Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Pozicija
Rinkimų
    pradžiamokslis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Rodantis tautai kelią

Prof. Ona Voverienė

Prof. Vytautas Landsbergis kalba per paminklo savo seneliui Jonui Jablonskiui atidarymo iškilmes Griškabūdyje Vido Venslovaičio nuotrauka

Vakar, spalio 18 dieną, minėjome Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininko, dainuojančios Sąjūdžio revoliucijos vyriausiojo dirigento, mokslininko muzikologo ir dailėtyrininko prof. Vytauto Landsbergio 80-ąsias gimimo metines.

V. Landsbergis gimė 1932 m. spalio 18 d. akių gydytojos Onos Jablonskytės ir žymaus to meto architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio šeimoje. 1949 metais baigė Juozo Gruodžio muzikos mokyklą, po metų – Kauno 1-ąją (dabar „Aušros“) vidurinę mokyklą. Įstojo ir sėkmingai baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Mokėsi A. Dvarionienės fortepijono klasėje.

1952–1962 metais V. Landsbergis dirbo Vilniaus Čiurlionio meno mokykloje mokytoju. 1955 metais baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją tapo jos koncertmeisteriu, 1956–1963 metais buvo šios aukštosios mokyklos dėstytojas, 1957–1974 metais – Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas, docentas. 1962-aisiais įrašė pirmąją M. K. Čiurlionio preliudų plokštelę, 1965 metais pasirodė jo pirmoji monografija „Pavasario sonata“, parašė scenarijų filmui „M. K. Čiurlionis. Mintys, paveikslai, muzika“. 1969-aisiais V. Landsbergis apgynė disertaciją „M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“ ir įgijo menotyros kandidato (po nostrifikacijos 1992 metais – menotyros daktaro) mokslinį laipsnį. 1971 metais tuometiniame Leningrade (dabar Sankt-Peterburgas) buvo išleista jo monografija „Pavasario sonata“ rusų kalba. 1973 metais išleista jo sudaryta knyga „M. K. Čiurlionis. Laiškai Sofijai“. 1974–1978 metais V. Landsbergis – Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto docentas, profesorius, 1997 metais – šio universiteto garbės daktaras. 1975 metais už monografiją apie M. K. Čiurlionį V. Landsbergiui suteikta Lietuvos TSR valstybinė premija. Tais pačiais metais išėjo pataisytas ir papildytas antrasis monografijos leidimas. Po metų, 1976-aisiais, buvo publikuota dar viena V. Landsbergio monografija „Čiurlionio dailė“. 1978–1990 metais V. Landsbergis – Lietuvos valstybinės konservatorijos profesorius. 1978 metais V. Landsbergis parengė ir išleido Česlovo Sasnausko darbų bibliografinę rodyklę. 1980 metais pasirodė jo apybraižų rinkinys „Vainikas Čiurlioniui“ ir monografija „Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai“ (1988 metais ši monografija buvo pripažinta vienu brandžiausių Lietuvos muzikos tyrinėjimų ir jos autoriui paskirta LTSR valstybinė premija); 1982 metais pasirodė V. Landsbergio knyga „Lietuvių folkloro teatras“, 1986-aisiais – „Čiurlionio muzika“; 1990-aisiais – straipsnių rinkinys „Geresnės muzikos troškimas“; 1992-aisiais – monografija anglų kalba „M. K. Čiurlionis. Time and Content“ („M. K. Čiurlionis. Laikas ir turinys“). 1994 m. gegužės 12 d. Vytautas Landsbergis apgynė habilitacinį darbą. Jam buvo suteiktas humanitarinių mokslų srities muzikologijos krypties habilituoto daktaro laipsnis. 1997 metais dienos šviesą išvydo V. Landsbergio sudaryta M. K. Čiurlionio grožinių tekstų knyga „Žodžio kūryba“, 2008 metais – 648 puslapių knyga „Visas Čiurlionis“, apimanti anksčiau išleistas ir jau tapusias bibliografinėmis retenybėmis tris monografijas ir dvi – apybraižų knygas. Joje visuomenei pateiktas V. Landsbergio viso gyvenimo mokslinis darbas, skirtas M. K. Čiurlioniui.

Prof. V. Landsbergio lietuvių kultūros darbai suregistruoti ir aptarti jo darbų ir literatūros apie jį bibliografinėje rodyklėje „Vytautas Landsbergis. Kultūros darbai. Bibliografija. 1956–1996 / Sud. Liučija Jasiulevičiūtė ir Ona Voverienė. Įvad. straipsnio autorė Danutė Palionytė. – V., 1999;155 p.).

