2012 m. rugsėjo 28 d.    
Nr. 36
(2011)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Popiežiaus susitikimas su Artimųjų Rytų jaunimu

Mindaugas BUIKA

Benediktą XVI Beiruto oro uoste
sveikina Libano vaikai

Jaunos musulmonės
prie Popiežiaus portreto

Jauni Libano krikščionys neša kryžių

Musulmonės prie Popiežiaus portreto

Benediktą XVI Beiruto oro uoste
sveikina Libano vaikai

Išlikimui svarbi parama ir sąmoningumas

Popiežiaus Benedikto XVI vizito Libane metu vykusį susitikimą su jaunimu galima laikyti didžiausiu tarptautiniu ir tarpreliginiu įvykiu. Žinoma, rugsėjo 15 dienos renginys turėjo daug ryškių krikščionybės bruožų: maldos, Šventojo Rašto skaitiniai, giesmės, jaunųjų katalikų liudijimai, jų padarytas didžiulis iš mėlynų ir geltonų balionų Švč. Mergelės Marijos rožinis, improvizuotas jaunimo katekizmo „Youcat“ arabų kalba pristatymas. Kelios dešimtys tūkstančių jaunųjų maldininkų buvo susirinkę netoli Harisos Dievo Motinos – dangiškosios Libano globėjos – šventovės, aikštėje prie šalies didžiausios katalikų bendruomenės – maronitų – patriarcho Bešaros Rahio rūmų. Minėtame susitikime dalyvavo šimtai jaunų musulmonų, draugiškai ir entuziastingai, netgi pamaldžiai pasitikusių didįjį „susitaikymo skelbėją“ popiežių Benediktą XVI.

Daug jaunų žmonių atvyko iš Libanui kaimyninės Šventosios Žemės, sunkiai dėl pilietinių kovų kenčiančios Sirijos, vis dar nuo praėjusio konflikto neatsigaunančio Irako, karo pabėgėlius priglaudusios Jordanijos, tikro valstybinio savarankiškumo vis dar neturinčio tarp daugelio šalių padalinto Kurdistano. Susitikime dalyvavo nemažai šio regiono jaunųjų emigrantų, gyvenančių Europoje, Amerikoje ir Australijoje, kurie parvykę pasisvečiuoti į gimtinę panoro pasimatyti su Šventuoju Tėvu. Taigi galima kalbėti apie unikalų popiežiaus Benedikto XVI susitikimą su viso Artimųjų Rytų regiono jaunų žmonių atstovais, panašų į tuos, kurie vyksta per Pasaulines jaunimo dienas.

Kreipdamasis į juos, pirmiausia į jaunuosius krikščionis, Šventasis Tėvas akcentavo Kristaus išpažinėjų Šventojoje Žemėje ir visuose Artimuosiuose Rytuose išlikimo svarbą. Tai aktualu, nes jeigu XX amžiaus pradžioje krikščionys šiame arabiškajame regione dar sudarė apie 20 proc. visų vietos gyventojų, tai dabar jų dalis sumažėjo iki 5–7 proc. Tikimasi, jog dėl karinių konfliktų, krikščionių diskriminavimo ir materialinių sunkumų plėtojantis migracijai, jų dalis regione per ateinančius du dešimtmečius gali sumažėti dar per pusę. Kita vertus, pagal 2010 metais Vatikane vykusiame Artimiesiems Rytams skirtame Vyskupų Sinode paskelbtus statistinius duomenis, regione gausėja uždarbiauti atvykstančių krikščionių iš tolimesnių Azijos šalių (Indijos, Filipinų ir kt.). Teigiama, kad šie „laikinieji“ migrantai dabar sudaro apie trečdalį bendro 25 milijonų vietos krikščionių skaičiaus (jų sudėtingos problemos yra atskiras klausimas). Be abejonės, krikščionių išlikimui Artimųjų Rytų kraštuose svarbu yra viso pasaulio tikėjimo brolių solidarumas bei parama, tarptautinės pastangos siekiant kovų ir smurtinių konfliktų nutraukimo, religijos laisvės ir kitų pilietinių teisių užtikrinimo, tarpreliginio dialogo ir visų tikinčiųjų santarvės plėtra, jaunųjų krikščionių sąmoningumo ugdymas, kad jie gebėtų atsispirti pagundai ieškoti „lengvo uždarbio ir gyvenimo“ svetur ir ryžtingai pasitiktų iššūkius savo brangioje tėvų ir protėvių žemėje.

