Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Pozicija
Rinkimų
    pradžiamokslis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Popiežius pradėjo Tikėjimo metus

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI atvyksta į Tikėjimo metų atidarymo iškilmės šv. Mišias Romos Šv. Petro aikštėje

Tikėjimo metų atidarymo ceremonija buvo pradėta liturgine procesija

Tikėjimo metų atidarymo iškilmė Romos Šv. Petro aikštėje

Bažnyčiai patikėta misija

Popiežiaus Benedikto XVI vadovaujamas Tikėjimo metų atidarymas sutapo su dviem įvykiais, ženklinančiais šios istorinės iniciatyvos prasmingumą, – Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) penkiasdešimtmečio minėjimu ir naujajam evangelizavimui skirta Vyskupų Sinodo asamblėja. Jos bendras uždavinys – gaivinti Susirinkimo dokumentuose išreikštą pastoracinį siekį vesti dialogą su šiuolaikiniu pasauliu ir skelbti Kristų vis labiau bedieviška tampančioje tradicinėje krikščioniškoje terpėje. Tikėjimo metų atidarymo iškilmė Romos Šv. Petro aikštėje vyko spalio 11 dieną, kai Bažnyčios liturginiame kalendoriuje švenčiama Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, motinystė. Prieš tai Šventasis Tėvas apsilankė didžiojoje Loreto Dievo Motinos šventovėje, meldė jos globos ir užtarimo naujojo evangelizavimo iniciatyvos sėkmei.

Tikėjimo metų atidarymo šv. Mišias, dalyvaujant minioms maldininkų, tarp kurių buvo žymių politikos, mokslo ir meno atstovų, socialinių darbuotojų ir katechetų su savo globotiniais (ligoniais ir neįgaliaisiais) bei auklėtiniais (jaunais žmonėmis), kartu su Popiežiumi koncelebravo šimtai Bažnyčios hierarchų: 80 kardinolų, 8 patriarchai, vadovaujantys vienybėje su Roma esančioms Rytų Katalikų Bažnyčioms, 191 arkivyskupas ir 104 vyskupai, – dabar vykstančio Sinodo tėvai ir nacionalinių vyskupų konferencijų pirmininkai. Taip pat buvo 15 iš keliasdešimt dar gyvų Vatikano II Susirinkimo dalyvių bei pagrindiniai ekumeninio bendradarbiavimo partneriai: Stačiatikių Bažnyčios vadovas Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I ir Anglikonų Bažnyčios vadovas Kenterberio arkivyskupas Rovanas Viljamsas. Visus juos nuoširdžiai pasveikinęs Benediktas XVI sakytoje homilijoje pabrėžė, kad šio šventimo pagrindinis tikslas yra ne istorinis minėjimas, bet didžiojo dvasinio sąjūdžio pratęsimas ir vystymas vadovaujantis vidiniu apaštališkuoju troškimu „skelbti Kristų individams ir visoms tautoms Bažnyčios piligrimystėje žengiant istorijos keliais“.

Anot Šventojo Tėvo, jo pradėti Tikėjimo metai darniai siejasi su pastarųjų dešimtmečių Bažnyčios gyvenimo svarbiausiais etapais: Vatikano II Susirinkimu, Dievo Tarno Pauliaus VI (kuris taip pat 1967-aisiais buvo paskelbęs Tikėjimo metus) magisteriumu, palaimintojo Jono Pauliaus II pontifikatu (ypač 2000 metų didžiojo Jubiliejaus šventimu). Šioje veikloje toliau skelbiant Kristų, kaip „visatos istorijos centrą“, svarbu suvokti, kad Jis yra ne tik tikėjimo objektas, bet iš Šventojo Rašto subjektas bei galutinis interpretatorius. Taigi Jėzus, kaip pabrėžia apaštalas šv. Paulius savo laiške žydams, yra „mūsų tikėjimo vadovas tobulintojas“ (plg. Žyd. 12, 2), pagrindinis ir amžinasis evangelizavimo misijos subjektas, veikėjas. Ši Kristaus misija per visuotinį dvasinį tikėjimo sklaidos sąjūdį toliau tęsiasi „erdvėje ir laike, driekdamasi per visus amžius ir žemynus“, tvirtino popiežius Benediktas XVI. Bažnyčia yra šios Kristaus veiklos pirmasis ir būtinas įrankis. Pats Kristus savo misiją patikėjo Bažnyčiai per Šventosios Dvasios malonių perdavimą savo mokiniams.

