Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Retro

Kūrybai paskirtas gyvenimas

(Tęsinys. Pradžia nr. 37, 39)

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Savo kūriniuose M. Katiliūtė naudojo linoleumą ir medį, kad deramai įgustų toje srityje. Dar studijų metais sukurtas gratažas „Našta“ netapo dailininkės kūryboje svarbiu laimėjimu. Lapo viduryje pirmame plane įkomponuota moters figūra su našta ant pečių. Antrame plane peizažas, įstrižom linijom perkertantis kompoziciją. Šiame darbe kieta schemiška maniera dar kausto dailininkės ranką, bet pati tema ir komponavimas primena kai kuriuos vėlyvesnius jos estampus.

Visai kitoks yra M. Katiliūtės diplominis darbas „Motina“. Čia matomi sidabriniai tonai, darnus linijų žaismingumas, šviesos spinduliavimas ir faktūros minkštumas. Rodos viskas lengva ir atlikta be didesnių pastangų. Tačiau tik gerai įsižiūrėjęs tesuprasi, kiek čia daug įdėta pastangų, ieškojimo ir darbo, stropiai komponuota. Motinos figūra, stovinti vaikų ratelio viduryje, mums primena liaudies meistro vingriai iš medžio išdrožtą šventąją. Pati forma traktuojama apibendrintai, skulptūriškai. Motinos siluetas kupinas gracingos plastikos ir vidinės šilumos. Nuleistas žemyn žvilgsnis ir žemyn srūvančios linijos koncentruoja visą dėmesį į vaikų figūrėles, kurių išbalansuoti judesiai netrikdo bendros raižinio rimties ir harmonijos. Kompozicijoje darniai jungiasi monumentalumo ir intymumo bruožai.

Nors pati kompozicija paprasta, bet yra apgalvota ir ritminga. Plaukų ir nuleistų rankų linijos sudaro uždarą viršutinės figūros dalį. Visa tai pasikartoja fono juodų ir baltų dėmių gradacijomis. Moters rankose laikomą gėlių vainiką pakartoja žaidžiančių vaikų ratelio subalansuoti judesiai, suteikiantys  kompozicijai dinamikos ir veržlumo. Tad neveltui šis M. Katiliūtės diplominis darbas anuomet buvo įvertintas aukščiausiais balais.

Kompoziciniu sprendimu labai panašūs yra M. Katiliūtės raižiniai „Moteris miške“ ir „Urtė“. Pirmajame vaizduojama audros užklupta skubanti motina su kūdikiu ant rankų. Jos akys plačiai atvertos, pilnos išgąsčio ir budrumo, o figūros siluetas, palinkęs į priekį, giliai įsirėžęs miško fone. Prie susirūpinusios motinos veido glaudžiasi rami, patikli kūdikio galvutė. Kompozicijos fonas yra organiškai susijęs su moters figūra. Stiprus vėjas blaško lapus, medžio šakas, kurios šliejasi prie medžio kamieno. Juodi estampo pakraščiai tik paryškina vaizduojamo momento įtampą, kuri nėra beviltiška, nes kompozicijoje dominuoja šviesa ir begalinis moters ryžtas ištrūkti. Tai patvirtina ir jos rankų judesiai: viena jų saugiai glaudžia prie savęs kūdikį, kita stipriai suspaustais pirštais laiko kraitelę. Visa moters figūra atspindi jos jėgą ir ryžtą.

Raižinyje „Urtė“ matome einančią paniekintą ir atstumtą nėščią moterį. Ji susikaupusi, savyje paskendusi, nuleidusi galvą, įsmeigusi sustingusį žvilgsnį į žemę. Pakirstas medis sausom šakom, ritmiškai kartojantis moters figūros judesį, dar labiau sustiprina beviltišką jos dvasinę būseną. Valingas tik vienos moters judesys – stipriai prie paširdžių priglausta sulenkta ranka su suspaustu kumšteliu. Šis judesys dažnam gali sukelti mintį: gal moteris šiuo momentu yra įsiklausiusi į save, išgirdusi savyje naujos gyvybės šauksmą. Taigi vienoje kompozicijoje akcentuojama išorės aplinkos, gamtos stichija, kitoje gi – moters vidinis įsiklausymas: kur aš, kas aš. Šiame kūrinyje neabejotinai išreiškiama ir pačios dailininkės prislėgta nuotaika, išsiliejo ir asmeninė jos neviltis.