Minėtos bibliografinės rodyklės pratarmėje menotyrininkė D. Palionytė rašė: „Iš V. Landsbergio čiurlionianos atsiskleidžia ne tik lietuvių menininko muzikos, dailės kūrinių didybė, jų tekstų savybės ir potekstės. Iškyla ir žmogus, Asmenybė, kuriai buvo suteikta visuotinybės pojūčio dovana, gebėjimas giliai mylėti ir skaudžiai kentėti“ (Palionytė. D. Vytautas Landsbergis. Kultūros darbai…p. 8). Rašydama apie V. Landsbergio tyrimo metodą menotyrininkė pabrėžia jo novatoriškumą ir drąsą: „Specifinį muzikologinės analizės mechanizmą mokslininkas pripildo sielos, įprastą kalbėjimą pagyvina netikėta metafora, palyginimu. Naujesnėje muzikologinėje literatūroje V. Landsbergis pirmasis įtraukia Čiurlionį į pasaulinės muzikos kontekstą“ (ten pat). Ypač jautriai ir lyriškai mokslininkas pristato M. K. Čiurlionio kūrybą jaunimui. Viename iš savo straipsnių jis rašė: „Tokia šviesi, kilni, kaip tas himnas Saulei, šiandieną atrodo mums palikusioji Čiurlionio kūryba. Tai neįkainojama dovana, kurią rašė jis savo liaudžiai ištiestomis rankomis, kol nesuklupo pavargęs, taip ir nesulaukęs šviesesnių dienų. Bet menas liko, amžinai jaunas menas, verčiąs gėrėtis ir susimąstyti. Jis moko regėti grožį žemėje ir kviečia į artėjančias žvaigždes, kviečia į visas saulėtas viršūnes, kurių visad ir nepailsdamas siekia Žmogus-kūrėjas“ (Landsbergis V. Pažadėjo jis himną saulei // Moksleivis. – 1961, Nr. 4, p. 46–48). Knygoje „M. K. Čiurlionis. Laikas ir turinys“, išleistoje anglų kalba, autorius teigia, kad M. K. Čiurlionio menas yra amžinas savo klasiškumu, kad jis lietuviškas, individualus ir savitas, bet sykiu ir visuotinis. Sąjūdžio veiklą V. Landsbergis irgi siejo su M. K. Čiurlioniu. Savo čiurlionianos tyrimus apibendrinančioje knygoje jis rašė: „O Čiurlionis – irgi dalis mūsų Sąjūdžio: nenuslopinama tautos kūrybinė galia ir nepriklausoma dvasia, žmogaus ir tautos pašaukimas dalyvauti pasaulio vyksme kaip įstengiant geriau“ (Landsbergis V. Visas Čiurlionis.; V., 2008).

1988 metais, Lietuvoje prasidėjus Atgimimui, V. Landsbergis tapo Lietuvos Sąjūdžio nariu, Lietuvos Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininku, laimėjus Sąjūdžio dainuojančiai revoliucijai – Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininku. 1990–1992 metais jam vadovaujant Seimui buvo priimtas ir patvirtintas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Kovo 11-osios Aktas. Jis vadovavo dabartinės Lietuvos Konstitucijos parengimo komitetui. Buvo valstybinės derybų su SSRS delegacijos pirmininkas. 1991 metais ši delegacija pasirašė su Rusijos Federacijos pirmininku Borisu Jelcinu Lietuvos ir Rusijos Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį (ji įsigaliojo 1992 metais). Jam vadovaujant priimti svarbiausi dokumentai, stojant Lietuvai į NATO ir ES. LR Seimo nariu V. Landsbergis buvo iki 2004 metų. Viešoje spaudoje pradėjo rodytis jo brandūs, uždegantys politiniai tekstai, leidžiami brošiūromis ir knygomis: „Atgavę viltį“ (1991); „Laisvės byla. 1990–1991“ (1992); „Išvien“ (angl. 1994, liet. 1997) – Baltijos Valstybių Tarybos dokumentų rinkinys; „Kryžkelė“ (1996); „Lūžis prie Baltijos“ (1997, vok. 1997, angl. 2000); „Sunki laisvė“ (3 kn., 2000); „Kovo Vienuoliktosios Aktas: faksimilės, dokumentų rinkinys“ (2000); „Svetima jėga. Iš Lietuvos įstatymų apie komunizmą, okupaciją, pasipriešinimą“ (2000); „Dar kartą Lietuva!“ (2000); „Būta ir pasakyta. Mintys“ (2002); „LUKOIL prieš WILLIAMS“ (2003); „Pusbrolis Motiejus: knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų“ (2002–2003); „Karaliaučius ir Lietuva; nuostatos ir idėjos“ (2003); „Nauji dokumentai apie Sausio 13-ąją“ (2003) pavadinimu „Atpirkimas“ (2004).

