Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Rinkimų
    pradžiamokslis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Popiežiškieji Vatikano II Susirinkimo vertinimai

Mindaugas BUIKA

Vatikano II Susirinkimą sušaukęs popiežius Jonas XXIII

Susirinkimo konsultantu buvo jaunas teologas Jozefas Ratcingeris

Dideli lūkesčiai ir iššūkiai

Popiežiui Benediktui XVI pradėjus Tikėjimo metų šventimą minint Vatikano II Susirinkimo 50-ąsias metines, buvo paraginta atnaujintai apžvelgti to žymiausio XX amžiaus Bažnyčios įvykio eigą, jo paskatintą atsinaujinimo dvasią ir svarbiųjų dokumentų raidą. Šiuo atžvilgiu pats Šventasis Tėvas parodė gerą pavyzdį, nes Tikėjimo metų inauguracijos metu buvo publikuotos jo įžvalgos bei prisiminimai iš asmeninio dalyvavimo Susirinkimo darbuose. Tuomet, 1962 metais, jis, kaip Vakarų Vokietijos sostinės Bonos universiteto jaunas 35 metų teologijos profesorius Jozefas Ratcingeris, buvo pakviestas ekspertu patarėju (peritus) talkininkauti Susirinkimo žymiajam dalyviui Kelno arkivyskupui kardinolui Jozefui Fringsui. Tikėjimo metų atidarymo išvakarėse, spalio 10 dieną, Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano“ buvo publikuota vasarą parašyta popiežiaus Benedikto XVI pratarmė knygai, kurioje surinkti anksčiau dar neskelbti profesoriaus J. Ratcingerio pasisakymai Vatikano II Susirinkimo dokumentų rengimo svarstymuose. Ši knyga, kurią redagavo Šventojo Tėvo tėvynainis, naujasis Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas arkivyskupas Gerhardas Liudvigas Miuleris, netrukus bus išleista Vokietijoje su vertimais į kitas kalbas.

Tame unikaliame įžanginiame straipsnyje popiežius Benediktas XVI patvirtina, kad Susirinkime nebuvo bandoma sukurti „naujos“ Bažnyčios. Jis pripažįsta, jog ne visi Susirinkimo dokumentai buvo iki galo išbaigti, kad Susirinkimo prielaidose apie tarpreliginį dialogą nebuvo įvertinta „ligota“ ir „iškreipta“ kitų tikybų raiškos forma. Dėl to dabar kenčia religijos laisvės siekis, ypač islamo šalyse (galbūt nepakankamai aiškiai buvo apibrėžtas „valstybinio ateizmo“, Vatikano II Susirinkimo metu išplėtoto komunistų valdytose šalyse, prieštaringumas, kadangi šis paveldas dabar iš dalies perkeltas į radikalų ir tikėjimą beveik atvirai diskriminuojantį sekuliarizmą daugelyje Vakarų pasaulio šalių. – M. B.). Anot Šventojo Tėvo, prasmingai sielovadiškas buvo pats Vatikano II Susirinkimo atidarymo datos – 1962 metų spalio 11-osios – parinkimas, nes kaip tik šią dieną prieš daugiau kaip 1500 metų Efezo Susirinkimas iškilmingai Švč. Mergelei Marijai pripažino Dievo Motinos titulą, „taip išreikšdamas neišardomą Dievo sąjungą su žmogumi Kristuje“, be to yra negalimas ir nepriimtinas žmogiškojo asmens supratimas.

Pagal katalikišką paprotį tokiu parinkimu Susirinkimą sušaukęs palaimintasis Jonas XXIII taip pat didžiąją bažnytinę asamblėją norėjo patikėti Marijos motiniškai globai ir jos darbus tvirtai atremti į Jėzaus Kristaus slėpinį.

Popiežius Benediktas XVI pastebi, kad prieš pusę amžiaus vykęs Vatikano II Susirinkimas nebuvo šauktas dėl konkretaus klausimo, bet su juo susiję lūkesčiai buvo dideli, kadangi bent jau Vakaruose krikščionybė atrodė prarandanti įtaką vis labiau pasaulėjančiai visuomenei ir „šis praradimo pojūtis“ reikalavo to, ką Jonas XXIII įvardijo itališka sąvoka „aggiornamento“ („atsinaujinimas“). Tikėjimas turėjo grąžinti savo formacinį vaidmenį visuomeniniam gyvenimui, nepalikdamas jo kokioms nors bedieviškoms ideologijoms su tragiškomis pasekmėmis, kaip rodė sunki XX amžiaus pirmos pusės patirtis. Kita vertus, tai, kad sušaukiant Susirinkimą nebuvo iškeltos konkrečios problemos bei nebuvo paskelbtos programinės nuorodos diskusijoms (kaip tai būdinga Vyskupų Sinodo „instrumentum laboris“ projekto rengimui), sudarė rimtą iššūkį tai bažnytinei asamblėjai. Visiškai suprantama, kad tokiomis sąlygomis atskiri nacionaliniai episkopatai, priklausomai nuo savojo intelektualinio ir teologinio pajėgumo bei organizuotumo, rodė stipresnes individualias ar grupines iniciatyvas ir darė didesnę įtaką Susirinkimui.

„Šiuolaikinės epochos“ klausimas

Nors Šventasis Tėvas savo minėtame straipsnyje nenurodo didžiųjų Susirinkimo inovatorių pavardžių, galima pabrėžti, kad tarp jų buvo tokie kardinolai, kaip Bernardas Alfrinkas iš Olandijos, Leo Džozefas Suenensas iš Belgijos, Akilis Lienartas iš Prancūzijos, Jozefas Fringas ir Julijus Diofneris iš Vokietijos, Francas Kionigas iš Austrijos. Tarp žymiųjų to laikotarpio teologų, aktyviai veikusių Susirinkimo sesijose, buvo tokios intelektualinės „žvaigždės“, kaip Anri de Liubakas ir Ivas Kongaras iš Prancūzijos, Edvardas Šilebekas iš Olandijos, Karlas Raneris iš Vokietijos, ir, žinoma, pats Jozefas Ratcingeris. Aiškiausias idėjas, pasak popiežiaus Benedikto XVI, pateikė Belgijos, Prancūzijos ir Vokietijos episkopatai, kurie jau tuomet pradėjo justi nerimą keliantį religinės praktikos bei dvasinių pašaukimų skaičiaus mažėjimą ir ryžtingai ieškojo išeities. Jie pabrėžė ekleziologijos (mokymo apie Bažnyčią) atnaujinimą, susijusį su sakramentiniu gyvenimo ir išganymo istoriškumu, ir vyskupiškos tarnystės bei autoriteto stiprinimą. Svarbios buvo liturgijos atnaujinimo, pradėto jau popiežiaus Pijaus XIII pontifikato metu, paskatos, kad jos šventime liktų mažiau formalumo, kad būtų vystomi ekumeniniai ryšiai. Po tragiškos Antrojo pasaulinio karo patirties Europoje, stiprėjant integracijos siekiams, vis labiau buvo kreipiamas dėmesys ir į įvairių krikščioniškų konfesijų bendradarbiavimo bei solidarumo raišką.

Susirinkime tai ypač pabrėžė Vokietijos episkopato atstovai, nes šioje šalyje „nacių persekiojimo bendra patirtis dar labiau suartino krikščionis katalikus ir protestantus“, pabrėžė Šventasis Tėvas, pats išgyvenęs tą laikotarpį ir vėliau daug prisidėjęs prie šio ekumeninio bendradarbiavimo teologinėje srityje. Straipsnyje jis nurodė kitą aktualią temą, kurią Vatikano II Susirinkime pirmiausia akcentavo Prancūzijos vyskupai, būtent Bažnyčios santykį su šiuolaikiniu, nuolat modernėjančiu ir besikeičiančiu pasauliu. Šioje srityje su Susirinkimu buvo siejami dideli, netgi istoriniai lūkesčiai, kadangi tikėtasi pozityvių permainų. Iš tikrųjų krikščionybei, nuo senųjų laikų iš esmės dariusiai įtaką Vakarų civilizacijos vystymuisi, XIX amžiuje prasidėjus vadinamajai modernizmo epochai, kuri vis labiau tolo nuo tikėjimo, šioje srityje iškilo dideli prieštaravimai. Bažnyčiai savojoje doktrinoje užėmus neigiamą ginamąją poziciją naujųjų ir tikėjimui prieštaraujančių permainų atžvilgiu, nuo XX amžiaus vidurio vis labiau stiprėjo klausimas, ar negalimi šioje srityje pozityvūs susitaikymo žingsniai, todėl buvo būtina tiksliau apibrėžti tuos esminius bruožus, kurie yra būdingi moderniajai epochai, su jos priimtinais ar taisytinais aspektais, pastebėjo popiežius Benediktas XVI. Šiam tikslui Susirinkime pagal vadinamąją „XIII schemą“ buvo parengta pastoracinė konstitucija „Gaudium et Spes“, tačiau Šventasis Tėvas pripažino, kad, nors šiame dokumente pateikta daug svarbių elementų geresniam pasaulio supratimui ir krikščioniškos etikos vystymui, bet „esminio šio klausimo išaiškinimo pateikti nepavyko“.

Popiežius Benediktas XVI minėtame straipsnyje išsamiau neanalizuoja pastoracinės konstitucijos „Gaudium et Spes“ ypatybių, tačiau, kalbant apie Bažnyčios santykį su šiuolaikine epocha, galima nurodyti jo pastabas, išsakytas spalio 10 dieną surengtoje bendrojoje audiencijoje, kurioje irgi buvo kalbėta apie Vatikano II Susirinkimo 50-mečio sukaktį. Remdamasis popiežių Jono XXIII ir Pauliaus VI intencijomis, Šventasis Tėvas sakė, jog yra aiški nuostata, kad „Bažnyčia neturi taikstytis su krikščionybei svetimais sekuliarizmo bruožais (...), bet pristatyti nuo Dievo vis labiau tolstančiam pasauliui Evangelijos reikalavimus su visa jos didybe ir grožiu“. Tik per asmenišką ir bendruomenišką susitikimą su Kristuje apsireiškusiu Dievu ir Švč. Trejybės meilės priėmimą yra įmanoma pozityviai orientuoti šiuolaikinį gyvenimą su visais jo pasiekimais bei trūkumais. Ir priešingai, jeigu trūksta tikėjimo į Dievą, žlunga tai, kas esmingiausia, nes žmogus praranda savo tikrąjį orumą ir tai, kas jo žmogiškumą daro didingą. „Susirinkimas primena mums, kad Bažnyčia turi užduotį, mandatą skleisti Dievo išganomosios meilės žodį, kad tuo dieviškuoju šaukimu nešama mūsų amžinoji palaima būtų išgirsta ir priimta“, – sakė popiežius Benediktas XVI spalio 10-osios bendrojoje audiencijoje.

Religijos laisvės prioritetas

Toliau savo straipsnyje, skirtame Vatikano II Susirinkimo dokumentų aktualumo šiandienai įžvalgoms, popiežius Benediktas XVI nurodo Deklaraciją apie religijos laisvę „Dignitatis Humanae“, kuri buvo parengta Jungtinių Amerikos Valstijų iniciatyva. Dabar daug kalbama apie krikščionių mažumų religinės laisvės pažeidimus islamo kraštuose arba tikybos suvaržymus Vakarų laicistinėse valstybėse, tuomet netgi kai kuriose Europos katalikiškose šalyse galiojo „valstybės religijos“ samprata, kuri atrodė vis labiau atgyvenusi. Jau popiežius Pijus XII buvo išvystęs tolerancijos kitoms tikyboms doktriną su pagarba daugumos išpažįstamai religijai, tačiau naujomis pliuralistinės visuomenės sąlygomis ji tapo nepakankama. Vykstant teisinės filosofijos pažangai ir šiuolaikinės valstybės sampratos evoliucijai, ypač aktualus tapo laisvo religijos pasirinkimo ir viešo praktikavimo klausimas, laisvė keisti išpažįstamą religiją, kuri yra fundamentali žmogaus teisė. Šventasis Tėvas priminė, kad ši koncepcija negalėjo būti svetima krikščioniškajam tikėjimui, kurio atsiradimas senovės Romos pagoniškoje imperijoje sutapo su reikalavimu, kad valstybė negali primesti tikybos tiesos ir nurodyti vieno ar kito kulto privalomą išpažinimą. 2013 metais kaip tik bus minimos vadinamojo Milano edikto 1700-osios metinės. Juo buvo įteisinta krikščionybė po daugybės Kristaus išpažinėjų aukų ir „katakombinės“ Bažnyčios patirties.

„Krikščioniškasis tikėjimas reikalavo religinio įsitikinimo laisvės ir laisvės praktikuoti savo religinį pamaldumą, nepažeidžiant valstybės įstatymų ir vidinės santvarkos: krikščionys meldėsi už imperatorių, tačiau nesimeldė jam (jo religiškai negarbino)“, – rašė popiežius Benediktas XVI, primindamas religijos laisvės krikščioniškąsias ištakas. Kita vertus, jis patvirtino, kad šios laisvės interpretavimas moderniosios minties kontekste nėra lengvas ir netgi prieštaringas, nes susijęs su paplitusia reliatyvistine prielaida, kad žmogus negali suvokti ir priimti tikros tiesos, kuri jam nepasiekiama. Kitaip sakant, kiekvienas gali turėti „savo tiesą“ ir šis subjektyvus priėjimas lemia paties religinio tikėjimo perkėlimą į subjektyvią sritį, bandymą jį „privatizuoti“ kartu su viešo išpažinimo suvaržymu netgi demokratinėje visuomenėje, kuri palaipsniui tampa „be religijos“. Deklaracijoje „Dignitatis Humanae“ tiesiog pranašiškai perspėjama, kad „netrūksta ir tokių režimų, kurių konstitucijose nors ir pripažįstama religinio kulto laisvė, tačiau vyriausybės stengiasi atitraukti piliečius nuo religijos išpažinimo, o religinės bendruomenės gyvenimą padaryti sunkų ir kupiną įvairių trukdymų“. Šventasis Tėvas laikraštyje „L’Osservatore Romano“ publikuotame straipsnyje priminė, kad, praėjus trylikai metų po Susirinkimo pabaigos, jo pirmtakas Jonas Paulius II atvyko į Šv. Petro tarnystę iš Lenkijos, kurią tuo metu valdė marksistinis režimas, faktiškai neigęs religijos laisvę, ir ateizmas buvo tapęs, „šiuolaikinės valstybės filosofija“.

Tarpreliginis dialogas ir ištikimybė tradicijai

Kitas šiems laikams ne mažiau svarbus Vatikano II Susirinkimo dokumentas, anot popiežiaus Benedikto XVI, yra deklaracija dėl Bažnyčios santykių su nekrikščioniškomis religijomis „Nostra Aetate“. Jis buvo sumanytas žydų ir krikščionių ryšiams iš naujo apibrėžti. Tai buvo svarbu po Antrojo pasaulinio karo metais patirto holokausto siaubo. Susirinkime dalyvavę arabiškų šalių vyskupai pasiūlė jį papildyti nuoroda į islamą, kiti atkreipė dėmesį į induizmą bei budizmą, taip išplėtodami bendrą tarpreliginio dialogo temą. Žvelgiant iš šių dienų mobilaus ir globalizuoto pasaulio perspektyvų, kada skirtingų religijų taikus sambūvis yra tiesiog gyvybiška būtinybė, galima stebėtis Susirinkimo tėvų išmintimi ir drąsa aptarti šį klausimą tuo metu, kai jo aštrumo dar nebuvo galima pajusti. „Bažnyčia savo vaikus skatina išmintingai ir su meile iškelti aikštėn krikščioniškąjį tikėjimą ir gyvenimą, kai jie keičiasi nuomonėmis ir bendradarbiauja su kitų religijų pasekėjais; ji kartu primena, jog reikia pripažinti, saugoti ir ugdyti tą dvasinį bei moralinį gėrį, tas socialines ir kultūrines vertybes, kurios randamos nekrikščioniškose religijose“, teigiama minėtame dokumente. („Nostra Aetate“, 2). Tačiau palaipsniui išryškėjo ir tos Vatikano II Susirinkimo deklaracijos silpnoji vieta, nes joje buvo kalbama tik apie visų religijų pozityvius bruožus, ignoruojant jų pažeistas bei iškreiptas formas (pavyzdžiui, vadinamąjį fundamentalizmą, skatinantį religijos laisvės atmetimą ir netgi smurto apraiškas – M. B.), turėjusias toli siekiančių istorinių bei teologinių atgarsių, pripažino Šventasis Tėvas.

Straipsnio pabaigoje jis dar kartą sugrįžo prie vadinamosios Susirinkimo „dvasios“, nes kai kas „aggiornamento“ raginimą bent pirmaisiais dešimtmečiais po susirinkimo suvokė vos ne kaip radikalią bažnytinę ar teologinę „revoliuciją“. Tačiau „Susirinkimo tėvai nei norėjo, nei galėjo sukurti naujos, kitokios Bažnyčios. Jie tam neturėjo nei autoriteto, nei mandato“ ir balsavimo teise naudojosi kaip savo vyskupiškų sakramentinių šventimų ir Bažnyčios teise, aiškino popiežius Benediktas XVI. Spalio 12 dieną, susitikęs su grupe dar gyvų Susirinkimo tėvų, kurie dalyvavo Tikėjimo metų atidarymo iškilmėje, jis patvirtino, kad „aggiornamento – atsinaujinimas“ nereiškia tikėjimo redukavimo, „nereiškia pritaikymo prie laikmečio madų, prie to, kas patogu mums ar palanku viešajai daugumos nuomonei“, nereiškia atitrūkimo nuo didžiosios Tradicijos, bet tik jos nuolatinio gyvybingumo raišką. Todėl visos kalbos apie, neva, Vatikano II Susirinkime vyravusią „lūžio hermeneutiką“ yra absurdiškos ir prieštarauja Susirinkimo tėvų dvasiniam nusistatymui bei valiai. Šventasis Tėvas su pagarba pabrėžė, kad vienu iš tokių Susirinkimo „tėvų“ buvo jį, dar jauną teologijos profesorių, konsultantu pakvietęs kardinolas Jozefas Fringsas, kuris buvo atviros sielos žmogus, bet „žinojo, kad tik tvirtas tikėjimas mus turi vesti į tą atvirumą“, išvengiant pozityvistinės dvasios pavojaus. „Kelno arkivyskupas kardinolas J. Fringsas man buvo žmogiškojo ir kunigiško gyvenimo pavyzdys“, – sakė popiežius Benediktas XVI, kalbėdamas spalio 10 dienos bendrojoje audiencijoje, kurioje dalijosi unikalios patirties prisiminimais.

© 2012 „XXI amžius“