|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Nukirsti ne ranką, bet pagundos šaknį Kun. Vytenis Vaškelis
Kieti ir nepalaužiamai tvirti Jėzaus žodžiai iš pirmo žvilgsnio gali atbaidyti tuos, kurie neieško tiesos prasmės, bet iškart ir kategoriškai atmeta tai, kas, jų išankstiniu manymu, yra nelogiška. Kai Dievo Sūnus sako, jog žmogui, kurio ranka gundo nusidėti, reikia ją amputuoti (plg. Mk 9, 43), ne tik pasinaudoja anuomet žydams būdinga paradoksalia kalbėjimo forma, norėdamas jų mintis pakreipti į gilesnę dalyko potekstę, bet ir primena, jog žmogus, įkliuvęs į didelio gundymo tinklus, pats sau gali tapti nesutaikomu priešu. Įsivaizduokime: asmuo, pažodžiui suvokęs Jėzaus paliepimą, jog stiprios pagundos metu reikia negailėti savęs ir imtis ryžtingo veiksmo nusipjauti ranką, kuri, pavyzdžiui, smurtingai rengiasi kilti prieš bejėgį vaiką, labai aštriu kirviu ir stipriu kirčiu nukerta ją. Ar šiuo veiksmu jis panaikino tikrąją blogio priežastį? Ne panaikino, bet padarė nusikaltimą sunkiai sužalodamas savo kūną, kuris yra Šventosios Dvasios šventovė (plg. 1 Kor 6, 19). Žmogus, dėl savo beprotiško veiksmo netekęs rankos, prarado darbą ir gyvenimo džiaugsmą, pateko į desperatišką nusiminimą ir pasiryžo nusižudyti nukirsti ploną savo gyvybės siūlą. Graikų mitologijoje yra žinomi penkiasdešimtgalviai ir šimtarankiai milžinai Kotas, Briarėjas ir Gigis būtybės, daugiau imančios nei duodančios. Perfrazuojant galima sakyti, kad turime nusikirsti savo 49 galvas ir 98 rankas (tiesa, kiti galbūt mažiau jų turi), kuriomis darėme ar ketinome daryti blogį, tai yra, dieviškai malonei veikiant, pašalinti iš savo vidaus tamsą ir pereiti į šviesos teritoriją, idant nesiblaškydami stengtumės ramiai ir logiškai savo mintis derinti prie visažinančio Dievo minčių. Tada neatsitiks mums taip, kaip nutiko vienai merginai, kuri su savo tėvu ėjo į šokius, kuriuose linksmybės kartais ištrindavo elementaraus padorumo ribas... Kaimo vieškelyje tas tėvas netikėtai susitiko su garsiuoju Arso klebonu šv. kun. Žanu Mari Vianėjumi, pasimetė ir mikčiodamas tarė: Aš jai neleisiu šokti. Kunigas jam atsakė: O, jei ji nešoks, jos širdis vis tiek šokinės. Taigi pirmiausia ne kojoms reikia duoti įsakymą: Nedrįskite eiti gyvenimo šunkeliais!, bet savo širdį Viešpačiui atverti ir Jį neužmirštamos draugystės šokiui pakviesti... Jėzus perspėja ir apie žmogaus žvairas akis, sugeriančias milijonus vaizdų, kurių daugybė yra užkrėsti nuodėmingų pagundų virusu. Pavyzdžiui, per geidulingą individo žvilgsnį į jo vidų įeina nepadorūs troškimai, kurie ilgainiui gali tapti viską užgožiančiais ir besikartojančiais veiksmais, vedančiais į žmogiškomis pastangomis nesugriaunamą priklausomybę, be gailesčio naikinančią asmens nepakartojamos tapatybės individualybę... Jean-Luc Marion (Paryžiaus Sorbonos universiteto profesorius) įžvalgiai rašė: Žiūrėtojas žiūri vien dėl malonumo žiūrėti. Technikos dėka pagaliau jis gali be apribojimų ir išlygų mėgautis libido videndi žavesiu, dėl kurio visada perspėdavo Bažnyčios Tėvai: tai malonumas matyti, matyti viską, ypač tai, ko aš neturiu teisės arba galios matyti, taip pat malonumas matyti, pačiam liekant nematomu, trumpai tariant, akimis valdyti tai, kas man nepriklauso (...). Taigi žiūrėtojas palaiko iškrypusį ir bejėgį santykį su pasauliu, kurio jis vengia ir kurį drauge valdo atvaizde. Geisdamas žiūrėti dėl paties žiūrėjimo, žiūrėtojas įtvirtina atvaizdo be originalo normą. Tad kiekvienas atvaizdas tampa teisėtu, jei tik šį geismą patenkina, išpildo tobulai ar iš dalies. Taigi atvaizdas turi prisitaikyti prie šio geismo lūkesčio. Iš čia ir pranešėjų, programų autorių, gamintojų pastangos įtikti šiam geismui, apskaičiuoti jį ir patenkinti. Viesulo greičiu ir cunamio bangų galia labiausiai per netvarkingą žmogaus akių žvilgsnį nuodėmės strėle mirtinai sužeidžiama jo širdis, kurios esminis pašaukimas leisti artimo meilei nenumaldomai lietis į kito vidų (plg. 1 Pt 1, 22). Po truputį ir kasdien tarsi sraigės tyliu žingsneliu visą gyvenimą ugdomos dieviškos žmogaus dorybės tikėjimas, viltis ir meilė, kurios yra galingas variklis, išjudinantis kartais nerangų žmogaus kūną geriesiems nemirtingumą laiduojantiems siekiams bei darbams. Taigi žmogaus rankos, pakeltos maldai, tarsi ir jo kojas kelia aukštyn ir skatina judėti tiesos link, o vidinės akys, įsmeigtos į Viešpatį, taip kūno akių žvilgsnį nuskaidrina, kad nors matome visa, kas dabar mus supa, tačiau niekada neužmirštame, jog išmuš valanda, kai išvysime tai, kas pranoks visus mūsų lūkesčius.
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |