Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Pozicija
Rinkimų
    pradžiamokslis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Išmokime analizuoti savas klaidas

Gintaras Visockas

Štai ir paaiškėjo, kokios politinės jėgos artimiausius ketverius metus dirbs Lietuvos parlamente. Beje, šie Seimo rinkimai nepateikė didelių sensacijų. Naujajame parlamente didelę įtaką turės tos pačios jėgos, kurios rimtus politinius svertus buvo įgijusios dar prieš ketverius metus. Įtakingiausi politinių intrigų žaidėjai lieka konservatoriai, darbiečiai ir socialdemokratai – sisteminės, jau ne vieną kadenciją Seime dirbančios politinės partijos. O prie ko glausis „Drąsos kelio“ partija, Eligijaus Masiulio liberalai, tvarkiečiai ar Lenkų rinkimų akcijos atstovai, – ne tiek svarbu. Nepamirškime, jog valdžią iškovojusi opozicija dažnai elgiasi labai panašiai, kaip iki tol elgdavosi jų aršiai kritikuota valdančioji dauguma, nes kiekviena valstybė turi kokių nors amžinų, nesikeičiančių politinių ir ekonominių tikslų, kurie nekinta, kurių neįmanoma pamiršti, bet tuos darbus būtina atlikti, jei tik į valdžią atėjusiems, žinoma, rūpi savos, o ne svetimų valstybių interesai. Teisūs tie, kurie ragino balsuoti už Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus, esą palaikydami konservatorius duotume jiems galimybę užbaigti pradėtus grandiozinius darbus bei leistume ištaisyti bent jau grubiausias klaidas. Bet teisūs ir tie, kurie mano, jog konservatorių, susidūrusių akis į akį su išties sudėtinga ekonomine krize, veikloje būta per mažai socialinio solidarumo ir jautrumo. Ir tai – nei klaida, nei nesusipratimas. Tai – sąmoningas konservatorių pasirinkimas atstovauti būtent turtingų ir labai turtingų socialinių grupių interesus. O ten, kur itin mažai socialinio solidarumo bei jautrumo, – milžiniška emigracija, gili depresija, netikėjimas šalies ateitimi. Tereikia atidžiau įsižiūrėti į Darbo ir socialinių santykių instituto atliktas analizes, ir konservatorių bei krikščionių demokratų klaidos – kaip ant delno. Ekonominė krizė smogė ne tik Lietuvai, bet lietuvių tautos emigracija, nedarbas ir senėjimas – vienas didžiausių visoje Europos Sąjungoje. Tokį lietuvių tautos nuopuolį galima aiškinti įvairiai, bet akivaizdu tai, kad ekonominės krizės naštą 2008–2012 metais konservatoriai su savo politiniais sąjungininkais užkėlė būtent ant finansiškai prasčiausiai besiverčiančių žmonių pečių. Įžvalgesnės valstybės elgėsi priešingai – krizei įsisiautėjus labiau engė milijonierius. Štai kur slypi pagrindinė lietuviškosios emigracijos priežastis. Štai už ką premjeras Andrius Kubilius nusipelnė griežtos kritikos ir pasmerkimo. Taigi turėtume suprasti ir tuos, kurie norėjo, jog A. Kubiliaus vadovaujami dešinieji dar ketverius metus vadovautų Vyriausybei bei pagrindinėms ministerijoms, ir tuos, kurie galutinai nusivylė konservatorių ekonomine politika.

Spalio 14-osios rinkimai išryškino dar vieną rimtą dilemą. Mintyse turiu referendumą dėl naujos atominės jėgainės statybos. Lietuvai tas referendumas – kaip šuniui penkta koja. Ypač mums nereikėjo neigiamų referendumo rezultatų. Tai galbūt galėjo būti prasminga prieš keletą metų, sakykime, uždarant Ignalinos atominę jėgainę ar pradedant brėžti pirmąsias Visagino AE statybos gaires. Spalio 14-osios referendumas ženkliai vėlavo. Tarsi šaipomasi iš mūsų visų: pirma nusprendžiame, o paskui pradedame vienas kito klausinėti, ar verta statyti, lyg būtume valstybė, kuri nežino, ko nori ir ko gali norėti. Prisiminkime, ką apie šio patariamojo referendumo pasekmes viešojoje erdvėje teigė Tarptautinių santykių ir politikos instituto direktorius politologas Ramūnas Vilpišauskas ar „Vilniaus banko“ finansų ekspertas Gitanas Nausėda. Atominę jėgainę vis tiek teks statyti. Tik po neigiamų referendumo rezultatų šis projektas dar labiau pabrangs, nes japonų firma „Hitachi“ bei Estijos ir Latvijos partneriai reikalaus iš oficialiojo Vilniaus papildomų garantijų bei laidavimų – ne tik politinių, bet ir finansinių. O kaip neigiamus patariamojo referendumo rezultatus įvertino prezidentė Dalia Grybauskaitė? Ji pasakė skaudžią tiesą – referendumas neatspindi realios Lietuvos gyventojų nuomonės, nes jame dalyvavo tik trečdalis balsavimo teisę turinčių žmonių. Tačiau žala padaryta reali. Japonijos, Latvijos ir Estijos pasitikėjimas Lietuva, kaip partneriu, turinčiu aiškią, neginčijamą nuomonę, ženkliai sumažėjo. Valstybės, kurios mums siekia primesti savo piktą valią, taps dar įžūlesnėmis, atkaklesnėmis. Šis referendumas – puikus ženklas Rusijai, girdi, Lietuvą labai nesunku stumtelėti tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Siekianti Kaliningrado srityje kuo skubiau pastatyti savąją atominę jėgainę Rusija šiandien džiūgaute džiūgauja. Juk jei Lietuva sugebės pastatyti Visagino AE, tai Kaliningrado AE taptų Rusijai beverčiu monstru. Kaliningrado AE statoma tik tam, kad Lietuvai būtų galima parduoti elektros energiją, nes jos eksportas į Vakarus be specialiųjų jungčių neįmanomas. Dėl šios priežasties Kremlius ir griebiasi pačių bjauriausių politinių intrigų, kad tik Lietuva neturėtų savos elektros energijos ir ją būtų priversta pirkti iš Karaliaučiaus krašto. Tokią versiją jau išsakė aukšto rango Latvijos politikai. Tokių įtarimų neatmeta ir kai kurie Lietuvos finansų ekspertai. Be abejo, skeptiškai į atominę energetiką žvelgiantys lietuviai taip pat turi argumentų: jei per tiek metų nesugebėjome užbaigt statyti Vilniaus stadiono, tai, tikėtina, jog nesugebėsime įgyvendinti ir daug sudėtingesnio projekto. O jei ir sugebėtume pastatyti atominę jėgainę, tai ji mums, skeptikų žodžiais tariant, vis tiek ekonomiškai nenaudinga – įbristume į dar didesnes skolas, be to, mokestis už elektros kilovatvalandę nė kiek nesumažėtų. Tokio pobūdžio samprotavimai yra įmanomi. Tačiau kai kurie mūsiškiai skeptikai labiau primena žiniuonius ar ekstrasensus, neva puikiai išmanančius, kokios kainos, kokia ekonominė bei politinė situacija susiklostys tiek Lietuvoje, tiek aplink Lietuvą po dešimties ar dvidešimties metų. Skaudi gyvenimiška patirtis byloja, jog tokios prognozės dažniau nepasitvirtina nei pasitvirtina. Belieka tik gūžčioti pečiais – iš kur toks pasitikėjimas savo jėgomis? Galų gale dauguma referendume dėl atominės jėgainės dalyvavusiųjų turėtų prisipažinti, jog apie AE privalumus bei trūkumus turi per mažai žinių, kad galėtų tvirtai, drąsiai, be mažiausios abejonės pareikšti, reikalinga ar nereikalinga mums naujoji atominė jėgainė, ir galėjo nebent parašyti „Nežinau“ arba „Turiu per mažai informacijos“. Ir tai būtų pats tiksliausias, sąžiningiausias, principingiausias atsakymas. Bet juk referendume dalyvavusieji trečiojo pasirinkimo neturėjo. Jie galėjo įrašyti tik žodžius „Pritariu“ arba „Nepritariu“, todėl buvo graudu matyti, kaip referendume dėl atominės jėgainės savo neva pagrįstą nuomonę teigia net ir aukštojo mokslo neragavę balsuotojai. Deja, taip visada atsitinka: kuo menkesnis išsilavinimas, kuo turi mažiau žinių, tuo labiau atrodo, kad viską išmanai.

Trečioji spalio 14-osios blogybė – triuškinantis tautininkiškas vertybes puoselejančių jėgų pralaimėjimas. Jis skaudus dvigubai. Juk Lenkų rinkimų akcija vis dėlto turės keletą savo narių naujajame 2012–2016 metų Lietuvos parlamente. Gintaro Songailos vadovaujama Tautininkų sąjunga neišpešė nė vieno mandato, todėl neatmestina versija, jog Vilniaus krašto lietuviams bus dar kebliau puoselėti lietuvybę, o lenkiškų pavardžių rašymas oficialiuose lietuviškuose dokumentuose šį kartą greičiausiai be didesnio pasipriešinimo bus prastumtas, lenkiškų užrašų padaugės Vilniaus krašte, o apie Vilniaus krašto okupaciją pradėsime dar garsiau kalbėti kaip apie „kažkokį daugiau teigiamą nei neigiamą reiškinį“. Taigi prognozės nėra linksmos. Bet pirmiausia atsakykime į klausimą, kodėl rinkėjai buvo nepalankūs Tautininkų sąjungai? Viešoji informacinė erdvė tiesiog mirgėte mirga nuo pranešimų apie galimus rinkimų tvarkos pažeidimus. Pasigirsta pasakojimų apie galimus rinkėjų papirkimo atvejus romų tabore ar įkalinimo įstaigose. Taip pat būtų kvaila nesutikti su kritikais, tvirtinančiais, esą šiais metais naujoji rinkimų tvarka buvo ypač palanki valdančiosioms partijoms. Suprask, valdančiosios partijos gausiai pasisėmė pinigėlių iš valstybės biudžeto savo rinkiminėms kampanijoms, o politikos naujokai neteko nieko – nei galimybės sulaukti bent jau minimalių valstybinių injekcijų, nei verslo struktūrų paramos. Tiesa ir tai, jog kai kurios įtakingos žiniasklaidos priemonės sąmoningai, kryptingai ignoruodavo tautininkų veiklą. Tačiau po pralaimėjimo pirmiausia reikėtų ieškoti savų, o ne svetimų klaidų. Tautininkų klaidos – akivaizdžios ir jų daug. Nors ir negalėdami pasigirti stambiosios komercinės žiniasklaidos palankumu, jie į pagalbą galėjo pasitelkti mažesnius tiražus turinčius leidinius. Beje, kai kurie milijoninių tiražų neturintys leidiniai tribūną šiai politinei partijai siūlė nemokamai, tačiau tokia galimybe pasinaudoti arba nesugebėta, arba nenorėta. Buvo pasirinkta iš šono žvelgiant įspūdinga, bet realiai mažai naudos teikianti taktika – minimalų populiarumą turinčiame Seime rengti spaudos konferencijas ir pustuštėje konferencijų salėje valdiškai pasakoti apie savo prasmingus ketinimus ir save apgaudinėti, esą tos konferencijos klausėsi dešimtys tūkstančių klausytojų, daug jėgų ir energijos mesta kuriant politiškai angažuotą, todėl didelio populiarumo turėti negalinčią Tautininkų sąjungos internetinę svetainę, kurią labiau tiktų vadinti tiesiog skelbimų lenta. Nesugebėta pakviesti palankiai nusiteikusios žiniasklaidos net į tikrai išskirtinius renginius (pavyzdžiui, į Dieveniškėse rengiamą baltų stovyklą). Be abejo, net ir sumaniai išnaudojant palankiai nusiteikusios žiniasklaidos galimybes ne visuomet įmanoma tapti rinkimų favoritu, tačiau branginant kiekvieną tiražą, publikaciją ar nuotrauką greičiausiai buvo galima bent jau taip skaudžiai nepralaimėti. Ne veltui tautos išmintis porina: „Lašas po lašo ir akmenį pratašo“. Dabar jau daugiau nei akivaizdu, jog tautininkams informacinių karų subtilybės – sunkiai įkandamas riešutas. Jiems geriausiai sekasi „virti savo sultyse“. Deja, informacinių karų teikiamomis galimybėmis nesugebėjo pasinaudoti ir „Drąsos kelio“ partija, nors sąlygos, regis, buvo išskirtinės, tačiau ir čia bandyta eiti primityviausiu keliu – kurti specifines asmenines internetines svetaines. Deja, toks kelias veda į niekur. Ypač neperspektyvus stiklinių mėtymas tegul ir į itin šlykščiai meluojantį oponentą.

© 2012 „XXI amžius“