės gimtadienio išvakarėse, kovo 10-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos ir dr. E. Šimkūnaitės minėjime, kuris sutapo ir su Paukščių diena.

Skambėjo paukščių balsų pamėgdžiojimas, liaudies dainos apie paukščius. Minėjimo dalyviai kartu su scenoje vaidinusiaisiais noriai traukė liaudies dainas.

Inscenizacijoje dalyvavo net ir Tauragnų seniūnas Alvydas Danauskas. Pasak jo, kaip Eugenija Šimkūnaitė tebegarsina miestelį, todėl norėtųsi kažką padaryti saugant ir pagerbiant jos atminimą.

Įvairiapusė bičiulių veikla

E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo pirmininkė Birutė Karnickienė pabrėžė, kad viena svarbiausių jo misijų – E. Šimkūnaitės žinias ir mokymą išsaugoti ir perduoti jaunajai kartai. Fondo aktyvistai, bendradarbiaudami su Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus specialistais, tvarko žymiosios tautietės rankraštinį palikimą, jį skaitmenina, su „Žuvėdros“ leidykla leidžia knygas apie Lietuvos žiniuonę ir publikuoja jos parašytus straipsnius, rankraštyno informaciją perkelia į leidinius.

Entuziastų pastangomis atnaujinta dr. E. Šimkūnaitės kapavietė Tauragnuose, su Kauno medicinos universiteto Farmacijos fakultetu numatoma atnaujinti fondo stipendijos skyrimą gabiausiems šios specialybės studentams.

E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas ir „Žolinčių akademijos“ atstovai kasmet surengia jos gimimo dienai skirtus minėjimus, į kuriuos susirenka po keliasdešimt ją pažinojusių, vaistiniais augalais besidominčių vilniečių prisiminti augalų žinovę, pabendrauti su vaistažolininkystės idėjų puoselėtojais.

„Žolinčių akademijos“ entuziastai sumanė E. Šimkūnaitės 100-osioms gimimo metinėms Tauragnuose pasodinti 100 vyšnaičių parką. Dar gyva būdama ji prašė ant kapo pasodinti vyšnią. Šis noras įvykdytas. Netgi netoli kapinių jau pasodinta ir 41 vyšnaitė.

Tauragnų seniūnas Alvydas Danauskas kvietė minėjimo dalyvius atvykti į Tauragnus, kai sužydės garsiosios augalų žinovės atminimui pasodintas vyšnaičių parkas. Tikėkimės, kad jos 100-osioms gimimo metinėms greta jos amžino poilsio vietos bus pasodinta 100 vyšnaičių.

E. Šimkūnaitės atminimui skirtas renginys buvo graži padėka visiems su ja susijusiems žmonėms. B. Karnickienė sveikino garsiosios žolininkės bičiulę Ireną Vaivadienę, kuri prižiūri jos memorialiniame bute įrengtą ekspoziciją.

Iškilo naujas klausimas, kaip dar įamžinti dr. E. Šimkūnaitės atminimą. Vilniaus miesto savivaldybė išdavė leidimą kurti jos atminimo ženklą, statyti skulptūrą Lazdynų mikrorajone, kuriame ji gyveno.

Vilnius
Autorės nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“