Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Rinkimų
    pradžiamokslis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

 „Vis dažniau teismų pagalba susidorojama su klanui neįtinkančiais“

Vilniaus Universiteto profesorius Vytautas Daujotis

Šiandien „XXI amžiaus“ svečias – Vilniaus Universiteto profesorius Vytautas Daujotis. Jį žinome ne tik kaip Vilniaus Universiteto dėstytoją, profesorių, bet ir kaip ekspertą, dirbusį Studijų kokybės vertinimo centre, ir principingai pasipriešinusį nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų steigimui Lietuvoje. Pretekstas šiam interviu – prof. V. Daujočio sprendimas siekti Seimo nario mandato. Su juo kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Kodėl nusprendėte kandidatuoti į Seimą? Ir kodėl – būtent su „Drąsos kelio“ partija?

Dar šių metų vasarą neketinau kandidatuoti. Esu realistas – svarsčiau ir dabar svarstau, ar atsidūręs Seime galėčiau esamą situaciją išjudinti teigiamiems poslinkiams. Juk dalyvauti politiniame gyvenime galima ir neužimant parlamentaro kėdės. Šį apsisprendimą paskatino tragiški Garliavos įvykiai. Valdžios reakcija mane pribloškė. Tie, kurie privalėjo vykdyti įstatymus, jų nevykdė. Būtent dėl valdžios neveiklumo ir užsimezgė Gordijo mazgas Kauno pašonėje. Būtent dėl to Kaune įvykdytos tos žudynės. Jei valdžia būtų reagavusi taip, kaip liepia mūsų įstatymai, esu tikras, tų mirčių tikrai galėjome išvengti. Generalinė prokuratūra netyrė pranešimų apie galimus pedofilijos atvejus.

Kadangi ikiteisminiame tyrime figūravo ir vieno teisėjo pavardė, tai pagal Teismų įstatymą tyrimui turėjo vadovauti Generalinis prokuroras. Jis to nedarė. Jam turėjo būti iškelta baudžiamoji byla, tačiau Prezidentė pavedė jam ištirti, kodėl buvo vilkinama byla. Vaizdžiai tariant, nusikaltėliui buvo patikėta ištirti savo paties veiksmus. Taip tiriama byla buvo pasmerkta žlugti. Liūdniausia, kad antiteisinė padėtis nesikeičia nuo pat 2009 metų.

Viešojoje erdvėje – labai daug dezinformacijos apie šią tragediją. Sudėkime į vieną vietą visą spaudą, visas televizijos laidas, visa tai atidžiai išanalizuokime, ir pamatysime visišką absurdo spektaklį. Akivaizdu, jog tikroji padėtis karštligiškai slepiama. Teisėjai Neringai Venckienei viena po kitos keliamos bylos. Ypač iškalbinga buvo situacija, kai ginkluoti smogikai iš teisėsaugos struktūrų įsiveržė į N. Venckienės namus, nors ji turėjo teisėjos statusą. Iškalbinga ir tai, jog tik po policijos įsiveržimo suskubta Seime panaikinti jos, kaip teisėjos, neliečiamybę. Taip skubėta, taip akivaizdžiai tendencingai elgtasi, jog specialioji Seimo komisija prie nagrinėjamos medžiagos neprijungė nufilmuotos medžiagos, akivaizdžiausiai bylojančios, kas teisus, o kas – ne.

Tie parlamentarų pareiškimai, esą mūsų teismai išsiaiškins tiesą, – neįtikinami. Mūsų teismų jau reikia bijoti, nes vis dažniau jų pagalba susidorojama su klanui neįtinkančiais žmonėmis. O klanams palankūs politikai išteisinami, globojami. Teisėjai sugeba juodą paversti baltu, o baltą – juodu. Jau vien ko verta Viktoro Uspaskicho byla. Šešerius metus nesumokėtų mokesčių byla vilkinta ir dabar jos „herojams“ suteikta galimybė sulaukti senaties termino. Bet juk nuostoliai valstybei padaryti milžiniški. Mintyse turiu šimtus milijonų litų, nepatekusių į valstybės biudžetą. Pasiekiame tokias absurdo aukštumas, kad pabėgęs į Rusiją ir iš ten Lietuvą dergęs V. Uspaskichas išties gali tapti Lietuvos premjeru, nes jam reiškiami įtarimai pasens 2014-aisiais. Būtent tada įsigalės senaties terminas, ir jo klanas Lietuvoje įsitvirtins labai stipriai ir galingai.

