|
Saugumietiškos intrigos
Gintaras Visockas
Sensacingiausiu pastarųjų dienų įvykiu tikriausiai reikėtų laikyti į viešumą patekusį konfidencialų Seimo pirmininkės pokalbį. Atkreipkite dėmesį: ponia Irena Degutienė, būdama viena iš įtakingiausių Lietuvos politikių, skundžiasi užkulisinėmis tiek Lietuvos prezidentės, tiek Lietuvos slaptųjų tarnybų intrigomis. Viešai pagarsinto pokalbio trukmė maždaug dešimt minučių. Jį išklausius galima susidaryti nuomonę, jog Lietuvos Seimas tapo bedante institucija, nebepajėgiančia nuveikti nieko rimto, konkretaus ir naudingo. Įspūdis, perskaičius kai kuriuos viešojoje erdvėje operatyviai pasirodžiusius komentarus, jog Lietuvos parlamentas yra viso labo primityvi dekoracija, dar labiau sustiprėja. Suprask, tikroji šio dekoratyvaus parlamento paskirtis paslėpti žinią, kas iš tikrųjų valdo Lietuvos parlamentinę respubliką. Žinoma, jei vadovausimės galiojančiais įstatymais, Lietuvą turėtų valdyti Seimas. Tačiau, remiantis kai kuriais leidiniais, pavyzdžiui, eskeprtai.eu, viskas valdoma komandomis iš Baltųjų rūmų iš Prezidentūros. Ir, deja, būtent prezidentiniams nurodymams, o ne įstatymams, esą paklūsta Lietuvos Generalinė prokuratūra, Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir svarbiausi teismai. Esą mūsų saugumas naudojamas kaip įrankis įtvirtinant šią antikonstitucinę galią. Vadinasi, 23-aisiais nepriklausomybės metais mūsų valstybė didžiuliu tempu virsta autoritariniu režimu.
Netikėtai pagarsinti konfidencialūs parlamento vadovės priekaištai mūsų slaptosioms tarnyboms ir Prezidentūrai sukėlė rimtą atgarsį, tačiau triukšmas nelygu triukšmui. Koks šio politinio žingsnio tikrasis tikslas? Parodyti Seimo pirmininkės pasyvumą ir bejėgiškumą? Pademonstruoti konservatorių-krikščionių demokratų dviveidystę: vienaip kalbu siaurame bendraminčių būrelyje, o visai kitaip tautai rinkimų metu? O gal siekta supjudyti Prezidentę su konservatorių-krikščionių demokratų partija, kuriai rinkimų išvakarėse ji pareiškė nedviprasmišką, bet ne visai teisiškai leistiną pritarimą? O gal tokiu būdu antrajame rinkimų ture siekiama sustiprinti socialdemokratų ir darbiečių pozicijas? Versijų daug. Kuri iš jų pati teisingiausia, sunku pasakyti.
Be abejo, vienos iš įtakingiausių Lietuvos partijų atstovės pasiguodimai kelia pagrįstą nuostabą. Jei jau nieko į gerąją pusę pakeisti nesugeba net valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovė, užimanti antrąjį pagal svarbą šalyje postą, tai Lietuva tikrai pasmerkta pražūčiai. Jei antroji pagal rangą Lietuvos politikė tokia dviveidė vienas versijas porina siaurame visuomenininkų ratelyje, manydama, kad jos kalba neįrašinėjama, o kitokius žodžius skelbia iš oficialiųjų tribūnų, kur jos pokalbiai fiksuojami, tai kuo tada galima Lietuvoje pasitikėti? Ir dar, jei nieko negali pakeisti, tai kam laikytis įsitvėrus Seimo pirmininkės kėdės? Tokiu atveju verčiau trauktis iš didžiosios politikos ir užsiimti tuo, kur esi pajėgus puoselėti naujoves ir vertybes. Argi ne taip turėtų pasielgti principingas asmuo?
Skandalingai primityvūs ir valdžios atstovų paaiškinimai, kodėl jie nekomentuoja purvinųjų technologijų ar dalykų, kurių kilmė nežinoma. Ypač neįtikinamai nuskambėjo Seimo pirmininkės per atstovą spaudai pateikta pozicija, esą ji nesivelia į ginčus su tais, kurie naudoja nešvarias technologijas. Bet juk ir ji pati naudoja ne pačias balčiausias technologijas, skirtingoms auditorijoms skirtingu metu pateikdama skirtingas pozicijas. Čia tikrai prasminga pasiteirauti: būtent kada ir kur Seimo pirmininkė yra nuoširdžiausia? Tačiau, vertindami šią konservatoriams-krikščionims demokratams itin nemalonią žinią, mintyse privalome turėti ir aplinkybę, jog Seimo pirmininkės pokalbis užrašytas ne vakar, o gerokai anskčiau dar šių metų kovo 28-ąją. Kodėl tik dabar jis paskelbtas? Kodėl delsta? Kodėl jis tapo visuomenei žinomas būtent tarp pirmojo ir antrojo rinkimų turo? Nederėtų pamiršti aplinkybės, jog pareiškimų apie antikonstitucinius valstybės užvaldymus, antivalstybinę VSD veiklą ir kišeninius prokurorus mūsų viešojoje erdvėje tiek daug, kad I. Degutienės išpažintis ne tokia jau ir ryški. Sakinį, girdi, VSD seka Seimo pirmininkę ir jos šeimą, labai lengva pateikti kaip tvirtinimus, jog VSD saugo parlamento vadovę ir jos šeimos narius. Tada būsime priversti sutikti, jog VSD nedaro nieko blogo tiesiog atlieka savo pareigą. Juk saugoti svarbiausius valstybės asmenis ir saugumo, ne tik Vadovybės apsaugos departamento pareiga.
