Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Kronika

Lietuvos katalikų protestas prieš italų režisieriaus spektaklį

Edvardas Šiugžda

Protesto prieš italų režisieriaus spektaklį dalyviai prie Lietuvos nacionaliniame dramos teatro su plakatais

Apsauga tikrina žiūrovus

Spektaklio žiūrovai eina į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą

Prie teatro giedojo giesmininkų būrys

Į spektaklį einantiems žiūrovams dalijo popcornus

Protesto dalyviai į spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ateinančiuosius sutiko tokiais plakatais

Praėjusios savaitės trečiadienį, kai jau buvo parengtas mūsų skelbimas apie būsimą Castelluccio spektaklio boikotą ir protestą prieš jį (šis kvietimas buvo išspausdintas spalio 5-ąją), nežinojome, kad tokiai protesto formai jau rengiasi katalikų jaunimas. Ir tai buvo šaunu – Lietuvos ateitininkai, bent jų aktyvioji dalis, išreiškė savo nepritarimą krikščioniškus simbolius negerbiančiam režisieriaus R. Castelluccio spektakliui „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Pavadinimu krikščioniškumą teigiantis spektaklis iš tiesų savo esme nebuvo krikščioniškas. Protestavo ir kiti aktyvūs Vilniaus, Kauno ir kitų miestų tikintieji.

Jaunieji ateitininkai jau ketvirtadienį surengė piketus keliose Vilniaus vietose, laikydami didelius plakatus, kuriais pasisakoma prieš spektaklio rodymą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT). Protestavusieji klausė LNDT direktoriaus M. Budraičio: „Jeigu žmonės mėtytų daiktus į Jūsų motinos atvaizdą, ar sakytumėt, kad toks veiksmas yra teisėtas, nes žmonės nori tuo kažką pasakyti?“ Jo atsakymas buvo keistokas: „Jeigu tai būtų daroma spektaklio kontekste, tai būtų pateisinama, – taip“. Perklaustas, ar sutiktų, režisierius dar kartą patvirtino: „Žinoma, taip“. Tada kyla klausimas, kodėl pats M. Budraitis nesukūrė ir nepastatė jokio panašaus spektaklio. Penktadienį Kauno kapucinų suorganizuotoje protesto akcijoje prie LNDT pasisakyta prieš tokį meną, kuris tyčiojasi iš katalikiškų simbolių.

Br. Vincentas, vykdydamas misionierišką darbą, kiekvienam praeiviui siūlė priimti Kristų į savo širdį, dalijo kvietimus dalyvauti proteste ir evangelizacinį žurnalą „Mylėkite viens kitą“. Kiti tuo laiku meldėsi ar giedojo. Aišku, vieni praeiviai tai priimdavo, kiti abejingi praeidavo pro šalį. Kai protestuotojai užkalbindavo aktorius ar teatro darbuotojus, šie pasipiktindavo: „Jūs norite iš mūsų atimti duoną, darbą“. Iš tiesų šis menas nėra tik menas pats savaime, šiais laikais ir teatro spektaklis yra verslas, kuriuo uždirbami pinigai. Juk ne veltui „Sirenų“ festivaliui skiriama net 800 tūkst. litų, ir už tuos pinigus reikia „atidirbti“.

Tačiau šeštadienio pavakare, nuo 18 valandos, protestas įgavo ryškesnes ir aštresnes formas. Prie teatro susirinko daug protesto šalininkų. Protestuojantys – mons. Alfonso Svarinsko vadovaujama katalikų grupė, katalikai iš Kauno, Vilniaus jaunieji katalikai, ateitininkai, miestiečiai. Likus pusvalandžiui iki spektaklio pradžios jaunuoliai išdalijo instrukciją, kurioje buvo patariama stoviniuoti grupelėmis po dešimt, maloniai kalbėti su policininkais, nepasiduoti provokacijoms, nerėkti, neįžeidinėti. Protestas buvo reiškiamas įvairiomis formomis. Vieni, susitelkę apie mons. A. Svarinską, meldėsi, giedojo psalmes, buvo ir pavienių maldininkų, atskirai besimeldusių Rožinį. Giesmės ir maldos tęsėsi gana ilgai – valandą prieš prasidedant spektakliui ir iki spektaklio pabaigos. Jaunesnieji protestuotojai laikė plakatus su esminiais šūkiais, nukreiptais prieš spektaklio pasirinktą metodiką, pagyvenusieji laikė aštresnius šūkius, reikalaujančius atstatydinti ministrą A. Gelūną ar teatro direktorių, treti – į spektaklį einantiems žiūrovams dalijo popcornus (buvo atsivežta net jų gamybos mašina) kaip analogiją su rodomu spektakliu, protestuotojų vadinamu pop menu (tai darė išradingasis katalikiškas jaunimas), ketvirti atsakinėjo į įvairių televizijų, radijo ar laikraščių žurnalistų klausimus, penkti stengėsi apsaugoti nuo galimų provokacijų, šešti ginčijosi su atsiųstais provokatoriais, septinti – kalbėjosi tarpusavyje, ieškodami naujų argumentų protestui ir pan. Tačiau protesto akcijų metu nebuvo jokių mėtomų akmenų, kuriuos, kaip kai kas aiškino, esą jau buvo pasirengę iš grindinio lupti protesto akcijos dalyviai. Nebuvo jokių bandymų „susprogdinti“ teatrą, kaip apie tai pranešė vieno miesto vicemeras (gal siekdamas sukelti paniką?). Šeštadienį, jau pasibaigus spektakliui, į žiūrovus buvo paleisti, kaip skelbiama, trys kiaušiniai – du sudužo ant grindinio, o vienas, pasak liudininkų, nukrito ant „Lietuvos ryto“ apžvalgininko, buvusio VSD vadovo M. Laurinkaus palto peties ir sudužo ant grindinio.

Protesto akcijose dalyvavo ne 100, kaip buvo skelbiama, bet ne mažiau kaip 300 žmonių (vien giedotojų, kurie sudarė nedidelę protestuotojų, pasiryžusių maldos galia kovoti su netinkamu spektakliu, dalį, pirmąją dieną buvo apie 70–90, o antrąją dieną, kai jų susirinko vos ne perpus mažiau, dar buvo per 50). Tiesa, buvo daug ir pritariančių spektakliui, jiems, einantiems į teatrą, dar prieš įveikiant žeminančius tikrinimus (įdomu, ar smalsieji teatro žiūrovai nepasijuto esantys komunistiniame lageryje?), jaunieji katalikai pasiūlydavo popcornų. Kiti protesto dalyviai klausinėjo, ką tokio krikščioniško matė spektaklyje. Buvo ir tokių katalikų, ir netgi vienuolių, kurie demonstratyviai ėjo į spektaklį ir vėliau išėję siūlė protestuojantiems „patiems pasižiūrėti“ šį „puikų krikščionišką“ renginį. Ypač pasipiktinimą kėlė vienas pranciškonas kunigas, kuris spektaklyje nematė nieko įžeidžiančio ir nieko nusidedančio moralei. Keista, kad jo „nepastebėjo“ net už spektaklį pasisakantis „Lietuvos rytas“, kuris internetinėje žinutėje paskelbė, kad spektaklį stebėjo du vienuoliai – joanitas ir dominikonas, o pranciškono „nepamatė“. Dar keisčiau, kai jo „nuomonę“ – raginimą „žiūrėti spektaklį, o tik paskui vertinti“, – ypač pajuokiant jaunųjų katalikų pasiryžimą protestuoti, atspausdino bernardinai.lt, prieš tai spausdinę ir teatrų festivalio „Sirenos“, gavusio beveik milijoną litų iš valstybės, rengėjų „argumentus“, kad už jį esą pasisako kai kurie aukšti Italijos ar Belgijos dvasininkai.

