|
Dvi mergaitės
Darius Vilimas
Paskutiniuosius mėnesius prieš artėjančius Seimo rinkimus Lietuva ir toliau murkdėsi pilkos politinės kasdienybės purvyne. Pažangiosios koalicijos ministrai įnirtingai saugojo savo abejotiną mundurų baltumą, kaltę vertė vieni kitiems ar savo pavaduotojams ir generolams. Geruoju ufonautu internete pramintas premjeras toliau rūpinosi, kaip pastatyti dar vieną elektrinę, kur surasti papildomų biudžeto pajamų šaltinių, o viena jo uoli pagalbininkė barė visus nesusipratėlius, kurie tikino, kad būtina kelti algas. Nevalia jai pritarė kelių ekonomikos institutų specialistai, susigėdusiems piliečiams aiškindami, kad, pasirodo, ekonomikos ir jų asmeninis gerovės augimas nebūtinai yra vienas ir tas pats... Valstybės vadovė, mėgstanti demonstruoti savo valingus sprendimus ten, kur tai atsiperka reitingų aukščiu, didvyriškai sėdėjo po medžiu ir visiems aiškino, kad tas ar kitas politikas yra visai ne prie ko, o pažvelgus į jos pačios elgesį, kartais imdavo atrodyti, kad ir ji Lietuvoje yra visai ne prie ko.
Ir kai jau atrodė, kad šalį ir jos piliečius apėmė visuotinis abejingumas ir nusivylimas, kad vienintelė išeitis šioje švogerių respublikoje tėra emigracija, atsitiko kažkas neįprasta. Tai nebuvo stebuklas, greičiau paskutinis lašas, perpildęs žmonių kantrybės taurę. Maža mergaitė tapo svarbiausia liudininke nešvariuose valdžios ir jiems artimų gerųjų dėdžių žaidimuose. Kas galėjo patikėti, kad formaliai teisingas teismo sprendimo įgyvendinimas sukels tokį žmonių pasipiktinimą, kad pirmąkart per keliolika metų Lietuvoje vieną dieną keliuose miestuose įvyks protesto mintigai ir piketai?
Štai kur jis lenkia, šitas užsimaskavęs kedofilas, skeptiškai mestels tūlas sotus teisinės valstybės šalininkas. Bet kas galėtų paaiškinti tą buką klano užsispyrimą įvykdyti vieną teismo sprendimą, kai šalyje yra beveik septyniolika tūkstančių neįvykdytų teismo sprendimų ir jiems įvykdyti kažkodėl nenaudojamos piktos anstolės su 240 specialiai paruoštų policininkų?
Žmonės pavargo nuo melavimo įžūlaus ir kvailo. Pavargo nuo besikartojančių fantastinių istorijų, susiūtų storais baltais melo siūlais. Istorija su mergaite, paskaninta anekdotais apie baloje nuskendusį pagrindinį liudininką, kuris buvo saugomas valstybės (!), arba purvyne numestą pagrindinį piktadarį švariais sportbačiais, per girtumą užspringusį savo skrandžio turiniu, tačiau neužmiršusį pasiimti ginklą, kuriuo nužudyti du žmonės, labai primena pasakas apie saugumietį, besišlapinantį ant palangės arba mergaitę, kuri žadėjo susprogdinti Kremlių, keršydama už savo mylimojo žūtį. Kuo mus laiko tie, kurie šeria publiką tokio lygio nesąmonėmis?
Bet melas neturi loginio paaiškinimo. O kai bijoma, kad kruopščiai suręsta melo piramidė gali sugriūti ištraukus vieną plytą, meluojama dar akiplėšiškiau, prarandant paskutinius sveiko proto likučius. Dabar jau pasakojama, kaip blogoji teta primušė policininką-imtynininką, tačiau net seimūnai nesugeba išsireikalauti tos baisingos smurto scenos vaizdajuostės. Žadėjusi su teisėsauga bendradarbiauti biologinė motina užtvindo internetą ir jai prijaučiančius žiniasklaidos kanalus viltingais interviu ir linksmais filmukais su mergaite ar triušiuku, prieš tai pakoregavusi įrašo garso takelį. Įtakingi politikos orakulai pranašauja protesto jėgų pralaimėjimą arba ima skaičiuoti jų turtus ir būtas ar nebūtas nuodėmes.
Klykiančios mergaitės, išplėštos iš apstumdytų giminaičių rankų, istorija supurtė tautą. Ką besakytų kedofilų nekentėjai, tačiau šalyje nebuvo nė vieno antikedofilininkų mitingo, tik teismo sprendimų vykdymo gynėjai bando gintis diskusijose, beje, dažniausiai nesėkmingai. Ir tai, kad jų gynėjų yra daugelyje politinio spektro jėgų ir kairėje, ir dešinėje tik parodo, kokia tai opi šalies problema.
Sakote, perlenkiu, o teismo sprendimus reikia vykdyti? Gerai. Bet kodėl vieni sprendimai nevykdomi arba vykdomi taip nevykusiai, kad kartais kyla įtarimas, jog tai sabotažas?
Reikia pavyzdžių? Štai spaudoje nuskambėjo istorija, kai nepriklausomos medikų profsąjungos lyderė A. Kavaliauskaitė be didesnių ceremonijų ir paaiškinimų buvo išmesta ir iš profsąjungos, ir iš darbo. Didžiausiai darbdavių nuostabai, ši atkakli moteris teismuose sugebėjo įrodyti savo teisybę ir buvo sugrąžinta į darbą. Išsiaiškinta ir tai, kad machinacijos prieš ją toje profsąjungoje irgi buvo neteisėtos. Atrodo, teisingumas triumfavo? Visai ne. Į darbą grįžusi specialistė neatgavo nei buvusios darbo vietos, nei ramybės. Ji tapo įtūžusių viršininkų taikiniu, bandančiu ją dar kartą, šįsyk jau teisėtai, atleisti iš darbo.
Kur tas teisingumas visiems? Kur piktas, bet teisingas antstolis su būriu ginkluotų policininkų šturmuojantis tą sostinės polikliniką ir įvykdantis teismo sprendimą? Apie tai neteko girdėti. Tiesa, pamiršau paminėti, kad ta medikė yra ne iš tos chebros ji drąsiai žygiavo protesto mitinguose šį pavasarį.
Šiurpoka mergaitės istorija, pasibaigusi smurtu kaip tik tada, kai su ja jau norėjo pakalbėti užsienio (visgi turbūt nešališki) psichologai, įsiutino žmones. Šis pyktis visai pateisinamas ir suprantamas. Jis didžiulis dar ir todėl, kad visuomenės protesto banga atsimušė į storą visų oficialiosios valdžios įstaigų abejingumo sieną. Vėl suveikė mes ne prie ko principas, besidangstantis formaliai demokratinėmis ir teisinėmis procedūromis.
Tie, kurie išplėšė mergaitę ir po to užliejo jos tetos šeimą šmeižtais, tikėjosi, kad per pusmetį žmonių pyktis nuslops ir ši nelabai maloni istorija užsimirš. Bet tie, kurie tikisi teisingumo, nenusimena. Net ir tie, kuriems patogus dabartinis melas, nėra įsitikinę savo saugumu. Gal todėl po pradinių niekinančių prognozių didysis šalies dienraštis isteriškai šaukė, kad Drąsos kelias gali gauti tuos procentus, kurie leis jiems patekti į Seimą...
* * *
O kai jau ėmė atrodyti, kad vienos mergaitės istorija stumiama į užmarštį, Lietuvą perskrodė džiugi žinia. Kita mūsų mergaitė, tik truputį vyresnė už čia jau minėtąją, nustebino mus ir visą pasaulį. Kalbu apie plaukikę, olimpinę čempionę.
Dar keletą dienų iki Londono olimpiados mūsų sporto funkcionieriai mums nieko gero nežadėjo. Kaip ir lietuviškuose teismuose, taip ir mūsų sporte kliurksėjo beviltiško sąstingio pelkė. Visi tradiciškai žiūrėjo į išsikvėpusius krepšininkus, o sporto stagnaciją simbolizavo mūsų Olimpinio komiteto pirmininkas, paveldėtas dar iš sovietmečio. Sunku patikėti, bet šis raudonskruostis funkcionierius mūsų sportui vadovavo net 24 metus!
Ir ką jūs manote? Nei baseinų stygius, nei kitos gyvenimiškos kliūtys nesutrukdė užsispyrusiai mergaitei pasiekti savo tikslą. Globaliosios Lietuvos atstovė lietuvaitė, kurios šeimą į emigraciją išginė skurdas, parodė, kad net ir ten galima siekti savo svajonės.
Po to buvo šleikštoka kasdienybė menkystų ir vidutinybių bandymas pasišildyti svetimos šlovės spinduliuose. Apstulbino TV ekranuose matyta scena, kai vyriausybės, išvijusios mergaitę iš Tėvynės, vadovas meilikaudamas ją sveikina... O kaip bulvarinė žiniasklaida primygtinai ją klausinėja, ar ji nesiruošia atstovauti kitai šaliai bet kuriai, kuriose nestinga baseinų ir premijos didesnės. O kaip pešasi tie, kurie nepasidalino savo nuopelnų, rengiant čempionę.
Taigi šių metų panoramą iki rinkimų galima apibrėžti viena fraze Dvi mergaitės. Viena iš jų parodė, kad mūsų valstybėje daug kas yra negerai. Simboliška tai, kad kita mergaitė parodė, jog net ir tada, kai viskas blogai, reikia turėti svajonę ir jos siekti ryžtingai ir be baimės. Tada galima nugalėti...
Lietuva nuščiuvo. Vos kelios dienos. Ar tai bus kažko naujo pradžia, ar tik seno tęsinys? Tuoj sužinosime. O galvoje vis skamba populiarios dainos žodžiai Mano Lietuva, bedale, ar bijai?
Jūs vis dar bijote? Aš jau ne.
2012 10 10
© 2012 XXI amžius
|