Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Požiūris
Rinkimų
    pradžiamokslis
Teatras

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kūrybos
horizontuose

Nemuno
krašto
vaivorykštė

Sugrįžti prie Dievo, kad liktume žmonėmis

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Benedikto XVI apsilankymas Loreto Dievo Motinos šventovėje

Vizitas į Loreto šventovę

Į šios savaitės tikrai istorinių Visuotinės Bažnyčios įvykių – Tikėjimo metų inauguravimą, Vatikano II Susirinkimo 50-ųjų metinių minėjimą, dviejų naujų Bažnyčios mokytojų paskelbimą pradedant naujajam evangelizavimui skirtą Vyskupų Sinodo asamblėją – srautą deramai įsilieja katalikiška spalio mėnesiui būdinga pamaldumo Švč. Mergelei Marijai raiška. Būtent taip reikėtų vertinti spalio 4 dieną atliktą popiežiaus Benedikto XVI piligriminį vizitą į didžiausią Italijoje Loreto Dievo Motinos šventovę, sekant savo pirmtako palaimintojo Jono XXIII pėdomis, kuris čia apsilankė lygiai prieš 50 metų, prieš pradėdamas Vatikano II Susirinkimą. Dabartinis Šventasis Tėvas šiuo apsilankymu prasmingai norėjo patikėti minėtus bažnytinius įvykius, kuriuos celebravo spalio 7 ir 11 dienomis, Švč. Mergelės Marijos, Bažnyčios Motinos ir naujosios evangelizacijos Žvaigždės, globai.

Kaip masinių maldingų kelionių centrui nuo XIV amžiaus išgarsėjusioje Loreto šventovėje yra Nazareto namelis, kuriame Marija gimė, gyveno su šv. Juozapu, priėmė Apreiškimą iš angelo Gabrieliaus ir pradėjo Dievo Sūnų. Šis su Įsikūnijimo slėpiniu susijęs akmeninių sienų namelis, pagal liaudiškojo pamaldumo tradiciją, stebuklingai į už 280 kilometrų nuo Romos esančią pajūrio Loreto šventovę iš Šventosios Žemės buvo angelų stebuklingai atgabentas 1294 metais, netrukus po to, kai iš ten buvo galutinai išstumti kryžiaus žygių riteriai. Vėlesni archeologiniai ir dokumentiniai tyrimai labiau patvirtina hipotezę, kad Marijos namų akmeninės liekanos į Loretą buvo atgabentos laivu ir čia vėl sustatytos, o pasakojimas apie angelus simbolizuoja dieviškąją pagalbą. Spalio 4-osios rytą sraigtasparniu atvykęs į Loretą, popiežius Benediktas XVI užėjo į baziliką, kurioje stovi Nazareto namelis, privačiai pasimeldė, uždegė žibintą, trumpai adoravo prie išstatyto Švč. Sakramento.

Šv. Mišias aikštėje prie šventovės (Piazza della Madonna di Loreto), dalyvaujant daugiau kaip 10 tūkstančių maldininkų miniai, Šventasis Tėvas aukojo kartu su Vatikano valstybės sekretoriumi kardinolu Tarciziju Bertone, Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininku, arkivyskupu Salvatore Fizikela, Vyskupų Sinodo generaliniu sekretoriumi, arkivyskupu Nikola Eterovičiu ir Loreto arkivyskupu Džovaniu Tonučiu. Sakytoje homilijoje priminęs vizito į Loretą tikslą, popiežius Benediktas XVI akcentavo savo apaštalinio laiško „Porta fidei“ paraginimą viso pasaulio „broliams vyskupams“ branginti ir skleisti tikėjimo dovaną. Ir kaip tik Lorete yra puiki proga to mokytis iš Marijos, kuri buvo pavadinta „palaimintąja“, nes „įtikėjo“ (Lk 1, 45). Nazareto namuose Angelui apreiškus Dievo planą ir Marijai paprastai atsakius: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“, ji pagimdydama Sūnų priima unikalų Kūrėjo meilės projektą. „Taip joje susivienija dangus ir žemė, Dievas Kūrėjas susivienija su savo kūriniu, – sakė Šventasis Tėvas. – Dievas tampa žmogumi, ir Marija tampa „gyvaisiais namais“ Viešpačiui, šventove, kurioje Aukščiausias apsigyvena“.