Dvasinės dykumos patirtis

Homilijoje priminęs, kad tarp svarbiųjų Vatikano II Susirinkimo dokumentų – konstitucijų, dekretų ir deklaracijų – nėra specifinio, kuris konkrečiai būtų susijęs su tikėjimo klausimu, Šventasis Tėvas sakė, jog, kaip konstatavo Susirinkimui vadovavęs popiežius Paulius VI, apie šio slėpinio perdavimą dabarties žmogui kalbama kiekviename dokumento puslapyje. Dalindamasis savo paties išgyvenimais, kai jis, kaip jaunas teologijos ekspertas, dalyvavo Susirinkimo sesijose, popiežius Benediktas XVI nurodė, jog tuomet buvo juntama „emocinė įtampa“ dėl bendro uždavinio – padaryti, kad „tikėjimo tiesa ir grožis suspindėtų mūsų laikmetyje“, be nuolaidų besikeičiančioms dienos madoms ir nuomonėms, kad užsisklęstų praeityje. Šią pozityvią įtampą vėl reikia atgaivinti, kad ji būtų vidinis postūmis naujajam evangelizavimui, kuris neturi likti tik kaip graži idėja, kartais būdinga įgyvendinant pastoracines iniciatyvas. Dėl to atramos pagrindu turėtų būti Vatikano II Susirinkimo dokumentų konkretus tekstas bei jo autentiškas interpretavimas, kad būtų išvengta įvairių kraštutinumų bei piktnaudžiavimų, tiek primetant „anachronistinę nostalgiją“, tiek ir bandant įvairiomis nepagrįstomis reformomis „bėgti perdėtai toli į priekį“, kartais prieštaraujant pačiam Kristaus mokymui.

Naujovės turi būti priimamos tradicijos tęstinumo kontekste, kad tas pats nesikeičiantis tikėjimas būtų išgyvenamas suvokiant visas pasaulio permainas. „Susirinkimo tėvai norėjo pristatyti tikėjimą prasmingu būdu, ir jeigu jie atsivėrė dialogui su šiuolaikiniu pasauliu, tai tik todėl, kad buvo tikri dėl tikėjimo, kaip tvirtos uolos, ant kurios jie stovėjo“, aiškino Šventasis Tėvas. Jis apgailestavo, kad vėlesniais dešimtmečiais po Vatikano II Susirinkimo, daugelis katalikų nesuprato arba ignoravo šią Susirinkimo tėvų nuostatą, pasidavė sekuliarizuotos kultūros įtakai, be jokio atsparumo priėmė įsivyravusį mentalitetą, taip netgi pradėdami abejoti pačiais tikėjimo mokymo pagrindais. Dėl negebėjimo ar nenoro priimti tikėjimo tiesų pastaruoju metu dvasinė „dykuma“ dar labiau išsiplėtojo, nulemdama neatidėliotino naujojo evangelizavimo aktualumą. Jeigu Susirinkimo metu jau buvo galima iš istorijos tragiškų puslapių suvokti, ką reiškia gyvenimas ar pasaulis be Dievo, tai šiandien tai tapo liūdna mus supančia kasdienybe. Ir kaip tik šios išsiplėtojusios dvasinės tuštumos patirtis padeda aiškiau suvokti, kas yra tikėjimo džiaugsmas, kad jis yra gyvybiškai svarbus dabarties žmonėms.

Naudodamas Šventajame Rašte neretai pasitaikantį dykumos, kaip išbandymų patirties, įvaizdį, popiežius Benediktas XVI sakė, jog kaip tik būtent tada mes pagaliau suprantame, kas yra būtina gyvenimui. Taip ir dabartinės sekuliarizuotos visuomenės „dvasinėje dykumoje“ yra daug ženklų, rodančių Dievo ir galutinės gyvenimo prasmės troškimą. „Ir šioje dykumoje reikalingi tikėjimo žmonės, kurie savuoju gyvenimu rodytų kelią į Pažadėtąją žemę bei palaikytų gyvą viltį, – pabrėžė Šventasis Tėvas. – Gyvenimas tikėjimu atveria širdį Dievo malonei, kuri mus išlaisvina iš pesimizmo. Šiandien labiau nei bet kada evangelizavimas reiškia naujo, Dievo perkeisto gyvenimo ir kelio rodymą“. Todėl ir paskelbtuosius Tikėjimo metus galima suprasti kaip piligriminę kelionę per šiuolaikinio pasaulio dykumą pasiėmus tai, kas svarbiausia Viešpaties misijai, – Evangeliją ir Bažnyčios tikėjimo mokymą. Tai geriausiai išreiškia Vatikano II Susirinkimo dokumentai ir lygiai prieš dvidešimt metų paskelbtas Katalikų Bažnyčios katekizmas, baigdamas homiliją nurodė Popiežius.

