Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Pozicija
Rinkimų
    pradžiamokslis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Mus vėl valdys tie patys

Nors politologai dabar „išmintingai“ sako, kad tokių rinkimų rezultatų jie ir tikėjosi, tačiau prognozių, atspindinčių dabartinę realybę, iš tiesų beveik ir nebuvo. Juk niekas iš anksto nepranešė, kad iš politinio horizonto dings „lankstieji“ valstiečiai liaudininkai bei „aršieji“ liberalcentristai, o vietoj jų į Seimą ateis visaip tų pačių politologų menkintas „Drąsos kelias“ bei į parlamentą seniai nusitaikiusi Lenkų rinkimų akcija. Tačiau nežymių jėgų išnykimas ir dar nežymesnių (dėl neprofesionalumo) atėjimas į Seimą nelabai pakeis partinį išsidėstymą tarp „politikų profesionalų“ – visa valdžia suksis tarp jau įprastų partijų: lietuvių kažkodėl pamėgtos V. Uspaskicho Darbo partijos, tautininkiškai komunistinių A. Brazausko idėjų perėmėjo A. Butkevičiaus vadovaujamų socialdemokratų, Konstitucijai nusižengusio ir savo verslą prezidentavimo metu vysčiusio R. Pakso „Tvarkos ir teisingumo“, patriotiškai nusiteikusius rinkėjus suviliojusio, valdžią labai pamėgusio ir niekaip į opoziciją pereiti nenorinčio A. Kubiliaus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bei valdžioje vos išsilaikiusio E. Masiulio Liberalų sąjūdžio. Šių penkių partijų vadai kurs įvairius koalicijų variantus, kad tik užvaldytų kuo daugiau ministerijų su milijardinėmis lėšomis, departamentų, valstybinių ir savivaldybių bendrovių. Taip bus toliau įtvirtinama penkių partijų diktatūra, neleidžianti prie valstybės valdymo ateiti sąžiningoms politinėms jėgoms.

Kaip teigė kai kurie TS-LKD vadai, visa žiniasklaida esą kaip įmanydama liejo pamazgas ant nepelnytai tautos meilės netekusio A. Kubiliaus vyriausybės. Taip, tai išties buvo dėl kairuoliškos spaudos nusiteikimo, siekiant išreikšti kairiųjų nepasitenkinimą dešiniųjų valdžia. Tačiau tik vienas „XXI amžius“, laikydamasis tvirtos ir aiškios pozicijos, jau seniai aiškino: 1) A. Kubiliaus sugalvota ir tautai primesta „diržų veržimo“ politika pragaištinga tuo, kad didina nedarbą, skurdina varginguosius sluoksnius, išvaro žmones iš Tėvynės ir dar labiau didina bendrą visuomenės nusivylimą, mažina tautos jėgas ir potencialą; 2) tokios konservatorių priimtos „valstybės gelbėjimo“, o iš tiesų tautos skurdinimo ir apiplėšimo politikos pasekmė bus ta, kad į valdžią ateis kairiosios, prokomunistinės, Rusijos pretenzijoms paklusnios jėgos, kurios sunaikins ir taip negausias patriotines jėgas. Juk išties tautai įkyrėjo nuolat klausyti A. Kubiliaus kalbų apie „pažabotą“ krizę, apie iš visų Europos Sąjungos šalių sparčiausiai augančią Lietuvos ekonomiką. Visus šiuos klausimus įtikinamai išdėstėme jau per pirmuosius A. Kubiliaus valdymo metus, netgi ir anksčiau, nes matėme jo pagyrūnišką, arogantišką elgesį, nesiskaitymą su rinkėjais ir tauta. Žlungant A. Kubiliaus politikai, jau seniai jos dėka vykęs visuomenės nuteikimas prieš dešiniąsias jėgas ir vykęs jų skaldymas nesulaikomai vyks ir toliau, ypač jei kairieji padarys kokius nors realius žingsnius gerindami visuomenės gyvenimą ir priversdami tautą pritarti jų politikai.

