Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Rinkimų
    pradžiamokslis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Paminklinė lenta prelatui Mykolui Krupavičiui

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Sekmadienį, rugsėjo 23 dieną, Vilniuje, Odminių gatvėje, ant namo, pažymėto 10-uoju numeriu, Lietuvos kariuomenės ordinaras vyskupas dr. Gintaras Grušas pašventino memorialinę lentą prelatui Mykolui Krupavičiui (1885 10 01–1914 06 13–1970 12 04). Paminklinėje lentoje iškalti prel. M. Krupavičiaus testamentiniai žodžiai: „Lietuvi, tebūnie tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tau Tavo Tėvynė Lietuva“ ir įrašas „Prelatas Mykolas Krupavičius 1885–1970. Šiame name 1918 metais dirbo Lietuvos valstybės kūrėjai“. Paminklinės lentos autorius – architektas Mindaugas Kerys (finansavo Vilniaus miesto savivaldybė). Prel. M. Krupavičiaus vardo įamžinimo paminklinės lentos iniciatorius – Lietuvos partizanų kapelionas mons. Alfonsas Svarinskas. Labai prasmingas įrašas, liudijantis, kad šiame name dirbo Lietuvos valstybės kūrėjai, tad reikėtų tikėtis, kad laikui bėgant, šį Odminių gatvės 10-ąjį namą papuoš ir kita lenta, skirta Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08).

Vėl gaisras bažnyčioje

Labiausiai nukentėjo prie Kulautuvos bažnyčios pamatų buvusios lentos Modesto PATAŠIAUS („Lietuvos rytas“) nuotraukos

Pirmadienio rytą Kauno rajono Kulautuvos gyventojas Eduardas Jakutis apie 6 valandą ryto išėjo pasivaikščioti. Jis rytais mankštinasi žingsniuodamas miestelio gatvėmis. Eidamas pajuto dūmų kvapą, kuris artėjant prie Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios vis stiprėjo. Kai priėjo visai arti pastato, išvydo degančią bažnyčios sieną. Žmogus nubėgo į kleboniją, bet joje nerado tą naktį nenakvojusio klebono. Tada maždaug 6.40 val. iškvietė Kulautuvos ugniagesius. Gaisrininkams atvykus, degė bažnyčios siena. Gaisrą pavyko užgesinti greitai. Apdegė ir nuardyta apie 3 kvadratiniai metrai lauko sienos apdailos ir rąstų. Prie bažnyčios pamatų buvusios lentos apdegė labiausiai. Per gaisrą nė vienas žmogus nenukentėjo. Bažnyčia pastatyta iš medinių rąstų, apkalta dailylentėmis, stogas dengtas skarda. Neabejojama, kad ji buvo padegta, nes gaisras kilo iš lauko pusės, o prie sienos aptiktas nuo kaitros išsilydęs plastikinis bakelis. Juo nusikaltėliai turbūt atsinešė benzino ar kito degaus skysčio ir šliūkštelėjo ant sienos.