Įpareigojanti ekumeninė pažanga

Prasminga yra tai, kad šv. Mišių, kuriose buvo minima Vatikano II Susirinkimo, radikaliai prisidėjusio prie ekumeninių santykių atnaujinimo, jubiliejinės sukakties minėjimo pabaigoje sveikinamąjį žodį tarė pagrindinis svečias – broliškosios Stačiatikių Bažnyčios dvasinis vadovas, Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I. Akcentuodamas esminę krikščionių vienybės siekio svarbą visuose pastoracinės veiklos ir naujosios evangelizacijos baruose, kalbos pradžioje jis pasirėmė paties Jėzaus malda šiai vienybės intencijai savo dangiškajam Tėvui: „Išlaikyk juos savo vardu, kurį esi man davęs, kad jie būtų viena, kaip ir mes“ (Jn 17, 11). Kaip tik Susirinkimo metu, daug išbandymų ir kentėjimų krikščionims atnešusio XX amžiaus antroje pusėje, Šventoji Dvasia paskatino ekumeninio sąjūdžio augimą visomis krikščionių regimos vienybės kryptimis. Tai patvirtino ir Susirinkimo ekumeninio dekreto „Unitatis Reintegratio“, kurį kalboje citavo patriarchas Baltramiejus I, mintis: „Labai daug žmonių buvo šitos malonės pajudinti, ir Šventajai Dvasiai veikiant gimė judėjimas, kasdien vis labiau besiplečiantis mūsų atsiskyrusių brolių tarpe, – atkurti visų krikščionių vienybę“ (UR, 1).

Patriarchas aiškino, kad jis pats prieš penkis dešimtmečius, dar būdamas jaunas dvasininkas ir studijuodamas Romos popiežiškajame Rytų institute, galėjo justi Vatikano II Susirinkimo atneštą „pakilią nuotaiką ir entuziazmą“. Tuomet jis turėjo progą bendrauti su Susirinkimo darbuose dalyvavusiais vyskupais, diskutuoti su teologijos ekspertais, netgi pats pabuvoti kai kuriose neeilinėse Susirinkimo sesijose, atvirose ekumeniniams svečiams. „Buvome liudininkais, kaip gyventojai su tikrai atnaujintu sąmoningumu ir sustiprintu tęstinumo pojūčiu išgyveno tradicijos ir tikėjimo autentiškumą, – patvirtino Baltramiejus I. – Vidiniu ir išoriniu atžvilgiu tai buvo pažado ir vilties laikotarpis jūsų Bažnyčiai“. Stebėdama Vatikano II Susirinkimo eigą Stačiatikių Bažnyčia buvo skatinama atsinaujinti, kreiptis į besikeičiantį šiuolaikinį pasaulį, rengti atitinkamus susitikimus. Paskui prasidėjo Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių „meilės dialogas“, kurį vainikavo popiežiaus Jono Pauliaus II ir tuometinio Konstantinopolio patriarcho Dimitrijaus įsteigta Jungtinė tarptautinė teologinio dialogo komisija. Per Susirinkimo paskatintą „grįžimo prie ištakų“ dvasią, bendras liturgijos ir Biblijos studijas, pirmųjų Bažnyčios tėvų mokymo analizę, vyko palaipsnis išsivadavimas iš griežtos scholastikos ribotumų vis labiau atsiveriant ekumeniniam bendradarbiavimui.

Šie ryšiai dar labiau sustiprėjo abipusiškai atšaukus 1054 metų didžiosios schizmos ekskomunikas ir iki šiol besitęsiantį Romos ir Konstantinopolio sostų delegacijų apsikeitimą proginiais vizitais, brangių relikvijų grąžinimą, broliškus pasveikinimus dangiškųjų globėjų švenčių celebracijose. Patriarchas Baltramiejus I pripažino, kad šiame kelyje buvo ir lieka nemažai iššūkių, netgi skausmingų išbandymų, ypač nagrinėjant Bažnyčios slėpinio, liturgijos sakralumo ir vyskupo autoriteto temas, tačiau durys lieka atviros gilesniam priėmimui, pastoracinei sąveikai bei Vatikano II Susirinkimo interpretavimui. Šios pastangos, regimos siekiant vienybės, privalo būti tęsiamos nuoširdžiame dialoge tarp „sesių Bažnyčių“, remiantis pirmųjų amžių krikščionių bendrystės tradicija ir pirmojo tūkstantmečio Susirinkimų mokymo šviesa. Bendradarbiavimą turi skatinti ir socialiniai uždaviniai – rūpinimasis vargšais, išnaudojamaisiais ir užmirštaisiais, meldžiant taikos ir žaizdų užgydymo broliams ir sesėms krikščionims Artimuosiuose Rytuose ir Šventojoje Žemėje. Baigdamas sveikinamąją kalbą Konstantinopolio patriarchas pripažino, jog ir ekumeniniu atžvilgiu yra labai tinkama, kad minint Vatikano II Susirinkimo jubiliejų inauguruojami Tikėjimo metai, nes kaip tik tikėjimas suteikia aiškų ženklą kelionei, „kurią mes kartu keliaujame susitaikymo ir regimos vienybės kelyje“.

© 2012 „XXI amžius“