Blogį įveiks meilės revoliucija

„Aš suvokiu sunkumus, su kuriais jūs kasdien susiduriate dėl nestabilumo ir saugumo stokos, problemų rasti darbą, vienišumo ir atskirties pojūčio, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI susitikime su Artimųjų Rytų jaunimu. – Nuolat besikeičiančiame pasaulyje jums iškyla daug rimtų iššūkių. Bet netgi nedarbas ir netikrumas neturi jūsų vesti į migracijos kartaus skonio patirtį, nes tai reikštų atotrūkį nuo šaknų ir atsiskyrimą dėl dar netikresnės patirties. Jums skirta būti atsakingiems už savo šalies ateities kūrimą ir užimti prideramą vietą visuomenėje bei Bažnyčioje“. Jis pabrėžė, kad yra didelė garbė gyventi toje pasaulio dalyje, kuri paliudijo Jėzaus gimimą ir pirmųjų apaštalų vadovaujamos krikščionybės augimą. Šiandienos krikščionys turi liudyti ištikimybę ir meilę šioms žemėms, būti Kristaus džiaugsmo liudytojais ir skelbėjais. Jų tikėjimas suteikia pilnutinį asmens išsilaisvinimą. Tai patvirtino gausybė Artimųjų Rytų regiono šventųjų ir palaimintųjų, kurių „mokymas nušviečia visą Bažnyčią“ ir gali nušviesti šių dienų jaunųjų krikščionių gyvenimą. „Juk apaštalai ir šventieji taip pat gyveno neramiais laikais ir jiems tikėjimas buvo drąsos bei liudijimo šaltinis, – sakė Šventasis Tėvas. – Raskite juose pavyzdį ir užtarimą tai paramai ir įkvėpimui, kurio jums taip reikia!“

Popiežius patvirtino, kad jaunimas yra jo ir visos Bažnyčios širdyje, ir į jaunuosius tikinčiuosius dedamos jos ateities viltys. „Bažnyčiai reikia jūsų entuziazmo ir jūsų kūrybingumo!“ – kalbėjo Benediktas XVI, linkėdamas jauniesiems žmonėms siekti gėrio ir grožio, būti išmintingais, sąžiningais ir tyros širdies. Jis priminė savo pirmtako, palaimintojo Jono Pauliaus II, aplankiusio Libaną 1997 metais, žinomą paraginimą: „Nebijokite! Atverkite savo protus ir širdis Kristui!“ Kaip tik Kristuje galime rasti stiprybės ir ryžto visų sunkumų ir kentėjimų įveikimui, rasti džiaugsmą ir ramybę, nes Išganytojas sako visiems: „Duodu jums savo ramybę“ (Jn 14, 27). Tai buvo popiežiaus Benedikto XVI apaštalinės kelionės Libane devizas (arabų kalba „Salami O Tikum“, nuolat pabrėžtas visose jo kalbose). Šventasis Tėvas perspėjo, kad, iškilus sunkumams ir nusivylimams, jauni žmonės neieškotų prieglobsčio tokiame naikinančiame blogyje, kaip narkotikai, alkoholis ir pornografija, atkreipė dėmesį, jog ir internetiniai tinklai gali atvesti į naujos rūšies priklausomybę, priversti supainioti tai, kas realu ir kas virtualu. Ieškant gyvenimo prasmės, reikia kovoti su paviršutiniškumu ir perdėtu vartotojiškumu, godumu pinigams – „ta tironiška stabmeldyste, kuri apakina ir uždusina asmenį pačioje jo širdyje“. O juk daug žmonių užmiršta Kristaus perspėjimą, kad negalima tuo pat metu tarnauti Dievui ir mamonai (plg Lk 16, 13), todėl reikalingi geri mokytojai, dvasiniai vadovai, kurie vestų jaunimą į tikrą brandą, užkirstų kelią visoms iliuzijoms ir ryškiaspalvėms vilionėms.

Ragindamas jaunimą „nešti Kristaus meilę kiekvienam“ ir primindamas, jog Dievas tėvas yra „tikrasis matas viskam, kas teisinga ir gera“, popiežius Benediktas XVI kvietė skaityti ir apmąstyti Šventąjį Raštą, praktikuoti maldą ir sakramentus. Jis pabrėžė, kad netrukus prasidėsiantys Tikėjimo metai bus tinkama proga atnaujinti per Krikštą gauto tikėjimo turtų pažinimą. Tam naudinga dažniau studijuoti Katalikų Bažnyčios katekizmą bei specialiai parengtą su įžanginiu Šventojo Tėvo žodžiu jaunimui skirtą katekizmą „Youcat“, kurio arabiškasis vertimas (150 tūkst. egzempliorių) Artimuosiuose Rytuose kaip tik pradėtas platinti jo vizito į Libaną metu. Pabrėždamas, kad Kristaus meilės liudijimas reiškia laikymą kitų savo broliais ir seserimis, popiežius Benediktas XVI sakė, kad ši „visuotinė brolybė, kurią Kristus inauguravo ant kryžiaus ir kuri didingai nušviečia kelią meilės revoliucijai“, yra ypatingas pašaukimas jauniesiems krikščionims.