Susidariusi politinė padėtis yra bloga tuo, kad tautai nėra didelio pasirinkimo – ji tegali balsuoti už dešiniuosius arba kairiuosius, užėmusius plačią sritį. Dešinieji yra tik TS-LKD, „pagrobusi“ kitas dešiniąsias jėgas. Ir jeigu dešiniuosius vaizduojantys TS-LKD daro blogai tautai, tenka balsuoti už kairiuosius, ir tai vėlgi yra blogai. Tad tai, kad Kaune beveik į visas apygardas pirmajame rate išėjo TS-LKD priešininkai – „Drąsos kelio“ atstovai, – rodo, jog net konservatyvūs kauniečiai yra nusivylę konservatorių politika. Tačiau neseniai iškilusi partija „Drąsos kelias“ apsiriboja siauresne programa, jos ideologinės ribos dar nėra aiškiai apibrėžtos, be to, visuomenėje neturi didesnio palaikymo. Kita dešinioji partija „Jaunoji Lietuva“, susidedanti iš S. Buškevičiaus (ir jo sūnaus), kurios nepamainomas pirmininkas Kaune sugeba prisiplakti prie bet kurios koalicijos – konservatorių ar liberalų ir socialdemokratų – ir tapti vicemeru, šiuose rinkimuose reikiamų balsų nesurinko net Kaune, ir tai rodo, jog ši „partija“, apsiribojusi tik kelių asmenų aktyvumu, netgi kauniečiams jau įkyrėjo. Tokie kartais būna nepaaiškinami Lietuvos politikos niuansai ir nenuostabu, kad rinkėjams nėra iš ko rinktis.

Savaime suprantama, kad piliečiai negalėjo kentėti, kai priversti išvažinėti jų vaikai ir anūkai. Dėl patriotiškumo stokos tauta – nuo paprastų žmonių iki politikų – neįsisąmonino emigracijos maro baisumo. Politikų buvo įteigta, kad emigracija nieko blogo tautai nedaro, esą tai tik laikinas išvykimas „užsidirbti“, kad tai tik pasinaudojimas laisve ir pan. Betgi gimtasis kraštas paliekamas ne tik dėl ekonominių priežasčių – daug lemia dvasinis moralinis nepasitenkinimas, politinės aplinkybės. Žinoma daug atvejų, kai tėvynę buvo priversti palikti tikri patriotai, kovoję už nepriklausomybę, okupacijos metais rizikavę savo laisve ir net gyvybe. Paaiškėjo, kad nepriklausomybė tapo paprasčiausiai tik valdžios perdavimu buvusiems sovietų okupacinio režimo kolaborantams ir šalininkams (nesvarbu, kaip jie pasivadintų – net ir buvusieji kagėbistai jau išmoko vaidinti patriotus), kad tikroji laisvė ir nepriklausomybė dar nėra iškovota, kad piliečius kausto baimė ir netikrumas. A. Kubilius savo politika prieš dešiniuosius nuteikė ir patriotiškai nusiteikusius žmones: kartu su nurėžtomis pensijomis sumažino ir tremtinių ar kovotojų už laisvę ir valstybines pensijas (pasirodo, jas turi ne tik stribai ir buvę partiniai sekretoriai, bet ir kai kurie laisvės kovotojai), nerėmė patriotinių renginių, partizanų įamžinimo paminklų statybų (juk „krizė“!), nors bet kada surasdavo pinigų remti diktatūrines („parlamentines“) partijas. A. Kubiliaus vyriausybė niekuomet neparėmė nei kun. Broniaus Laurinavičiaus paminklo statybos (menkas lėšas turėjo rinkti vos keli gyvi išlikę šio kunigo patrioto bendraminčiai), nei partizanams skirto paminklo Lukiškių aikštėje statybos, nei kitų patriotams brangių laisvės kovotojų atminimo objektų įamžinimo. Keista, kad patriotinėms akcijoms paramos būdavo sulaukiama būtent iš buvusios kairiųjų valdžios ar dabartinės opozicijos. Aišku, nepasitenkinimas kilo labiausiai dėl ekonominių nepriteklių ir veidmainystės juos šalinant. Juk buvo akivaizdu, kad pirmąją A. Kubiliaus kadencijos pusę nedarbas išaugo keletą kartų, kad kylant kainoms (o jos turėjo kilti per naktinę mokesčių „reformą“ įvedus laukinius mokesčius) nekilo nei atlyginimai, nei pensijos, jos netgi buvo antiįstatymiškai nurėžtos.

Net ir triuškinančiai pralaimėjus rinkimus, konservatorių vadas toliau rengia „projektus“ susigrąžinti savo valdžią, tikindamas žmones, kad tik jis gali vykdyti „atsakingą finansų taupymo politiką“ ir sudaryti „toliau atsakingai ir efektyviai dirbančią“ koaliciją. Tai neva leis antrojo rinkimų rato rezultatai. A. Kubilius dar dvi dienos iki rinkimų pareiškė, jog 99 proc., kad jis bus premjeru naujoje vyriausybėje. Tik aklas žmogus gali taip girtis, nematydamas, kas vyksta tautoje ir valstybėje – valdžia jo politikos dėka atiduota kairiesiems, kurie patys spręs, kaip pasidalyti postus, t.y. sudaryti „valdančiąją koaliciją“. Savaitę iki rinkimų A. Kubilius sakė, kad dėl valdančiosios koalicijos tarsis rinkimų dienos vakare, bet dabar, kai padėtis „susikomplikavo“, jau pakeitė terminus: neskubėkite, dar reikia palaukti antrojo rinkimų rato.