Vyriausioji rinkimų komisija paskelbė, kad ne pagal Lietuvos Respublikos užduotis sąmoningai bendradarbiavote su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis.

Šį faktą aš pats įrašiau į anketą. 1982–1983 metais pasidaviau didelei pagundai vykti į mokslinę stažuotę Jungtinėse Valstijose už tuo metu man pasirodžiusią ne per daug didelę kainą – rinkti mokslinę informaciją, kuri uždrausta komunistinėms šalims, bet laisvai prieinama JAV piliečiams ir legaliai iš kitų šalių, įskaitant ir komunistines, atvykusiems žmonėms. Grįžus iš JAV teko atsiskaityti, po to dar dvejus metus rašinėti apie JAV mokslo pasiekimus. Kai buvo nuspręsta, kad visa įmanoma informacija iš manęs jau išsunkta, gana „delikačiai“ man buvo leista suprasti, kad dabar tikimasi ir kitokio bendradarbiavimo – tapti skundiku. Juo netapau. 2000 metais informavau VSD apie savo buvusius kontaktus su KGB, jų neslėpiau ir nuo kitų žmonių.

Čia ne bandymas pasiteisinti. Teisindamasis žmogus dažniausiai nutyli jam nepalankius dalykus. Net ir nuoširdžiai stengdamasis būti visiškai atviras, žmogus nejučiomis gražina savo veiksmus. Nemanau, kad visoje su manimi susijusioje KGB informacijoje gerai atrodyčiau, bet buvau ir esu įsitikinęs, kad visi KGB archyvai turėjo būti atverti iškart. Aišku, būtų buvę dramų ir tragedijų – paaiškėtų, kad brolis skundė brolį, žmona vyrą ar priešingai. Tačiau tiesa ne tik baudžia, bet, o tai daug svarbiau, ir išlaisvina. Tūkstančiams žmonių nebereikėtų metų metus drebėti, kad išaiškės nepalanki tiesa.

Tačiau ir iš dabartinių valdančiųjų to negalima tikėtis – liustracijos proceso vilkinimas kai kam labai naudingas. Įtakingesni Lietuvos klanai, turintys priėjimą prie KGB archyvų, supranta jų, kaip kompromato, naudą. Jiems tik naudinga tinkamoje vietoje turėti praeitį su KGB susijusį asmenį – jį galima panaudoti saviems tikslams. Jei neklauso, pamojavus KGB bylomis pagąsdinti. Dar ne visas KGB kompromato potencialas išnaudotas. Jo turėtų užtekti dar bent dešimčiai metų.

Viešojoje erdvėje pasirodė svarstymų, jog „Drąsos keliui“ rūpi vien siauri teisėjos Neringos Venckienės asmeniniai reikalai.

Apie „Drąsos kelią“ pateikta itin daug dezinformacijos. Kuo tik N. Venckienės šalininkai nepravardžiuoti – ir patvoriniais, ir garliaviniais, ir kriminaliniais nusikaltėliais. Jei Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas, kunigas Robertas Grigas ir sesuo Nijolė Sadūnaitė, viešai, oficialiai, drąsiai palaikę N. Venckienę, – patvoriniai, garliaviniai, tai man garbė būti kartu su jais.

Kalbant konkrečiau, tokie įtarinėjimai – iš piršto laužti. Mums rūpi visos lietuviškosios teisinės sistemos ydos. Teismų savivalda įstatymiškai įtvirtinta kaip izoliacija nuo visuomenės: teismų veiklos klausimus sprendžiančiose teismų savivaldos institucijose – Teisėjų taryboje, atrenkančioje ir vertinančioje kandidatus į teisėjus, Teisėjų garbės teisme, visuotiniame teisėjų susirinkime, kuris yra aukščiausia teismų savivaldos institucija. Čia nėra nė vieno visuomenės atstovo.

Dabar sudarytos sąlygos, kurios suteikia galimybę teisėjais tapti net tiems asmenims, kuriems rūpi ne visuomenės, bet vien juos remiančių politinių ir finansinių grupuočių interesai. Mano supratimu, ydinga pati teisėjų atranka. Kas pateikia atrankos variantus Prezidentei? Iš kokių kandidatų priversta ji rinktis? Žinoma, tik iš tų, kurių pavardes pateikia uždaro teisėjų klano atstovai. Todėl vienas iš „Drąsos kelio“ tikslų – atimti iš teisėjų klano galimybę „savus pakeisti savais“.