Tikėjimu trokšti pažinti Jį

Kun. Vytenis Vaškelis

Naujo postūmio jėga, netikėtas įkvėpimo šuoras, neblėstančio ryžto drąsa, veržlus šuolis tolyn ir aukštai iškelta kartelė sėkmingai įveikiama... Tai trumpa ištrauka iš aktyvaus krikščionio gyvenimo „reportažo“, liudijanti, jog mes esame kaip sportininkai rungtynių aikštėje (plg. 1 Kor 9, 24). Šiose gyvenimo varžybose pralaiminčių nėra. Visi, kurie laikosi tikėjimo ir susilaiko nuo visko šiame bėgimo take, laimės ne tik spindinčių dorybių karūnas (plg. 1 Kor 9, 25), bet patys taps tarsi išsiilgimo dovana, nes Viešpats mus dėl to ir sukūrė, kad danguje galėtų gėrėtis Jam gyvenimo ištikimybę liudijusiais protingais kūriniais.

Kronika

Lietuvos katalikų protestas prieš italų režisieriaus spektaklį

Edvardas Šiugžda

Protesto prieš italų režisieriaus spektaklį dalyviai prie Lietuvos nacionaliniame dramos teatro su plakatais

Praėjusios savaitės trečiadienį, kai jau buvo parengtas mūsų skelbimas apie būsimą Castelluccio spektaklio boikotą ir protestą prieš jį (šis kvietimas buvo išspausdintas spalio 5-ąją), nežinojome, kad tokiai protesto formai jau rengiasi katalikų jaunimas. Ir tai buvo šaunu – Lietuvos ateitininkai, bent jų aktyvioji dalis, išreiškė savo nepritarimą krikščioniškus simbolius negerbiančiam režisieriaus R. Castelluccio spektakliui „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Pavadinimu krikščioniškumą teigiantis spektaklis iš tiesų savo esme nebuvo krikščioniškas. Protestavo ir kiti aktyvūs Vilniaus, Kauno ir kitų miestų tikintieji.

Bendruomenėse

Kulautuvos bažnyčia vėl padegta

Kulautuvos klebonas kun. Šarūnas Petrauskas neša tai, kas liko iš degėsių

Ankstų spalio 4-osios rytą Kauno rajone vėl degė Kulautuvos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia, kuri buvo padegta ir anksčiau, rugsėjo 24-osios rytą (apie tai rašėme „XXI amžiaus“ nr. 36). Tada apdegė 2–3 kvadratiniai metrai sienos pastato išorėje. Bendrasis pagalbos centras pranešimą, kad Kulautuvoje vėl dega bažnyčia, gavo 4 val. 16 min. Pirmieji ugniagesiai į įvykio vietą atskubėjo po dviejų minučių. Tuomet medinė bažnyčia jau degė atvira liepsna. Gaisras užgesintas daugiau nei po valandos – apie 5.50 val. Įvykio vietoje dirbo šešios ugniagesių cisternos. Liepsna suniokojo visą bažnyčios vidų ir pusę stogo. Šalia stovinti varpinė neapgadinta. Kulautuvos klebonas kun. Šarūnas Petrauskas tą naktį nenakvojo klebonijoje.