Būti darnaus sambūvio pavyzdžiu

„Kristus kviečia jus daryti tai, ką Jis darė, būti visiškai atvirais kitiems, net jeigu jie priklauso skirtingai kultūrai, religijai ar tautinei grupei“, – aiškino Šventasis Tėvas, nurodydamas, jog toks atvirumas ir draugiškumas yra garantuotas kelias į Viešpaties taiką. Geras būdas tokiai veiklai yra aktyvus jaunimo dalyvavimas parapijų, mokyklų ir katalikiškų asociacijų organizuojamoje veikloje. Būdami evangelinio gyvenimo ir autentiškų vertybių skleidėjai jaunieji krikščionys turi „ryžtingai priešintis viskam, kas prieštarauja gyvybei: abortams, smurtui, kitų atmetimui ir paniekai, neteisingumui ir karui“. Be to, šiame garbingame „taikdarių“ kelyje blogį reikia stengtis įveikti ne blogiu, bet iš naujo atrandant ir įgyvendinant Dievo atleidimą ir gailestingumą. „Atleisti nėra lengva, – pripažino Popiežius. – Bet Dievo atleidimas suteikia stiprybės atsivertimui, ir šis būties džiaugsmas vėl suteikia galimybę atleisti. Atleidimas ir susitaikymas yra ateities keliai; jie atveria ateitį!“ Taip mokydamas, Benediktas XVI kvietė Artimųjų Rytų jaunus žmones stengtis geriau įžvelgti savąjį pašaukimą, kokiu būdu jie galėtų geriau skelbti ir liudyti pasauliui Dievo meilę kunigiškoje tarnystėje, vienuolystėje ar santuokiniame gyvenime.

Kiekvienu atveju nuoširdžiai ir dosniai sekant Kristų, tą, kuris iš meilės mus atpirko ir už kiekvieną atidavė savo gyvybę, galima pajusti neapsakomą džiaugsmą ir išsipildymą: „Tai tikrosios ramybės (taikos) slėpinys“. Priminęs apaštalo šv. Pauliaus antrąjį laišką Korintiečiams, kuriame nuosekli krikščioniška veikla lyginama su Kristaus laišku, surašytu ne rašalu, bet Šventąja Dvasia ir ne akmens plokštėse, bet gyvų žmonių širdyse (plg. 2 Kor 3, 2–3), Šventasis Tėvas jauniems žmonėms sakė: „Brangūs draugai, jūs taip pat galite būti tokiu gyvu Kristaus laišku“. Savąja drąsa ir entuziazmu jaunimas gali pasiekti, kad aplinkiniai suprastų, „jog Dievas nori laimės visiems be jokios išimties“, kad krikščionys yra šios Jo raiškos tarnai bei ištikimi liudytojai.

Baigiamojoje kalbos dalyje popiežius Benediktas XVI kreipėsi į susitikime dalyvavusius Libano jaunuosius musulmonus, padėkojo už dalyvavimą, kuris yra simboliškas ir labai svarbus. „Kartu su jaunaisiais krikščionimis jūs esate šios nuostabios šalies ir visų Artimųjų Rytų ateitis. Stenkitės ją kurti drauge!“ – linkėjo Šventasis Tėvas, pabrėždamas, kad Libanas yra abiejų didžiųjų religijų – islamo ir krikščionybės – išpažinėjų darnaus ir vieningo sugyvenimo pavyzdys. Nors Libano konstitucijoje yra aiški nuoroda į „aukščiausiąjį Dievą“, tačiau konkreti valstybinė religija nėra įvardyta. Teisiškai toje šalyje yra pripažinta net 18 skirtingų denominacijų, kurių vienuolika krikščioniškos ir septynios musulmoniškos. „Yra gyvybiškai svarbu, kad visi Artimieji Rytai, žvelgdami į jus suprastų, kad musulmonai ir krikščionys, islamas ir krikščionybė, gali gyventi šalia viena kitos be neapykantos, su pagarba kiekvieno asmens įsitikinimams, kad taip būtų kartu kuriama laisva ir žmogiška visuomenė“, – sakė Benediktas XVI.

Pagaliau, kreipdamasis į atvykusius jaunus žmones iš sunkų pilietinį konfliktą kenčiančios kaimyninės Sirijos, kuri istoriškai yra artimai susieta su Libanu (panašiai, kaip Lietuva su Baltarusija, kurioje Sirijos padėtis gali pasikartoti – M. B.), Šventasis Tėvas pabrėžė, jog vertina jų rodomą drąsą. Jis kvietė grįžus į namus pasakyti savo šeimoms ir draugams, kad Popiežius jų neužmiršo ir liūdi dėl jų kentėjimų. „Jis neužmiršta Sirijos savo maldose ir rūpesčiuose, neužmiršta visų tų Artimuosiuose Rytuose, kurie patiria kentėjimus, – tvirtino Benediktas XVI, – atėjo laikas musulmonams ir krikščionims stoti drauge, kad būtų užbaigtas smurtas ir karai“. Baigdamas savo kalbą, kuri ne kartą buvo pertraukta pritariančių plojimų, Šventasis Tėvas (savo pirmtako palaimintojo Jono Pauliaus II pavyzdžiu) Švč. Mergelei Marijai – Viešpaties Motinai ir Libano globėjai – patikėjo Libano ir viso regiono jaunų žmonių gyvenimą ir triūsą, ypač kenčiančių dėl prievartos ir vienišumo, kartu visiems melsdamas Dievo palaimos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija