Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Rinkimų
    pradžiamokslis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kūrybos
horizontuose

Nemuno
krašto
vaivorykštė

Popiežiškieji Vatikano II Susirinkimo vertinimai

Mindaugas BUIKA

Vatikano II Susirinkimą sušaukęs popiežius Jonas XXIII

Dideli lūkesčiai ir iššūkiai

Popiežiui Benediktui XVI pradėjus Tikėjimo metų šventimą minint Vatikano II Susirinkimo 50-ąsias metines, buvo paraginta atnaujintai apžvelgti to žymiausio XX amžiaus Bažnyčios įvykio eigą, jo paskatintą atsinaujinimo dvasią ir svarbiųjų dokumentų raidą. Šiuo atžvilgiu pats Šventasis Tėvas parodė gerą pavyzdį, nes Tikėjimo metų inauguracijos metu buvo publikuotos jo įžvalgos bei prisiminimai iš asmeninio dalyvavimo Susirinkimo darbuose. Tuomet, 1962 metais, jis, kaip Vakarų Vokietijos sostinės Bonos universiteto jaunas 35 metų teologijos profesorius Jozefas Ratcingeris, buvo pakviestas ekspertu patarėju (peritus) talkininkauti Susirinkimo žymiajam dalyviui Kelno arkivyskupui kardinolui Jozefui Fringsui. Tikėjimo metų atidarymo išvakarėse, spalio 10 dieną, Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano“ buvo publikuota vasarą parašyta popiežiaus Benedikto XVI pratarmė knygai, kurioje surinkti anksčiau dar neskelbti profesoriaus J. Ratcingerio pasisakymai Vatikano II Susirinkimo dokumentų rengimo svarstymuose. Ši knyga, kurią redagavo Šventojo Tėvo tėvynainis, naujasis Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas arkivyskupas Gerhardas Liudvigas Miuleris, netrukus bus išleista Vokietijoje su vertimais į kitas kalbas.

Ko tikisi iš mūsų Jėzus?

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzus iš meilės mums viską, kas svarbiausia, padarė tobulai. Jis mirė ant kryžiaus, kad per mus tekėtų Jo prisikėlimo gyvybės syvai ir nuodėmė nebegalėtų įsišaknyti  mūsų širdyje. Bet kol siekiame galutinės laimės danguje, esame kviečiami budėti, kad akylai stebėtume savo Mokytoją ir nemestume kelio dėl takelio.

Aklasis elgeta Bartimiejus turėjo dvi akiduobes, kuriose akys buvo „paskandintos“ tarsi bežvaigždės galaktikos tamsoje. Kasdienis rūpestis sukramsnoti duonos griežinėlį kėlė vidinę įtampą, nes jis ne tik nematė, ką valgo, bet, atsėlinus visiško nusivylimo pagundai, galėjo prapliupti pykčio srautu, kuris nuo gyvenimo kelio nušluoja paskutinius vilties trupinius.

Paminėtas Vytauto Landsbergio 80-metis

Edvardas Šiugžda

Prof. Vytautas Landsbergis ir prezidentė Dalia Grybauskaitė Martyno Ambrazo (ELTA-president.lt) nuotrauka

Pirmajam po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos vadovui Vytautui Landsbergiui sukako 80 metų. 1932 metų spalio 18 dieną Kaune gimusio V. Landsbergio indėlis reikšmingas ne tik Lietuvos politikai, bet ir kultūrai, ypač muzikai. V. Landsbergis vadovavo Aukščiausiajai Tarybai 1990 metais priimant Kovo 11-osios aktą, kuriuo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Jo vadovavimo metu Lietuva sugebėjo atsispirti Sovietų Sąjungos ekonominei blokadai ir įgijo tarptautinį pripažinimą. 1992–2004 metais V. Landsbergis buvo Seimo narys, 1996–2000 metais ėjo Seimo pirmininko pareigas. Nuo 2004 metų V. Landsbergis yra Europos Parlamento narys.

Skandalas, silpninantis valstybę

Edvardas Šiugžda

Tai, ką paskutiniu metu atskleidė internetinė žiniasklaida (visų pirma Audriaus Nako ir Šarūno Puidoko vadovaujama svetainė ekspertai.eu), pasirodė sunkiai įtikėtina Lietuvoje. Ir veltui premjeras Andrius Kubilius, NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas ar pati to skandalo „herojė“ Seimo pirmininkė Irena Degutienė atsiriboja nuo kovo pabaigoje įvykusio pokalbio įrašo, po to neigia, dar vėliau vadina tai purvinomis rinkimų „juodosiomis technologijomis“ (A. Kubilius). Nenuginčijamai aišku: nepriklausomoje Lietuvoje vyksta totalinis sekimas, ir jo įkaitai yra žmonės – nuo paprastų anų laikų disidentų iki šių laikų aukščiausių valstybės pareigūnų. Sekami tik dešiniosios pakraipos žmonės, o kairiųjų atstovai – tik jų kriminalinės veiklos atvejais. Tad galime drąsiai pasakyti, kad privažiavome liepto galą. Juk akivaizdu, kad, reikalui esant, bet kuris iš mūsų visuomeniškai ar politiškai aktyvus pilietis būna sekamas ar įtariamas. Ir kaltas čia ne visuomenininkas aktorius Audrius Nakas, kurį A. Anušauskas jau demaskuoja kaip kažkokios „priešiškos“ partijos „Drąsos kelias“ atstovą (ši partija, matyt, išsigandusi bręstančio ir vis kylančio skandalo, atsiribojo nuo jo padaryto įrašo), o kagėbizacijos ir korupcijos persmelkta visa nepriklausomos Lietuvos politinė struktūra. A. Nakas (irgi priverstas pripažinti savo „kaltę“, nes liberalas E. Masiulis paslapčių atskleidimu apkaltino buvusį I. Degutienės patarėją D. Stanciką, už tai pastarojo buvo visai teisingai pavadintas niekšu) tik parodė, kokia neleistina veikla vyksta valstybėje. Tai tikrai negali būti slepiama.

Saugumietiškos intrigos

Gintaras Visockas

Sensacingiausiu pastarųjų dienų įvykiu tikriausiai reikėtų laikyti į viešumą patekusį konfidencialų Seimo pirmininkės pokalbį. Atkreipkite dėmesį: ponia Irena Degutienė, būdama viena iš įtakingiausių Lietuvos politikių, skundžiasi užkulisinėmis tiek Lietuvos prezidentės, tiek Lietuvos slaptųjų tarnybų intrigomis. Viešai pagarsinto pokalbio trukmė – maždaug dešimt minučių. Jį išklausius galima susidaryti nuomonę, jog Lietuvos Seimas tapo bedante institucija, nebepajėgiančia nuveikti nieko rimto, konkretaus ir naudingo. Įspūdis, perskaičius kai kuriuos viešojoje erdvėje operatyviai pasirodžiusius komentarus, jog Lietuvos parlamentas yra viso labo primityvi dekoracija, dar labiau sustiprėja. Suprask, tikroji šio dekoratyvaus parlamento paskirtis – paslėpti žinią, kas iš tikrųjų valdo Lietuvos parlamentinę respubliką. Žinoma, jei vadovausimės galiojančiais įstatymais, Lietuvą turėtų valdyti Seimas. Tačiau, remiantis kai kuriais leidiniais, pavyzdžiui, eskeprtai.eu, „viskas valdoma komandomis iš „Baltųjų rūmų“ – iš Prezidentūros. Ir, deja, būtent prezidentiniams nurodymams, o ne įstatymams, esą paklūsta Lietuvos Generalinė prokuratūra, Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir svarbiausi teismai. Esą mūsų saugumas „naudojamas kaip įrankis įtvirtinant šią antikonstitucinę galią“. Vadinasi, 23-aisiais nepriklausomybės metais mūsų valstybė didžiuliu tempu virsta autoritariniu režimu.

Balsuokime atsakingai

Svarbiausias įvykis po pirmojo Seimo rinkimų rato tapo ne stiprus TS-LKD pralaimėjimas, sukėlęs rūpestį ir jų vadams, bei jų duodami pažadai laimėti kuo daugiau vietų antrajame rinkimų rate, bet užfiksuoti rinkimų pažeidimai. Panaikinti vienmandatės Zarasų–Visagino rinkimų apygardos rezultatai. „Tvarkiečiai“ apskundė tokį sprendimą, pati tos apygardos rinkimų komisija atsistatydino, vyksta aibės pažeidimų tyrimai, pats Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Z. Vaigauskas pareiškė apgailestavimą likęs joje dirbti. Šioje situacijoje ryškėja tai, kad pažeidimai rinkimuose jau yra tapę bloga tradicija, tik dabar ji labiau išryškinta dėl stiprių juose susikovusiųjų partijų ir pasiryžimo užimti valdžią. Dar prieš 8 metus buvo pateikti reportažai, kaip papirkinėjama už butelį, už miltų maišelį, bet niekas tuo nesidomėjo. Tiesiog baisu, kad už miltus nuperkamas rinkėjo balsas. Iki kokio skurdo priėjo Lietuva, kad taip yra? Kodėl tik dabar konservatyvusis jaunimas, paragintas TS-LKD vadų, suskato rengti mitingus? Kodėl tik dabar A. Kubilius surengė pasitarimą su VRK ir kitais svarbiais asmenimis? Žinoma, blogai, kai demokratijos sąlygomis vos ne kiekvienas girtuoklis gali ateiti balsuoti bei parduoti savo balsą už miltų pakelį, butelį degtinės ar 10 litų. Matyti, koks skurdas ir beprincipingumas klesti mūsų valstybėje, jei už tokius menkniekius perkami žmonės.