Rusijoje pagerbtas iškilusis lietuvis

Paminklinė lenta Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui Vladimire

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Šv. Mišias už arkivyskupą Mečislovą Reinį aukoja dvasininkai. Iš kairės: klebonas t. Sergiejus Zujevas, Maskvos arkivyskupas metropolitas Pavelas Pecci ir mons. Robertas Šalaševičius

Vladimire prie Kliazmos (180 km nuo Maskvos) esančiame centrale (kalėjime) ypatingo griežtumo sąlygomis kentėjo ir mirė daug lietuvių, tarp jų ir Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08). Jo atminimo pagerbimui ir vardo įamžinimui 2010 m. spalio 28 d. Vladimiro Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčioje (lotynų apeigų katalikų) pakabintas Dievo tarno portretas, o spalio 30 d. – politinių represijų aukų Rusijoje atminimo dieną – Vladimiro miesto kapinių memoriale atidengta paminklinė lenta. Apie tai rašyta „XXI amžiuje“ (2010, nr. 84). Tačiau tuo arkivyskupo M. Reinio vardo garsinimas Rusijoje nesibaigė. Po nepilnų poros metų – naujas įamžinimo ženklas.

Lietuviškos anomalijos

Gintaras Visockas

Valstybė, kurioje daugėja milijonierių, turėtų būti laiminga, pažangi, perspektyvi. Dauguma mūsų greičiausiai įsivaizduojame, kad kuo daugiau milijonierių, tuo daugiau ir vidutinius atlyginimus uždirbančių asmenų, ir mažėja gretos tų, kurie uždirba minimalųjį atlygį arba gyvena vien socialinių pašalpų dėka. Vadovaudamiesi tokia logika privalėtume džiūgauti ir tuomet, kai girdime pranešimus, esą nuo 2000-ųjų Lietuvos parlamentarų, kurių asmeninės pajamos viršija vieną milijoną litų, gretos pagausėjo beveik dvidešimčia kartų. Paskutinieji duomenys byloja, jog į 2008–2012 metų Seimą buvo patekę 40 parlamentarų milijonierių. O į naująjį, kuris pradės dirbti dar šį rudenį, pretenduoja net apie 150 milijonierių. Taigi galima daryti prielaidą, jog naujajame Seime milijonierių bus dar daugiau. Beje, daugiausia milijonierių turi Socialdemokratų, Darbo ir Artūro Zuoko partijos, bet Lietuva juk nedžiūgauja girdėdama apie gausėjančias milijonierių gretas. Ir negali džiūgauti, nes milijonierių gretų augimas – geras dalykas tik tuomet, kai šalyje daugėja turtingųjų ir mažėja bedarbių, skurstančiųjų, minimalųjį atlygį uždirbančiųjų ir svajojančių apie galimybę išvykti į užsienį ieškoti skalsesnės duonos. Būtent tokios proporcijos bylotų apie valstybės brandumą. Lietuva nėra pažangiai sutvarkyta valstybė: gausėjant milijonierių gretoms čia daugėja skurstančių, badaujančių, vargstančių bei emigruoti trokštančių žmonių.

Rinkti sąžiningus Tautos atstovus – būtina!

Sekmadienį rinksime naują Seimą. Tiesa, greičiausiai gali atsitikti, kad tai bus toks pat Seimas, koks buvo ketverius metus, nes Lietuvoje jau įsigalėjo penkių partijų valdymas. Prie to jau pripratę mūsų piliečiai net nemoka kitaip mąstyti ir nemato galimybės kitaip pasirinkti. Galima sakyti, penkių partijų diktatūra yra viską paėmusi į savo rankas – tos penkios ar šešios partijos ir postus skirstosi, ir pinigais dalijasi, „pasiskirsto“ ministerijas, departamentus, valstybines bei savivaldybių įmones, bendroves. Tai reiškia, kad pagal ne vienerius metus gyvuojančią tradiciją tuoj po rinkimų į valdančiąją koaliciją susibūrę „politikai“ (jų atstovaujamos partijos) pasidalija įtakos zonas. Tokia „penkių partijų diktatūra“ nieko naujo ar gero žadėti negali.