|
Teisinė valstybė, amžiaus vagystė ir kontaktai su KGB
Gintaras Visockas
Viešojoje erdvėje pasirodo patarimų, kaip rinkėjai galėtų susiorientuoti, už kurią partiją jiems protingiausia balsuoti 2012-ųjų rudens rinkimuose. Įvairiausio plauko pranašai sudaro net specialius klausimynus. Esą specialiaisiais klausimynais vadovaujantis įmanoma atskirti, kokia partija sąžiningiausiai gina plačiosios visuomenės interesus. Gal ir prasmingi tokio pobūdžio testai, bet politiniai žaidimai klausiant ir atsakant turi silpnąją pusę. Žodžiai dažnai skiriasi nuo darbų, o darbai nuo prisiimtų įsipareigojimų. Taip yra ne tik Lietuvoje. Tik pats kandidatas į Lietuvos parlamentą žino, ar jis rimtai nusiteikęs įgyvendinti į kairę ir dešinę dalijamus gražius pažadus. Juk kandidatų nepasodinsi į melo poligrafo kėdę ir neišsiaiškinsi, kiek jų žodžiuose nuoširdumo. Be to, siekiantys perrinkimo politikai dažnai sugalvoja įvairiausių pasiteisinimų, kodėl per pastaruosius ketverius metus nuveikė žymiai mažiau nei žadėjo. Ir pasiteisinimai ne visuomet iš piršto laužti. Gyvenime pasitaiko visko. Kartais išties itin nepalankiai susiklosto aplinkybės. Ir vis dėlto esama klausimų, kuriais remiantis įmanoma atskirti pelus nuo grūdų. Pavyzdžiui, paskelbus klausimą, ar šiandieninė Lietuva teisinė valstybė? Jei partija dabartinę Lietuvą traktuoja kaip demokratišką, teisinę, civilizuotą valstybę, už tokį politinį darinį patarčiau nebalsuoti niekada. Kad Lietuvoje teisiamųjų suole jau galima atsidurti ir už viešai ištartą aštresnį žodį ar galvoje susigulėjusias kritiškas mintis, žinome. Kad Lietuvoje kriminaliniu nusikaltėliu pilietis gali būti paverstas net ir tais atvejais, kai kaltinančioji pusė neturi jokių kaltę patvirtinančių įrodymų arba įrodymai akivaizdžiai pritempti, taip pat akivaizdu. Bet viena liaudies patarlė byloja, jog tobulumui ribų nėra. Mūsų valstybė tikrai išradinga, ji pademonstravo dar vieną sveiku protu sunkiai besuvokiamą akibrokštą. Pasirodo, kriminaliniu nusikaltėliu mūsų šalyje įmanoma tapti net ir už iš prekybos centro tyčia ar per klaidą išsineštą (ar neišsineštą) 15 centų vertės maišelį. Dabar jau nebesvarbu, ar tie du vyriškiai nesumokėjo pinigų už išsineštus maišelius maisto prekėms susidėti. Net nesvarbu, tyčia ar netyčia jie pamiršo sumokėti. Svarbus pats precedentas. Net jei keliolikos centų vertės maišeliai iš prekybos centro buvo sąmoningai išnešti nesumokėjus pinigų, akivaizdu, jog civilizuotoje, demokratinėje, teisinėje valstybėje tokie ilgapirščiai jokių nemalonumų nesulauktų. Na, nebent pačių minimaliausių žodinių priekaištų. Lietuvoje priešingai. Ironiškai kalbant, Lietuvos teisėsauga taip principingai ir griežtai laikosi įstatymų, kad net polietileninio maišelio pagrobėją linkusi persekioti bei griežtai bausti. Susimąstykime: neva pavogto maišelio vertė keliolika centų, o baudą siekta skirti net keletą tūkstančių kartų didesnę už pavogtojo daikto vertę. Ar tik ne 400 litų. Lietuviškosios Temidės uolumas sunkiai suvokiamas. Vadovaujantis šia proporcija belieka iš baimės gūžtis, kokių gi milžiniškų bausmių ir baudų turėtų sulaukti tie, kurie, sakykime, pavogė šimtą tūkstančių litų? Štai čia ir išryškėja dvigubi standartai: milijonus pagrobusieji griežtų bausmių nesulaukia, o jei ir sulaukia, tai baudos dažnai būna simbolinės ar net mažesnės už padarytą žalą. Laimė, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl keliolikos centų vertės maišelio vagystės nutrauktas ir sulaukė bent jau Teisingumo ministro ir vieno teisėjo viešų diskusijų. Ačiū bent už svarstymą, kokios priežastys sukuria tokias neva sunkiai išnarpliojamas situacijas. Ir kartu liūdna, nes tiek Teisingumo ministras, tiek teisėjas pateikė sunkiai atremiamų argumentų. O juk čia dviejų nuomonių, man regis, kaip tik ir neturėtų būti. Visi tie, kurie pradėjo šį ikiteisminį tyrimą ir net buvo pasiruošę šią amžiaus bylą rimtai nagrinėti teismo posėdžių salėje, šiandien turėtų būti bedarbiai. Bet juk šį absurdą sugalvojusieji bedarbiais netapo. Ir jie greičiausiai nepadengs finansinių išlaidų, kurių jau patyrė mūsų valstybė, gilindamasi į amžiaus vagystę. Ir tikriausiai nekompensuos Lietuvai patirtos moralinės žalos, kurią ji patyrė. Juk užsienis dabar turi pagrįstą teisę iš mūsų šaipytis ar net tyčiotis.
Rinkimų išvakarėse paaiškėjo, jog Lietuvos Seimo nario mandato siekia ir keletas tokių, kurie sovietmečiu galimai turėjo kontaktų su KGB. Be abejo, kai kas iš lietuvių čia pat puolė mosuoti kumščiais, esą bet kokio plauko kagėbistams ne vieta šalies parlamente. Tokia nuomonė pagrįsta. Ir greičiausiai teisinga. Tačiau KGB tema kur kas sudėtingesnė nei įsitikinę kai kurie mūsų primityvūs patriotai, matantys vien juoda ar balta. Taip jau atsitiko, kad du tokius kandidatus į Lietuvos Seimą ne vienerius metus pažįstu asmeniškai. Esu užtektinai rimtai susipažinęs su jų veikla po Kovo 11-osios Akto paskelbimo. Kalbu apie Vilniaus Universiteto profesorių Vytautą Daujotį ir buvusį Lietuvos karininką Arūną Stašaitį. Su prof. V. Daujočiu spaudoje paskelbiau ne vieną dešimtį interviu apie Lietuvos aukštojo mokslo reformas, klystkelius ir pasiekimus, o su A. Stašaičiu ne kartą kalbėjausi apie mūsų ginkluotųjų pajėgų kūrimo silpnąsias bei stipriąsias puses. Mano supratimu, abiejų veikla Lietuvai atkūrus nepriklausomybę yra pozityvi, sveikintina. Žinoma, tokiais atvejais pravartu apsidrausti teigiant, jog slaptosios tarnybos toks užsiėmimas, kur niekas dėl nieko niekad negali būti absoliučiai tikras. Čia visuomet galimos įvairiausios paklaidos, bet Lietuva šiandien vis dažniau turėtų domėtis tuo, kaip pilietis elgiasi pastaruosius du dešimtmečius, o ne tuo, kas jis buvo ir ką veikė gūdžiais sovietiniais metais. Tik neskubėkime atstumti, pasmerkti, išjuokti. Lietuvių tauta sparčiai nyksta. Todėl kiekvienas lietuvis aukso vertės. Ypač derėtų vertinti gyvenimo negandų vėtytus ir mėtytus, bet turinčius išsilavinimą, žinias, patirtį. Vaizdžiai tariant, privalome tausoti tuos, kurie moka ne tik liežuviu malti, bet dar ir sugeba atlikti konkrečius darbus. Juk Lietuvoje ne tik pensininkų daugėja. Deja, daugėja ir tokių, kurie tesugeba internete parašyti primityvų komentarą ar sukurpti niekam neįdomų, jokio politinio svorio neturintį pareiškimą. Labiausiai mums vertėtų saugotis triukšmadarių, kuriems visuomet viskas aišku bei paprasta.
© 2012 XXI amžius
|