Teisinė valstybė, amžiaus vagystė ir kontaktai su KGB

Gintaras Visockas

Viešojoje erdvėje pasirodo patarimų, kaip rinkėjai galėtų susiorientuoti, už kurią partiją jiems protingiausia balsuoti 2012-ųjų rudens rinkimuose. Įvairiausio plauko pranašai sudaro net specialius klausimynus. Esą specialiaisiais klausimynais vadovaujantis įmanoma atskirti, kokia partija sąžiningiausiai gina plačiosios visuomenės interesus. Gal ir prasmingi tokio pobūdžio testai, bet politiniai žaidimai klausiant ir atsakant turi silpnąją pusę. Žodžiai dažnai skiriasi nuo darbų, o darbai – nuo prisiimtų įsipareigojimų. Taip yra ne tik Lietuvoje. Tik pats kandidatas į Lietuvos parlamentą žino, ar jis rimtai nusiteikęs įgyvendinti į kairę ir dešinę dalijamus gražius pažadus. Juk kandidatų nepasodinsi į melo poligrafo kėdę ir neišsiaiškinsi, kiek jų žodžiuose – nuoširdumo. Be to, siekiantys perrinkimo politikai dažnai sugalvoja įvairiausių pasiteisinimų, kodėl per pastaruosius ketverius metus nuveikė žymiai mažiau nei žadėjo. Ir pasiteisinimai ne visuomet iš piršto laužti. Gyvenime pasitaiko visko. Kartais išties itin nepalankiai susiklosto aplinkybės. Ir vis dėlto esama klausimų, kuriais remiantis įmanoma atskirti pelus nuo grūdų. Pavyzdžiui, paskelbus klausimą, ar šiandieninė Lietuva – teisinė valstybė? Jei partija dabartinę Lietuvą traktuoja kaip demokratišką, teisinę, civilizuotą valstybę, už tokį politinį darinį patarčiau nebalsuoti niekada. Kad Lietuvoje teisiamųjų suole jau galima atsidurti ir už viešai ištartą aštresnį žodį ar galvoje susigulėjusias kritiškas mintis, žinome. Kad Lietuvoje kriminaliniu nusikaltėliu pilietis gali būti paverstas net ir tais atvejais, kai kaltinančioji pusė neturi jokių kaltę patvirtinančių įrodymų arba įrodymai akivaizdžiai pritempti, – taip pat akivaizdu. Bet viena liaudies patarlė byloja, jog „tobulumui ribų nėra“. Mūsų valstybė – tikrai išradinga, ji pademonstravo dar vieną sveiku protu sunkiai besuvokiamą akibrokštą. Pasirodo, kriminaliniu nusikaltėliu mūsų šalyje įmanoma tapti net ir už iš prekybos centro tyčia ar per klaidą išsineštą (ar neišsineštą) 15 centų vertės maišelį. Dabar jau nebesvarbu, ar tie du vyriškiai nesumokėjo pinigų už išsineštus maišelius maisto prekėms susidėti. Net nesvarbu, tyčia ar netyčia jie pamiršo sumokėti. Svarbus pats precedentas. Net jei keliolikos centų vertės maišeliai iš prekybos centro buvo sąmoningai išnešti nesumokėjus pinigų, akivaizdu, jog civilizuotoje, demokratinėje, teisinėje valstybėje tokie „ilgapirščiai“ jokių nemalonumų nesulauktų. Na, nebent pačių minimaliausių – žodinių – priekaištų. Lietuvoje – priešingai. Ironiškai kalbant, Lietuvos teisėsauga taip principingai ir griežtai laikosi įstatymų, kad net polietileninio maišelio pagrobėją linkusi persekioti bei griežtai bausti. Susimąstykime: neva pavogto maišelio vertė – keliolika centų, o baudą siekta skirti net keletą tūkstančių kartų didesnę už pavogtojo daikto vertę. Ar tik ne 400 litų. Lietuviškosios Temidės uolumas sunkiai suvokiamas. Vadovaujantis šia proporcija belieka iš baimės gūžtis, kokių gi milžiniškų bausmių ir baudų turėtų sulaukti tie, kurie, sakykime, pavogė šimtą tūkstančių litų? Štai čia ir išryškėja dvigubi standartai: milijonus pagrobusieji griežtų bausmių nesulaukia, o jei ir sulaukia, tai baudos dažnai būna simbolinės ar net mažesnės už padarytą žalą. Laimė, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl keliolikos centų vertės maišelio vagystės nutrauktas ir sulaukė bent jau Teisingumo ministro ir vieno teisėjo viešų diskusijų. Ačiū bent už svarstymą, kokios priežastys sukuria tokias neva sunkiai išnarpliojamas situacijas. Ir kartu liūdna, nes tiek Teisingumo ministras, tiek teisėjas pateikė sunkiai atremiamų argumentų. O juk čia dviejų nuomonių, man regis, kaip tik ir neturėtų būti. Visi tie, kurie pradėjo šį ikiteisminį tyrimą ir net buvo pasiruošę šią „amžiaus bylą“ rimtai nagrinėti teismo posėdžių salėje, šiandien turėtų būti bedarbiai. Bet juk šį absurdą sugalvojusieji bedarbiais netapo. Ir jie greičiausiai nepadengs finansinių išlaidų, kurių jau patyrė mūsų valstybė, gilindamasi į „amžiaus vagystę“. Ir tikriausiai nekompensuos Lietuvai patirtos moralinės žalos, kurią ji patyrė. Juk užsienis dabar turi pagrįstą teisę iš mūsų šaipytis ar net tyčiotis.