Pranešimais apie neva antikonstitucinę valstybės prigimtį verste užversta visa mūsų viešoji erdvė. Todėl esama realaus pavojaus, jog ilgainiui galime nustoti reaguoti į išties pavojingus reiškinius ar pranešimus. Arba tiesiog prarasime gebėjimą atskirti tikrą pavojų nuo menamo, dirbtinai, specialiai sukurto. Juk dabar labai madinga pasigirti, esą mane seka saugumas. Tokie pareiškimai dažnai neturi realaus pagrindo. Tiesiog šitaip tvirtinantis asmuo nori pasigirti, susireikšminti. Parašė keletą komentarų internete, paskelbė keletą kritiškų, bet paviršutiniškų straipsnelių menką lankytojų skaičių turinčioje internetinėje svetainėje, surengė susitikimą su keliolika bendraminčių, ir jį jau, tik pamanyk, seka mūsų VSD agentai arba kokios nors kitos panašios prigimties struktūros.
Saugumietiško sekimo tema savo nuomonę, beje, neseniai pareiškė ir rašytojas Liudvikas Jakimavičius, šiemet nesėkmingai dalyvavęs rinkimuose į Seimą. Portalui bernardinai.lt duotame interviu Atėjo metas užsiimti antitarybine veikla esama vertingų asmeninių rašytojo pastebėjimų. Pavyzdžiui, jis tvirtina: Pagrindinis dalykas, kuris mane nustebino per šiuos rinkimus, nesusišnekėjimas su bendraminčiais. Įsiminė ir toks rašytojo sakinys: Kartais negali suvokti, ar tavo pagalbininkas užsiima sabotažu, ar jis paprasčiausiai nesugeba atlikti paprasčiausių darbų. Ar tai ne šventa tiesa? Daugelis apie valstybės valdymo bėdas garsiai diskutuojančių verčiau pirmiausiai baigtų aukštuosius mokslus ir tik po to jau taptų viską išmanančiais ekspertais, todėl neatmestina versija, jog daugelis rašytojo bičiulių nepajėgė padėti tiesiog dėl padėties nesuvokimo. Sabotažu ar saugumietiškomis intrigomis tai pavadinti būtų per daug skambu ir iškilminga. Deja, pažvelgęs į šią mūsų, demokratijos ištroškusiųjų, silpnąją vietą, rašytojas vis dėlto neiškentė nepaskelbęs užuominų ir apie negarbingas provokacijas, organizuojamas vyrukų iš VSD. Štai suklusti privertusi citata: Ši rinkimų kampanija buvo baisus ir ciniškas šmugelis. Į ją įsitraukė ir ėmė aktyviai veikti net anoniminiai dėmenys, kurių visuomenė ir rinkėjas nemato. Nuolatos buvo klausomasi mano telefoninių pokalbių, trūkinėjo ryšys, buvo sutrikdytas elektroninis paštas, o galiausiai atjungta ir mano prieiga prie interneto. Greitai ir tiksliai komunikuoti su savo rinkimų štabo žmonėmis tapo beveik neįmanoma. Nederėtų ginčytis dėl pamatinių, esminių teiginių mūsų slaptosios tarnybos tikrai domisi rinkimų užkulisiais. Jos negali nesidomėti tokiomis temomis. Tai jų pareiga. Juk turima žinių ir apie Rusijos milijonus, skirtus Lietuvos piliečių papirkinėjimams. Tačiau sunku patikėti, jog mūsų džeimsai bondai būtų tokie smulkmeniški sektų mus visus. Teneįsižeidžia rašytojas L. Jakimavičius už abejonę, o ką gi jis jau nuveikė tokio įspūdingo, nepaprasto, reikšmingo ir konkretaus, kad sulaukė net slaptųjų tarnybų dėmesio?
Čia labiausiai tiktų prisiminti filosofo Vytauto Radžvilo pastabą: Tos politinės jėgos, kurios šiandien skundžiasi demokratijos stoka ir vienu iš jos požymių laiko būtent įvairias manipuliacijas per rinkimus, absoliučiai nieko nepadarė, kad Lietuvos politinė sistema būtų demokratizuota (portalas balsas.lt). Taikliai pasakyta. Filosofas V. Radžvilas vaizdžiai pasakė ir šiuo atveju: (...) atskirų politinių jėgų skundai, norint pagerinti savo rinkimų rezultatus, sisteminių ydų nepašalins. Gana keista, kad didžiausiu kaltininku tampa Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas. Komisijos veikloje yra tikrai daug trūkumų, tačiau didžiausia problema yra ta, kad komisija daugelį metų funkcionuoja kaip fasadinės demokratijos sistemą aptarnaujanti institucija.
Tikrai, kodėl mums demokratijos reikalai labiausiai ima rūpėti tada, kai rinkimus laimi ne tie, kuriems juos derėjo laimėti? Verčiau ieškokime priežasčių, kodėl nebepajėgiame rasti bendros šnekos su saviškiais labai panašiai mąstančiais bendrapiliečiais, o suklupę nepulkime visų bėdų versti tik saugumietiškoms intrigoms. Ieškokime ir savo neišmanymo bei primityvumo. Kitaip ir 2016-aisiais rinkimai į Seimą bus labai panašūs į šiandieninį chaosą, kur pažeidimai veja pažeidimą ir kur laimi būtent tie, kuriems parlamente ne pati tinkamiausia vieta.
© 2012 XXI amžius
|