Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Popiežiaus kalėdinė dovana – knyga apie Jėzaus vaikystę

Mindaugas BUIKA

Naujos Šventojo Tėvo knygos itališkasis leidimas

Jėzaus Gimimas Betliejaus prakartėlėje

Naujoji Popiežiaus knyga „Jėzaus vaikystė“ – jau knygynų lentynose

Popiežius Benediktas XVI savo darbo kambaryje

Teologinių įžvalgų aktualumas

Prasminga, kad gražiu sutapimu šių Tikėjimo metų liturginiu Advento metu planetos katalikai turi galimybę susipažinti su evangelinių pasakojimų apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą ir pirmuosius žemiškojo gyvenimo etapus teologiniu bei egzegetiniu vertinimu, kurį pateikia pats popiežius Benediktas XVI. Naujoji jo knyga „Jėzaus vaikystė“ (it. k. „Liufanzia di Gesie“) formaliai Vatikane pristatyta lapkričio 20 dieną (nors buvo parašyta anksčiau ir jau spalį eksponuota didžiojoje Frankfurto knygų mugėje), ir iš karto publikuota devyniomis kalbomis milijono tiražu 50 pasaulio šalių. Veikalas jau baigiamas versti į daugelį kitų kalbų (ir į lietuvių kalbą) ir netrukus kaip ankstesnės dvi Šventojo Tėvo knygos bendru „Jėzus iš Nazareto“ pavadinimu išplis po visus kontinentus, taps pasauliniais bestseleriais. Pirmoji tritomio dalis, kurioje kalbama apie Jėzaus viešą gyvenimą nuo krikšto Jordano upėje iki Atsimainymo stebuklo, buvo publikuota 2007 metų pavasarį popiežiui Benediktui XVI minint savo 80-ąjį gimtadienį. Antroji dalis, skirta Atpirkėjo kančios ir Prisikėlimo apmąstymui, išleista tik 2011 metais Gavėnios metu (jos rašymas užtruko, nes Popiežius, 2009 metais atostogaudamas kalnuose, buvo susilaužęs ranką, o knygų rašymui dėl didžiulio užimtumo jis dabar gali skirti tik laisvesnį vasaros laiką).

Trečiosios knygos pristatyme dalyvavęs Vatikano atstovas ryšiams su žiniasklaida jėzuitas kunigas Federikas Lombardis dar kartą priminė, kad visos trilogijos „Jėzus iš Nazareto“ dalys yra Šventojo Tėvo „ilgos vidinės kelionės vaisius“ (veikalas buvo sumanytas dar prieš kardinolą Jozefą Ratcingerį išrenkant į apaštalo šv. Petro sostą) ir atspindi jo, kaip žymaus teologo, asmenines pažiūras. Taigi, nors dauguma tų dalykų, apie kuriuos kalbama minėtose knygose, yra priimti kaip katalikiškojo tikėjimo dogmos, tačiau patys trilogijos tekstai nėra oficialaus Bažnyčios magisteriumo dalis (kaip, pavyzdžiui, popiežiškosios enciklikos), todėl juose pateikti argumentai yra laisvi teologinei diskusijai bei galimai kritikai (žinoma, be išankstinio nusistatymo). Naujasis veikalas, palyginus su dviem ankstesniais, yra mažesnės apimties ir perrašytas paprastesniu, labiau suprantamu eiliniam skaitytojui stiliumi (beje, visi popiežiaus Benedikto XVI raštai pasižymi paprastumu ir aiškumu, būdingu genijaus kūrybai, – M. B.) Pristatydamas šią trilogijos dalį, Šventasis Tėvas įžangoje įvardijo ją, kaip „prieangį“ kitiems dviems anksčiau publikuotiems tomams apie Jėzaus iš Nazareto asmenį ir jo dieviškąjį mokymą. Analizuodamas ir interpretuodamas tai, ką apie Išganytojo kilmę ir vaikystę pasakoja evangelistai šv. Matas ir šv. Lukas, jis taip pat norėjęs vesti dialogą su kitais praeities bei dabarties egzegetais ir vertinti jų mokslinius tyrinėjimus.

Taip interpretuojant, anot Benedikto XVI, yra svarbi nuoroda į konkretų istorinį padėties senojoje Romos imperijoje ir Palestinoje kontekstą, patvirtinant Jėzaus gimimo ir vėlesnių įvykių tikrumą bei evangelinių tekstų autorių nuostatas. Kita vertus, kalbant apie Biblijos tekstą, kurio galutinis autorius giliąja prasme, kaip tikime, yra pats Dievas, „mūsų interpretacijoje neišvengiamai privalo būti keliamas praeities santykio su dabartimi klausimas. Tačiau tai nesumenkina istorinio tyrimo rimtumo, bet jį tik sustiprina“, pabrėžia Šventasis Tėvas naujosios knygos įvade. Jis pripažįsta, kad puikiai suvokia, jog „toks pokalbis, kuriame persipina praeitis, dabartis ir ateitis, niekada negali būti užbaigtas, ir kad kiekviena teologinė interpretacija niekada neprilygs paties biblijinio teksto didybei“. Baigdamas šias įžangines pastabas, Popiežius kukliai reiškia viltį, kad jo „mažoji knygelė“ apie Atpirkėjo vaikystę, „nepaisant jos ribotumo, gebės padėti daugeliui žmonių jų kelyje link Jėzaus ir su Jėzumi“.

Dieviškoji ir žmogiškoji kilmė

Nors naujoje knygoje „Jėzaus vaikystė“ analizuojami įvykiai, kaip juos atpasakoja evangelistai šv. Matas ir šv. Lukas, tačiau pirmoji jos dalis prasideda kiek netikėtu Išganytojo kilmės aptarimu pagal klausimą „Iš kur tu“ (Jn 19, 9), kurį suimtajam Kristui užduoda pats romėniškasis Palestinos valdytojas Pilotas. Mat Jėzaus kaltintojai, kaip teigiama šv. Jono evangelijoje, ragina jam skirti mirties bausmę dėl tariamo piktžodžiavimo apsiskelbus „Dievo Sūnumi“. Be to, tame teisme kaltinamasis mįslingai įvardija save „karaliumi“, tačiau jo karalystė „ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36). Patvirtindamas savo slėpiningą (dievišką) kilmę ir būties tikslą, Jėzus tame Piloto teisme aiškiai pasako: „Aš esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą“ (Jn 37). Šis aiškinimas visiškai nepanašus į aukšto Romos imperijos pareigūno ankstesnę patirtį, kuris buvo įpratęs teisti žydų sukilėlių vadus, norėjusius atstatyti Izraelio karalystę.

Nurodydamas, kad šie kilmės klausimai apibrėžia tikrąją Kristaus misijos esmę, Šventasis Tėvas toliau savo knygos pirmojoje dalyje aptaria šv. Mato ir šv. Luko evangelijose pateiktus Jėzaus genealogijos bruožus bei jų teologinę ir simbolinę reikšmę. Jėzus tampa integruotas į žmonijos (žydų tautos) žemiškąją istoriją, ir tuo pat metu Jo slėpiningas prasidėjimas iš Šventosios Dvasios reiškia naują pradžią pasaulio istorijai. Pagal žemiškąjį įstatymą Jėzaus teisinis tėvas yra šv. Juozapas, todėl pagal šią „tėvystę“ Išganytojas juridiškai priklauso Dovydo giminei, nors tiesiogine prasme jo tikrasis tėvas yra aukštybių Dievas. Jėzaus, kaip žmogaus, genealogija yra svarbi pasaulio istorijai, tačiau slėpiningu gimimu iš nuolankiosios, bet laisvai Dievo valią priėmusios Nazareto mergelės Marijos, jis duoda naują pradžią visai žmonijos egzistencijai. Kadangi Jėzus buvo pradėtas ne Juozapo, o iš Šventosios Dvasios, tai dabar galima sakyti, kad mūsų tikroji „genealogija“ yra tikėjimas į Jėzų, kuris mums atnešė gimimą „iš Dievo“, daro išvadą popiežius Benediktas XVI.

Antroje knygos apie Jėzaus vaikystę dalyje yra susitelkiama į sinoptikų evangelijose atpasakotą pranešimą Zacharijui apie Jono Krikštytojo gimimą ir apreiškimą Švč. Mergelei Marijai. Palygindamas šiuos du įvykius ir pristatydamas juos kaip senųjų pranašysčių išsipildymą, Šventasis Tėvas pabrėžia jų skirtingumą, ypač reaguojant į angelų atneštą dangišką žinią. Skirtingai nuo Zacharijo išgąsties, Marija nesutrinka dėl Dievo angelo apsilankymo, „bet stengiasi suprasti“. Tokiu būdu būsimoji Dievo Motina atsiskleidžia kaip „bebaimė moteris“, išlaikanti vidinę pusiausvyrą ir ramybę, nepaisant aplinkybių sudėtingumo. Aptardamas angelo Gabrieliaus dialogą su Marija, popiežius Benediktas XVI pabrėžia, kad Dievas tokiu būdu „siekia iš naujo ateiti į pasaulį“, kad žmogų išvaduotų iš nuodėmės, todėl Dievui reikia „laisvo klusnumo“ Jo valiai, ir sukurdamas šias laisvo pritarimo aplinkybes, pats Kūrėjas tam tikra prasme tampa priklausomas nuo žmogaus neprievartinio pasirinkimo. Tik laisvo apsisprendimo dėka Marija tampa Dievo Sūnaus motina ir tik dėl to galėjo prasidėti žmonijos išganymo istorija.