Vertėtų stabtelėti ir prie M. Katiliūtės kūrinio „Ties medžiu“. Čia vaizduojama einanti sulinkusi mergaitė, pavargusi. Matome išsitiesusią, užmetusią rankas ant galvos, atsirėmusią į medį. Mintimis mergaitė kažkur nuskriejusi. Trapios jos figūrėlės atrama – galingas medis, stilingas tarsi didžiulė vėduoklė, teikiantis vėsą ir atgaivą. Autorės dėmesys sutelktas mergaitės figūrai. Ji atvaizduota tiksliai, be jokios drapiruotės klosčių, išskyrus tas, kurios pabrėžia anatomiją. Palinkęs medis atsveria figūros judesį. Kompozicija įvairi, įdomi.

M. Katiliūtės kūrybą papildo ir knygų iliustravimas. Leidyklos sudarinėjo sutartis su jaunais ir gabiais dailininkais, o tai buvo jau darbas pagal užsakymą. Dar studijuodama Meno mokykloje, M. Katiliūtė savo seseriai Stasei rašė: „Skambina dėl užsakymų: daugiausia šriftas ir raštai lietuviški, tai man peilis po kaklu. Argi čia menas? Aš esu pasiaukojusi grynam menui“. Ir nors tai M. Katiliūtei buvo kančia, bet iš užsakymų dailininkė galėjo pragyventi.

O užsakymų iš tiesų M. Katiliūtei netrūko. Jos iliustracijų randama P. Cvirkos, K. Jakubėno, V. Tamulaičio, A. Vaičiulaičio ir kitų autorių grožinės kūrybos knygose, ypač skirtose vaikams.

Pirmąja M. Katiliūtės iliustruota knyga buvo V. Tamulaičio „Kiškelio užrašai“, išėjusi 1935 metais. Čia, kiekvieno skyrelio pradžioje aptinkame raidę su vaizdeliu. Inicialas išauga iš vaizdo detalės: medžio kamieno, vijoklio, žolės susisukusio stiebo. Mažučiai gratažai perteikia nuotaiką: kiškelis išsigandęs, susitraukęs, pasišiaušęs, ryžtingas, patiklus, ramus, išlenkęs nugarą, glaudžiasi prie berniuko. Tai gana išraiškingos iliustracijos. Dailininkė kiekvienai knygai ieškojo savitų raiškos galimybių. Ji derino realistinį piešinį su apibendrintu, stilizuotu. Dažnai pirmojo plano realistinį vaizdą papildo antrame plane esantis gamtos vaizdas su stilizuotu medžiu, krūmu ar kitu kūrinėliu.

M. Katiliūtei teko iliustruoti kun. M. Vaitkaus redaguotą, Šv. Kazimiero draugijos leidyklos 1936 m. išleistą maldaknygę „Rožių lietus“. Čia dailininkės meninę individualybę ir savitą braižą galima atpažinti jos pačiuose mažiausiuose kūrinėliuose-miniatiūriniuose gratažuose, kokiais yra išpuošta ši maldaknygė. Remdamasi katalikiška simbolika, M. Katiliūtė čia savaip interpretuoja ir įprastinę ikonografiją. Ji savaip interpretuoja ir įprastinį Šventosios Dvasios simbolį – balandį. Jis vaizduojamas su galingais sparnais, besijungiančiais spinduliu su begaline erdve, žvaigždėmis, saule ir mėnuliu. Balandžio galva įrėminta kryžiuje, visas jis apsuptas juodo ir balto kontūro apskritimu ir tik sparnai veržiasi į begalybę. Antrame plane įžiūrimi žemės kontūrai: ji didelė ir kartu maža begalybėje.

Švč. Sopulingosios Marijos širdį priimta vaizduoti pervertą kalaviju ar keliais jų. Tačiau dailininkė širdį perveria kryžiumi. Vaizduojant dvi liepsnojančias širdis, viena jų būna erškėčių vainiku apjuosta, o kita perverta kalaviju. M. Katiliūtė vieną širdį vaizduoja su erškėčių vainiku, o kitą – apipintą žiedais. Ši atsklanda sukomponuota su išmone ir atida. Apatinėje dalyje nuo centre liepsnojančių dviejų širdžių į šonus sklinda mažutės baltos širdelės su savomis liepsnelėmis, įkomponuotomis ornamente. Viršutinės dalies spinduliai apglėbia kryžių. Už pusrutulio erdvę kerta ryškūs šviesos spinduliai. Širdies motyvas taip pat kartojasi ir užsklandose.

Himnų atsklandoje centre matome du giedančius šventuosius, kuriuos jungia gaidų lapas ir angelo sparnai. Jie tarpusavyje taip sujungti, jog matome vieną didelę širdį. Gausūs šviesos spinduliai, balti kontūrai dėmesį telkia į giedančiuosius. Čia visoms atsklandoms būdinga erdvės bei begalybės pajautimas. Tik poroje vietų tematome katalikų simbolį įkomponuotą į uždarą ornamento erdvę. Visos maldaknygėje esančios graviūros rodo, su kokiu atidumu, kruopštumu ir išmone visa tai buvo kurta. Čia viskas išradingai sukomponuota, matai tik visumą ir nerasi nė vieno nereikalingo štricho.

Minėtos maldaknygės iliustravimas buvo pačios M. Katiliūtės pasirinkimos. Ji šį darbą atliko laisva valia, nieko nedarydama atmestinai. Tai patvirtina puikus iliustravimas. M. Katiliūtė sakė: „Neleisti sau minties, kad padarytum gražiai, bet galvoti, kad dėl savęs darai“.

Pravartu pažymėti ir tai, jog M. Katiliūtė, kartu su kitais Kauno Meno mokyklos grafikais, dailininko A. Varpo buvo pakviesta jam talkinti, iliustruojant Lietuvos Respublikos prezidento A. Smetonos „Raštus“. Tad laisvu laiku, ypač naktimis, M. Katiliūtė kūrė vinjetes, užsklandas, stilizuotas raides. Knyga išėjo, buvo reprezentuojama, giriama ir gausiai platinama. A. Smetona savo knygos „Pasakyta parašyta“ pratarmėje rašė: „Norėdamas šią savo knygą paįvairinti, pasikviečiau talkon dailininką Adomą Varną. Jis buvo taip geras ir apsiėmė trumpu laiku papuošti knygą gausingomis iliustracijomis. Aš manau, kad ir kiti man pritars, jog šis jo darbas yra vykęs. Jis atliktas ne tik meniškai, bet ir lietuviškai, tautiškai. Jame gyvai ir dailiai atsimuša mūsų kaimo ir miesto, mūsų visos kultūros dvasia. Stilingas darbas. Džiaugiuosi davęs progos pasireikšti menui raštu“.

Kaip minėtos knygos iliustratorė niekur nebuvo paminėta M. Katiliūtė. Darant knygos maketą, vinječių ir inicialų skaičius leidėjų noru nuo 40 sukurtų gratažų turėjo pašokti iki 120. Vengiant skandalo, į knygą teko sudėti tik paties A. Varno sukurtas nuotaikingas ir savitas iliustracijas bei inicialus. Tad ši istorija M. Katiliūtei suteikė daug dvasinio skausmo, kuris nepraėjo jos gyvenime be pėdsakų.

Meniškai išraiškingi buvo ir M. Katiliūtės parengti pirmieji plakatai bei jų eskizai. Bet jų iki mūsų dienų išliko nedaug.

Beveik visi M. Katiliūtės grafikos kūriniai yra artimi lietuvių liaudies kūrybai. Dar besimokant Meno mokykloje sukurtuose jos raižiniuose pastebima lietuvių liaudies meno įtaka. Tačiau dailininkei buvo svetimas liaudies meno, liaudiškų raižinių kompozicijos stilizavimas. Ji siekė liaudies meno esmę pajausti, kultūrinės minties, psichologijos glaudų ryšį su išorės formų ekspresyviu dekoratyvumu. Tad daug laisvo nuo užsiėmimų Meno mokykloje, studijų bei darbų įstaigose laiko M. Katiliūtė praleisdavo bibliotekose, studijuodama Vakarų valstybėse gyvenusių ir kūrusių dailininkų kūrybą.

Gana ryški judesio, proporcijų, medžio traktavimo stilizacija atsispindi M. Katiliūtės kūryboje. Ji grafikos kalba siekė išreikšti gyvenimo grožį. Savo kūryba stengėsi įrodyti, kad moteris gali dirbti kūrybinį darbą neblogiau už vyrus, nors anuomet daug kas to ir nenorėjo pripažinti.

Ne visada anuometinėje Lietuvoje deramai buvo įvertinta M. Katiliūtės kūryba. O ir ne visada tolerantiški kritikai skyrė daugiau dėmesio jai, bet kritikos nepagailėjo. Jos negailestingu kritiku anuomet buvo ir dailininkas J. Vienožinskis, pasižymėjęs aštria, neglostančia kritika savo kolegų atžvilgiu. Jis rašydamas apie 1935 m. Kaune įvykusią Lietuvių meno apžvalginę parodą, M. Katiliūtę charakterizavo, kaip „jauną ornamentuotų, egzotinių, suprastintos technikos pasakų kūrėją“. Toks pat dailininkės charakterizavimas kartojosi ir vėlesniuose J. Vienožinskio, nepripažinusio kitokių formų dailėje naudojimo, pasisakymuose. Tad M. Katiliūtė, būdama jautrios sielos menininke, atitinkamai į tai ir reaguodavo. Ji sakė: „Bet bjauriau, šlykščiau pasaulyje nieko nėra, kaip eiti melstis, kad kiti į tavo darbą, į kurį sudėjai visas jėgas, atkreiptų dėmesį, nes jie nemato, neskiria gero nuo blogo.“ Kitur ji pastebi: „Jeigu palankiai sutinka mano pirmus žingsnius, dar nieko nereiškiančius, gali būti pasitikėjimas tolesnei tikrai kelionei“.

Tai teigdama M. Katiliūtė neklydo. Per nepilnus dvejus savarankiško kūrybinio darbo metus jai teko dalyvauti penkiose parodose Kaune, o 1935 m. sausį ir tarptautinėje grafikų parodoje Slovakijoje, Košcės muziejuje. Šioje parodoje demonstruoti M. Katiliūtės kūriniai susilaukė nemenko pripažinimo. Jos kūriniai 1937 m. taip pat buvo eksponuoti Rygoje bei Taline. Tenykščiai meno kritikai M. Katiliūtės kūrybą įvertino teigiamai. Tačiau aukščiausio pripažinimo M. Katiliūtės kūryba susilaukė tik po dailininkės mirties. 1937 m. gegužę prasidėjusioje Paryžiaus tarptautinėje parodoje, jos kūriniai buvo apdovanoti aukso medaliu.

Kas šiandien gali pasakyti, koks M. Katiliūtės kūrybinis palikimas būtų, jei ji būtų sulaukusi solidaus amžiaus? O dailininkė per savo trumpą gyvenimą sukūrė daug. Jos kūrinių įvairiuose Lietuvos bei užsienio šalių muziejuose bei privačių asmenų kolekcijose suskaičiuojama apie 350 vienetų. Ir tai tik yra tie, kurie mums žinomi. M. Katiliūtė minėtina greta geriausių lietuvių grafikų, tokių kaip M. Bulakos, M. Dobužinskio, O. Dubeneckienės-Kalpokienės, A. Galdiko, V. Jurkūno, A. Kučo, V. Petravičiaus, V. Rataiskio, J. Steponavičiaus, D. Tarabildienės, I. Trečiokaitės-Žebenkienės. L. Vaineikytės ir kitų.

Sovietmečiu M. Katiliūtė buvo pripažinta tik kaip grafikė. Ypač buvo akcentuojami socialiniai jos kūrybos motyvai. 1963 m. dailininkės bendramokslių pastangomis buvo parengta monografija apie M. Katiliūtę bei jos kūrybą. O 1969 m. vasario 27 d. Kauno miesto DŽDT Vykdomojo komiteto sprendimu, kitais metais buvo pritvirtinta paminklinė lenta prie Širvintų gatvėje išlikusio vieno aukšto medinio gyvenamojo namo, pažymėto 64 numeriu, kur pas šio namo šeimininkus Vitkauskus kažkada buvo gyvenusi M. Katiliūtė.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dėmesys M. Katiliūtei ir jos kūrybai  pastebimai padidėjo. Karts nuo karto vyksta parodos, kuriose eksponuojami jos kūriniai.

M. Katiliūtės atminimas tebėra gyvas ir jos tėviškėje. 1999 m. spalio 15 d. Joniškio rajono, Vaizgučių kaime name, kur dailininkei teko gyventi, atidarytas muziejus. Čia be eksponuojamų menininkės kūrinių reprodukcijų, darbo bei buities reikmenų, vyksta poezijos šventės bei renginiai, skirti M. Katiliūtei atminti. Tačiau geriausia dailininkei dovana, skirta jos atminimui, tapo panevėžiečio pedagogo Juozo Brazausko parašyta, 2006 metais išleista knyga pavadinimu „Dailininkė Marcė Katiliūtė“, kurioje nušviečiamas visas dailininkės gyvenimas bei aptariama kūryba, taip pat sudėta dalis ir jos kūrybos pavyzdžių.

Didysis rusų rašytojas ir mąstytojas L. Tolstojus yra ne kartą teigęs, jog kūrėjas yra gyvas tol, kol žmonių atmintyje yra gyvi kūrėjo darbai. Tą posakį galima pritaikyti ir M. Katiliūtei, savo gyvenimą paaukojusiai vien kūrybai. Ir nors šiandien, nesuprasdami dailininkės už jos pasirinktą gyvenimo kelią kai kas gali ją pasmerkti, tačiau įsiklausykime į šiuos jos žodžius: „Realus gyvenimas priešinasi gilesniems jausmams. Gyvybės gali kitiems įkvėpti, jei pats esi gyvas“. M. Katiliūtė buvo, liks mumyse gyva savo kukliu gyvenimu ir plačia kūryba.

© 2012 „XXI amžius“