Visuomenė privalo turėti pagrindinį balsą atrenkant, keičiant teisėjus. Mes manome, jog teisingumo Lietuvoje bus labai mažai, kol verdiktai priklausys ne nuo teisėjų, besivadovaujančių įstatymais ir padorumu, o nuo tų, kurie vadovaujasi grupuočių interesais.

Prisiminkime atvejį, kai mūsų teismas uždraudė streikuoti „Švyturio“ darbuotojams. Mano įsitikinimu, tai – absurdų absurdas. Teismai akivaizdžiausiai stojo stambiojo kapitalo pusėn.

Būtų didžiausia klaida teisingumo klausimą susiaurinti iki teisėsaugos, politikų, valdininkų korupcijos klausimų. Šie klausimai svarbūs, bet vien juos bandant spręsti pamirštama fundamentalesnė problema – valstybė iki šiol nėra pastatyta ant teisingumo pagrindo. Teisingumo nėra jokioje Lietuvos gyvenimo srityje. Kultūra tapo vartojimo, o ne buvimo pasaulyje atributu. Dėl to Lietuvoje buvo nusmukdytos moralumo, teisingumo ir pagarbos žmogui normos. Jau sakiau, kad teisingumo nėra aukštajame moksle. Jo nėra ir ekonomikoje – pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių Europos Sąjungoje, o masinis skurdas ir emigracija tapo Lietuvos vizitine kortele. Tokia valstybė negali būti stabili. Ji naikina pati save. Turtingieji tokiose valstybėse taip pat ilgai nesidžiaugia laime, nes visuotiniai streikai, ekonominiai neramumai – čia pat.

Taisyti reikia į pražūtį vedančią pašalpų sistemą. Jų davimo entuziastai pamiršta, koks brangus ir neefektyvus šis užsiėmimas. Tam, kad vienas pašalpos litas atitektų pašalpos gavėjui, reikia išleisti pusantro lito tiems, kurie šiuos pinigus prižiūri. Taigi, išdalindami pašalpas, mes kuriame armijas pašalpų administratorių, kurie nieko nesukuria, bet sočiai gyvena.

Neteisinga, kad Lietuvoje be pašalpų negali išgyventi ne tik darbo neturintys, bet ir dirbantys gyventojai. Būtina iš esmės peržiūrėti mokesčių ir pašalpų sistemą. Viskas turi būti pakeista taip, jog dirbantys asmenys gautų tokias pajamas, kad jie ir jų šeimos galėtų pragyventi be pašalpų, o jos turi būti skiriamos tik tiems, kurie dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių neturi darbinių pajamų ir neturi pakankamai turto, kad galėtų išgyventi.

Teisingumo pagrindo nesukursime tol, kol pilietinė ir politinė visuomenė nekontroliuos valdžios. Manau, pradėti reikia nuo rinkimų sistemos reformos, nes būtent tai turi tarnauti apsivalymui nuo susikompromitavusios valdžios. Visų lygių rinkimuose pilietiniai judėjimai turi turėti tokias pačias teises kaip ir politinės partijos. Kandidato į Seimo narius vietą partijos ar judėjimo rinkimų sąraše turi nustatyti ne partijos, o rinkėjai. Pats rinkimų sąrašas turi būti išskaidytas pagal rinkimų apygardas – iš rinkėjo negali būti atimta galimybė susipažinti su visais kandidatais. Dabar jis tokios galimybės neturi – neįmanoma susipažinti su visų kandidatų gebėjimais būti Tautos atstovais ir pagal tai padaryti racionalų pasirinkimą, kai tik viename partijos sąraše yra daugiau nei šimtas pavardžių, o tų sąrašų gali būti kelios dešimtys.

Koks „Drąsos kelio“ požiūris į žurnalistiką?

Turi būti įtvirtinta nuostata, jog žurnalistų už žurnalistinę veiklą negalima teisti pagal baudžiamojo kodekso straipsnius, nes jie ir kriminaliniai nusikaltėliai – du akivaizdžiai skirtingi dalykai. Reikia taisyti įstatymus, trukdančius tvirčiau ant kojų finansiškai atsistoti žiniasklaidai, kuri nenori klusniai tarnauti piniguočiams. Turi būti panaikintas pridėtinės vertės mokestis žiniasklaidai, tačiau jai būtina reguliariai skelbti visus savo pajamų šaltinius ir iš jų gautas lėšų sumas.

Apie tai, kaip prof. V. Daujotis pasipriešino nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų steigimui Lietuvoje ir jo požiūrį į švietimą skaitykite priede „XXI amžiaus horizontai“.

© 2012 „XXI amžius“