2003–2004 metais V. Landsbergis buvo Europos Parlamento stebėtojas, nuo 2004 metų – jo narys. Prasidėjo naujas etapas jo politinėje biografijoje ir naujas vaidmuo lietuvių tautos istorijoje. Iki šiol vadovavęs ir daręs įtaką Lietuvai iš aukštų valdžios tribūnų, nuo 2003 metų V. Landsbergis tapo savo tautos vedliu ir šaukliu, o žurnalistas Vidmantas Valiušaitis jį pavadino UGNINIU STULPU. „Būti ugniniu stulpu – tai eiti su savo Tauta, vesti ją iš nelaisvės namų į Pažadėtąją žemę“, kuri faktiškai yra ne kas kita, kaip tautos ir jos sukurtos valstybės idealas. Mums, lietuviams, nelaisvė – „ ne tik bolševikinės Rusijos okupacija, ne tik nacių Vokietijos priespauda, ne tik prievartinis Sovietų Sąjungos režimas, brutaliai eikvojęs krašto išteklius ir žmonių potencialą, bet ir lietuvybės susvetimėjimas bei jos užgožimas“. Mums nelaisvė reiškia mūsų žmonių išgujimą iš savo namų į svetimus pasviečius, tautos garbės ir orumo praradimą, negalėjimą džiaugtis savo tėvynės laisve ir jos dangumi, didžiuotis savo istorija ir savo dabartimi, jaustis reikalingu savo tėvynėje.

Dirbdamas Europos Parlamente prof. V. Landsbergis tęsia kovą už Lietuvą ir už jos dvasinę laisvę, demaskuoja mūsų buvusios okupantės militaristinius planus atkurti Sovietų Sąjungą, nuvainikuoja komunizmo ideologiją, parodo jos tikrąjį veidą – jos pagrindinius bruožus – neapykantą žmogui, žudymą iš neapykantos, tapusį tos ideologijos pavergtų tautų genocidu, jos veidmainystę ir melą, pakeltą į valstybinį lygmenį, kaip politikos pagrindinį principą, tyrinėja paties Europos Parlamento vaidmenį pasaulio politikoje ir vėl rašo knygas: „Europos Parlamente“ (2 kn., 2004–2005); „Lietuvos kelias į NATO 1992–2004. Idėjos, dokumentai, liudijimai“ (2005); Su kitais sudarė knygą „Pamirštas sovietų karo nusikaltimas. Rainiai. 1940 06 24–25 (2005). Išleido 5 poezijos knygas (1991–2006), knygą apie savo vaikystę.

2012 metais pasirodė trys V. Landsbergio knygos: „Rezistencijos pradžia. 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę“ (2012); „Ilgosios dramos užkampiai. Apie Juro Abromavičiaus žūties tyčinį netyrimą“ (2012) ir „Kokia ji galėtų būti: Lietuvos projektas“. Kiekviena iš jų nusipelno atskiros recenzijos. Neabejoju, kad jos bus parašytos, nes tai tos knygos, kurios nušviečia kelią ir rodo jo kryptį.

Prof. V. Landsbergis turi daug apdovanojimų. Norvegų Tautos premijos laureatas (1991); apdovanotas Vytauto Didžiojo Ordinu su aukso grandine (2003); 6 valstybių aukščiausių valstybinių apdovanojimų laureatas (1998–2003); kelių pasaulio universitetų, taip pat ir Sorbonos universiteto garbės daktaras (2001), jam įteikti dešimties tarptautinių ir vyriausybinių organizacijų apdovanojimai bei premijos (1990–2005).

Savo aštuoniasdešimtmetį prof. V. Landsbergis pasitinka stovėdamas tautos sargyboje, siekdamas išvaduoti savo tautą iš pavergto proto vergijos, „Lietuvos projekte“ rodo ir nušviečia kelią savo tautai į Pažadėtąją Žemę, kurioje lietuviui gyventi bus gera.

Sveikiname prof. V. Landsbergį jo garbingo jubiliejaus proga ir linkime Jam ilgų metų, ir toliau šviesti ir vesti savo tautą, savo išminties ugnimi uždegti jaunąsias kartas eiti Lietuvos keliu.

© 2012 „XXI amžius“