Išties antrojo turo rezultatai gali kažkiek pakeisti A. Kubiliaus padėtį, gal net pagerinti. Tačiau galima sakyti, kad A. Kubiliaus darbo pobūdis beveik nepasikeis – jis ir anksčiau ne tiek dirbo Vyriausybėje, kiek vadovaudavo Seimui, diriguodamas savuosius balsuoti pagal jo nurodymus. Ir nors A. Kubilius sudarys gudriausias koalicijas, pirmiausia su E. Masiuliu ir V. Uspaskichu, jau spėjusiu pareikšti nuomonę apie santykių su Rusija gerinimą („Argi jie yra blogi? Nebent kai mes buvome jos letenose“), tikrai nesulauksime Uspaskicho žadėtų minimalios 1509 litų algos – tokia buvo skelbiama tik apgavystei. Jeigu būtų įvesta 1500 litų minimali alga, daugelis smulkaus verslo įmonių žlugtų, bet pasakos žmonėms sekamos...

Vis dėlto sunkiai suprantamas netgi žymių konservatorių vadų virkavimas dėl tariamų spaudos „šmeižtų prieš Kubilių“ – juk jam ir jo artimiausiems pagalbininkams reikėjo ne griauti lietuvišką spaudą, ypač dešiniąją, o ją stiprinti, su ja bendrauti, ja remtis. Tai nebuvo padaryta, tik tyčiotasi ir dar labiau smaugta. Jeigu kas nors iš dešiniųjų pyksta dėl „XXI amžiaus“ pozicijos, tegul pažvelgia, kas gi Lietuvoje vyko per 4 metus: 1) valstybės skola per 4 metus padidėjo nuo 17 (pasiektų per 18 nepriklausomybės metų) iki 48 mlrd. litų, t.y. beveik 3 kartus, įsiskolinimas siekia 16000 litų kiekvienam šalies piliečiui, įskaitant ir ką tik gimusius, 3) bedarbių skaičius per pirmus valdymo mėnesius padidėjo 3 kartus (nuo 70 tūkst. iki 200 tūkst., o netrukus, per dar kitus 6 mėnesius – iki 310 tūkst.), 4) emigracija nuo 17 tūkst. 2008 metais padidėjo iki 35 ir 83 tūkst. atitinkamai per 2009 bei 2010 metus, o 2011 metais emigravo 54 tūkst. Tad vien per pirmus trejus A. Kubiliaus valdymo metus šalį paliko daugiau nei 170 tūkst. Lietuvos piliečių. Tai – žymiai daugiau nei emigravo 2006–2008 metais ir netgi viršija per dešimt okupacijos deportacijų metų iš tėvynės išvežtų lietuvių skaičių. Per 4 metus emigracija pasiekė neįsivaizduojamų mastę visame pasaulyje (skaičiuojant 10000 gyventojų). 5) Skurstančiųjų ir gaunančių įvairias pašalpas per 4 metus padidėjo keletą kartų ir dabar siekia 660 tūkst. Tiek bedarbių, tiek skurstančiųjų skaičius padidėtų gal net dar kelis kartus, jeigu nebūtų „išsigelbėjimo“, pasiūlyto A. Kubiliaus, – emigruoti iš Lietuvos. Emigravusiųjų neviltis dėl krašto tokia didelė, o jų ryšys su kraštu toks mažas, kad iš 700 tūkst. emigravusiųjų Seimo rinkimuose dalyvauti panoro tik 13 tūkst., ir iš tiesų balsavo tik 8,6 tūkst., t.y. beveik tik šimtoji dalis išvykusiųjų. Vadinasi, emigrantai yra nusivylę Lietuvos valdžia ir paprasčiausiai net nesidomi, kas Lietuvoje vyksta. Ne veltui užsienio spauda pripažįsta: A. Kubiliaus „antikrizinės“ priemonės tik pagilino ekonomikos nuosmukį. Išties, kalbėdamas apie ekonomikos augimą 3–4 procentais, A. Kubilius pamiršta pasakyti, kad vien 2009 metais ji krito net 19 proc., taigi su tais 3–4 procentais ekonomika niekaip negalėjo pakilti iki buvusio lygio. Kol TS-LKD nariai nepakeis savo požiūrio į vadus ir nepakeis jų, tol ši partija negalės profesionaliai valdyti valstybės ir praras įtaką.