Įėjimas į teatrą buvo aptvertas metalinėmis tvoromis, palikti du siauri įėjimai į teritoriją. Abi dienas stovėjo sustiprinta apsauga „Security“ (po du tris vyrus ir moterį prie kiekvieno įėjimo tako) ir tikrino įeinančiųjų į teatrą kišenes, perbraukdama rankomis kiekvieną iš jų nuo pečių iki šlaunų, vartanti krepšių ir net moteriškų rankinukų turinį, be gailesčio išmetanti į didžiulę šiukšlių dėžę obuolius, sviestą, pieną, mineralinį vandenį, nes skelbimas ant tvoros draudė įsinešti maisto produktų, skysčių, aštrių ir pavojingų daiktų, draudė filmuoti ir fotografuoti. Keletas policininkų ir civiliškai apsirengusių apsaugininkų stebėjo žmones ir prie durų, ir gatvėje, bet norintys pamatyti spektaklį nesibodėjo tokiu jų orumą žeminančiu tikrinimu. Kaip pranešė spauda, režisierius Rimas Tuminas, Maskvos J. Vachtangovo teatro vadovas, buvo vienintelis, pasipriešinęs apsaugininkui ir nesileidęs tikrinti, – apsigręžęs ryžtingai nužingsniavo tarnybinio įėjimo link.

Sekmadienį jaunimo protesto akcija beveik nebevyko, tik giedojo giesmininkų būrys. Kai spektaklio pabaigoje buvo planuojamas susitikimas su režisieriumi R. Castellucci, keli jaunieji ateitininkai pasiteiravo apie galimybę dalyvauti diskusijoje su režisieriumi, tačiau „Sirenų“ atstovė paaiškino, kad joje dalyvauti galės tik sąraše esantys žmonės. Ateitininkai buvo nustebinti, kad „siekis išjudinti platesnio masto visuomenės diskusiją jautriomis temomis, nevaržomą nusistovėjusių normų, yra įgyvendinamas pasitelkus ne tik fizinius suvaržymus: griežtą žiūrovų kontrolę, taikių protestuotojų saviraiškos laisvę ribojančių policininkų brigadą, bet ir selektyviai renkant šaltinius, kuriais pateikiama informacija“. Protestą reiškę ateitininkai nėra jokie dogmatikai ar tamsuoliai. Kaip sakė ateitininkas, Jaunimo reikalų tarybos narys Paulius Mieželis, jis buvęs kone nuolatinis „Sirenų“ festivalio žiūrovas, nepraleisdavęs progos pamatyti įdomesnius pastatymus, tik šiemet dar gerokai prieš festivalį juo nusivylė, sužinojęs, kas ir ką jame vaidins. Protesto akcija iniciatoriai ir dalyviai liko patenkinti: „lietuviškasis“ spektaklio variantas buvęs kiek sušvelnintas ir jiems pavykę pareikšti savo poziciją taikiai. Panašiai galvoja ir Mindaugas Pilkis, daug prisidėjęs prie jaunimo protesto įprasminimo.

Okupacijos metais ateistinis režimas sumaišydavo žmonių protus, stribai šaudydavo į kryžius ar rūpintojėlius, vėliau vyko pašėlusi ateistinė propaganda, verčiant atsisakyti „religinių prietarų“, Kryžių kalne buvo griaunami kryžiai, kitur deginamos bažnyčios. Dabar bažnyčias degina iškrypėliai, dvasios elgetos, į bažnyčias eiti nedraudžiama, tačiau Kristaus mokymas pajuokiamas kitokiais, subtilesniais metodais. Tai daugiausia masoniškos ideologijos pagrindu ir metodais vedama arši kova prieš krikščionybę. Protestuotojai šaipėsi iš italų režisieriaus pasakytos minties, teisinantis, kodėl spektaklyje mėtomos išmatos į Kristaus paveikslą: „Nesuprantu, kodėl žmonės taip piktinasi ekskrementais. Ar tai nėra Dievo kūrinys?“, – yra pasakęs R. Castellucci. Tiesa, kaip paaiškėjo lietuviškame „variante“ į Kristaus paveikslą nebuvo mėtomi ekskrementai, tik „granatėlės“, o paveikslas, kaip vėliau įsitikino žiūrovai, tapo subjaurotas srutomis ir rašalu („pajuodavęs“).