Vis dėlto tauta turėtų atsižvelgti, kad TS-LKD nebūtų taip baudžiama per antrąjį rinkimų ratą, kuris įvyks spalio 28-ąją, ir pasirinktų jų atstovus, ypač jei tai nėra aršiausieji A. Kubiliaus politikos šalininkai. Bet geriausias pasirinkimas bent Kaune rinkėjams būtų į antrąjį rinkimų ratą patekę „Drąsos kelio“ atstovai, palyginti aktyvūs ir visuomenei žinomi žmonės: A. Patackas (Žaliakalnio apygarda), S. Stoma (Dainavos), J. Varkala (Panemunės), G. Dručkus (Centro), D. Danilevičius (Pramonės), Z. Žymančius (Kalniečių), A. Skučienė (Kauno kaimiškoji apygarda) – visose jie antrajame rinkimų rate varžysis su konservatorių atstovais. Taip pat su konservatorių vadais Vilniuje varžysis N. Venckienė (su I. Degutiene) ir A. Stancikienė (su A. Kubiliumi). Ne visiems „Drąsos kelio“ atstovams šis rinkimų ratas bus lengvas, mintyse turint ypač kai kuriuos stiprius konservatorių atstovus ne tik dėl jų aukštų bei įtakingų pareigų, bet ir turimų didelių pinigų, tačiau „Drąsos kelio“ atstovams galės padėti paprasti žmonės bei už kitus kandidatus balsavusieji rinkėjai, nepritarę konservatorių politikai. Gaila, kad „Drąsos kelias“ surinko žymiai mažiau nei tikėtasi – pasitikėjimas tik vienos problemos iškėlimu nėra tinkamas kelias politikoje. Aišku, didelę įtaką rinkimams turėjo vien 5–6 partijų diktatūrą įteisinusioms partijoms skirtos biudžeto lėšos. Toks neteisingumas bado akis, ir demokratine besivadinančioje valstybėje to negalėtų būti. Aišku, naujosioms jėgoms trūko ir vieningumo, jos buvo skaldomos. Net savaitę iki rinkimų vykusiame Tautininkų sąjungos ir koalicijos „Už Lietuvą Lietuvoje“ organizuotame mitinge buvo pasisakoma prieš „Drąsos kelią“, o D. Kuolio vadovaujamas „Lietuvos sąrašas“ tuo metu surengė dar kitą renginį, taip skaldydamas jėgas.

Ir referendumas dėl AE statybos daugiau neigiamų balsų surinko tik A. Kubiliaus požiūrio į tautą dėka. Jis vis dėlto įvyko nepaisant TS-LKD nurodytos linijos – neimti biuletenių, t.y. nedalyvauti referendume ir taip padaryti referendumą negaliojantį (tokia strategija – nevalstybinis požiūris, ir dar nė viena partija viešai nenurodė savo rėmėjams nedalyvauti referendume ar rinkimuose). Referendumas įvyko, daugumai (daugiau nei 65 proc.) pasisakant prieš AE statybą. Ką gi, tokia tautos valia. Be abejonės, rinkėjams taip įkyrėjo A. Kubiliaus režimas, kad jie pasipriešino vilionėms, aiškinant apie pasirinkto AE projekto privalumus. Nuolatinis A. Kubiliaus valdžios raginimas charizmą turinčio propagandisto A. Čekuolio lūpomis davė priešingą efektą – žmonės pasipriešino. Tiesa, tai beveik nieko nereiškia – tiek A. Butkevičius, tiek V. Uspaskichas (pastarasis visiškai užtikrintai) jau pareiškė, kad VAE projektus toliau svarstys ir vykdys, t.y. aiškėja, kad jie numatę statyti ir Rusijai naudingą objektą. Tad nepaisant referendume dalyvavusių piliečių neigiamos pozicijos dėl AE statybos ji vis vien bus vykdoma. Tai rodo jau dabar daromi būsimos koalicijos, atsigręžiančios į Rytus, vadų pareiškimai.

Išsamiau apie Seimo rinkimų ir referendumo dėl VAE statybos tarptautinę reikšmę rašysime kito numerio priede „Horizontai“.

© 2012 „XXI amžius“