Neseniai mums pažįstamu tapęs musulmonas, lankydamasis Europoje, Lenkijoje išgirdęs apie Lietuvoje kylantį pasipriešinimą spektakliui, staiga pakeitė savo maršrutą ir vėl atvyko į Lietuvą, kad pareikštų pritarimą protestuotojams. Jis pasipiktinęs, kad krikščionims šventus dalykus išjuokia patys krikščionys ar jais besidedantys, o kiti – jiems pritaria. Musulmonas, beje, mokslo žmogus, viename universitete dirbantis profesorius, įsitikinęs, kad tai, jog spektaklyje patyčioms panaudojami vaikai, turi būti svarstoma vaikų teisių apsaugos komisijoje ir priimtas griežtas nutarimas, tai apribojantis. Jis taip pat stebisi, kad pažeidžiamas Lietuvos konstitucijoje tikėjimo įžeidimo draudimas.

Kyla įtarimas, kodėl pastaruoju metu krikščioniškoje Europoje kyla religijų supriešinimas – krikščionių vardu tyčiojamasi ir iš musulmonų, ir iš krikščionių, ir iš Alacho bei Korano, o paskutiniuoju metu – iš krikščionims brangių simbolių, Šventojo Rašto, Kristaus, kaip Dievo Sūnaus. Kaip tai rodo paskutinis įvykis, kur „menine išraiška“ (sunkiomis pasenusio tėvo problemomis ir jo santykių su sūnumi forma) R. Castellucci spektaklyje „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ Kristaus Veido atvaizdas teršiamas turint tikslą „provokuoti“ (taip skelbė „Sirenų“ rengėjai, nors pats režisierius netrukus teigė, kad jis „nekenčia“ provokavimo). Prie katalikų nepasitenkinimo spektakliu prisijungė ir stačiatikiai. Tačiau aišku, kad „Sirenų“ organizatoriai cituos ne mons. A. Jurevičių, pasisakiusį prieš spektaklį, o kunigą pranciškoną Sasnauską, pajuokusį jaunuosius protestuotojus.

Kažkaip nesigirdėjo susižavėjimų šūksnių iš tos žiniasklaidos, kuri niekino protestuotojus, „nemačiusius spektaklio, bet jau iš anksto jį kritikuojančius“. Nejaugi jie pamatė, kad tai didelių pagyrų nevertas kūrinys? Net „Lietuvos rytas“ nepaskelbė jokios spektaklio recenzijos, jokio pristatymo. Keista, labai keista. Tik vienur kitur pasirodė, beje, pavėluotai, rašiniai, kad žiūrovai matė „krikščionišką“ spektaklį. Didelio susižavėjimo nerodė ir blogo spektaklyje prieš Kristų nematęs minėtas pranciškonas. Tik jo kolega asmeniniame laiške teigė, kad spektaklis paliudijo krikščioniškumą.

Yra įvairių tikėjimo liudijimų. Tik vieni yra paremti ilgų metų įkalinimais ir kentėjimais, kiti – didelio pilvo užauginimu laisvės ar net nelaisvės metais ir gražbyliavimais. Kuris iš jų tikresnis, sprendžiame mes patys ir, aišku, visagalis ir gailestingasis Dievas...

Per protesto akcijas net pamiršome pasidomėti praėjusią savaitę pasiūlyta kelių Seimo narių rezoliucija (ir apie kurios turinį trumpai tada pranešėme). Deja, teko nusivilti. Kaip įprasta mūsų parlamente, po vykusių ginčų gudriai buvo sugalvota (A. Syso „pasiūlymu“) nukelti rezoliucijos priėmimą „po spektaklio pažiūrėjimo“ (lygiai taip pat kaip „moralieji“ teatrologai mums, katalikams, siūlė irgi vertinti spektaklį po „išsamaus peržiūrėjimo“). Rezoliucijos priėmimas buvo atidėtas jau po įvykių, tiksliau, šiam trečiadieniui, taigi, kai pats spektaklis jau buvo „įvertintas“ ir ten besiveržusių žiūrovų, ir kai kurių Seimo narių (Oleko, Čapliko...). Tiesa, 35 Seimo nariai penktadienį paragino Lietuvos visuomenę boikotuoti spektaklį, kuris, jų nuomone, įžeidžia krikščionis, skaldo visuomenę ir kursto religinę nesantaiką. Bet gal tai buvo labiau parodomasis (rinkiminis) triukas

Livijos Šiugždienės nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“