Sielos atsivertimo dinamika

Knygos apie Atpirkėjo vaikystę trečiosios dalies dėmesio centre yra Betliejaus įvykiai: Jėzus, pasak popiežiaus Benedikto XVI, gimė ne neapibrėžtoje mitologinėje epochoje (ne kažkada „kartą“), bet prieš maždaug du tūkstančius metų, konkrečiame politiniame bei istoriniame „Pax Romana“ kontekste. Tuomet, valdant ciesoriui Augustui, kai senoji Romos imperija buvo pasiekusi plėtros zenitą, galėjo susidaryti būtinos socialinės sąlygos „laikų pilnatvės“ išsipildymui. Šis visuotinumo aspektas yra simbolinis ir svarbus, kadangi Romos imperijai išsiplėtus į Rytus ir Vakarus, galėjo į pasaulį ateiti „visuotinis Išganytojas“. Taigi Betliejuje gimusio Jėzaus asmenyje susilietė visuotinumo ir konkretumo plotmės: Logosas, Dievo Žodis atėjo į pasaulį ir tapo Žmogumi. Apžvelgdamas evangeliniuose pasakojimuose iškeltas daugelį Jėzaus gimimo Betliejuje detalių, ypač paprastas, netgi skurdžias to įvykio sąlygas, Šventasis Tėvas pabrėžia, kad jos atspindi žmonijos atpirkimo slėpinio didžiąją realybę, kad „šlovės teologija“ neatsiejamai sujungta su „kryžiaus teologija“.

Medituodamas šv. Luko evangelijoje nurodytą faktą, kad Marijai teko gimdyti tvarte, kadangi Šventajai Šeimai „nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2, 7), popiežius Benediktas XVI pabrėžia, jog „tas, kuris buvo nukryžiuotas už (Jeruzalės) miesto vartų (plg. Žyd. 13, 12), taip pat ir į pasaulį atėjo už (Betliejaus) miesto vartų“. Tai reikšmingas vertybinis Jėzaus asmens ir būties bruožas, nes jau pačia epifanija (evangeliniu apsireiškimu) buvo pabrėžta, kad Išganytojas nepriklauso šio pasaulio galingųjų dermei, kad „neturtas yra tikrasis Dievo ženklas“. Kita vertus, atrodytų, bereikšmis ir bejėgis Betliejuje gimęs kūdikis yra tikrai galingiausias Viešpats, tas, nuo kurio galiausiai viskas priklauso“. Ši kontrastinga žinia yra gera pamoka kiekvienam Kristaus išpažinėjui, kiekvienam krikščioniui, kuris turi atsiriboti nuo įsivyravusių materialinės gerovės standartų, nuo paviršutiniškų įgeidžių ir populiarios viešosios nuomonės. Tik tada jis gebės įžengti į savosios būties „tiesos šviesą ir su šios šviesos pagalba galės rasti teisingą gyvenimo kelią“.

Šiais vertingais apmąstymais Šventasis Tėvas kelia pagrįstus klausimus šių dienų sekuliarizuotiems skaitytojams ir skatina naujajai evangelizacijai. Štai, pavyzdžiui, jis primena, kad, angelams pranešus apie Išganytojo gimimą prie Betliejaus, tą naktį laukuose gyvulių bandą saugojusiems piemenims, šie neatidėliodami nuskubėjo „pažiūrėti, kas ten į vyko, ką Viešpats mums paskelbė“ (Lk 2, 15). Praktiškai tai buvo įžanga į vėliau išplitusį apaštalavimą, nes, kaip aiškinama Evangelijoje, paprasti piemenys su dėkingumu ir rūpestingumu priimą jiems paskelbtą žinią ir ją asmeniškai išgyveną (susitikę su gimusiu Viešpačiu), ją perpasakojo ir skleidė kitiems „garbindami ir šlovindami Dievą“. „O ar daug šiandienos krikščionių skuba prie tų dalykų, kurie rūpi Dievui?“ – klausia popiežius Benediktas XVI. Taigi ir naujoje savo knygoje jis vėl skatina, kad dabarties žmonės, svarstydami istorinius Evangelijos įvykius, vis geriau suvoktų, ką reiškia būti krikščioniu – Kristaus išpažinėju šių dienų pasaulyje, – kokį vaidmenį privalo turėti tikėjimas asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime su atitinkama praktine veikla, pritinkančia kiekvienam Bažnyčios nariui.

Tokiame evangelijos kontekste reikėtų vertinti ir naujosios knygos ketvirtąją dalį, kurioje kalbama apie apsilankymą trijų Rytų išminčių, kurie norėjo pašlovinti gimusį „žydų Karalių“, apie tai sužinoję pagal „Betliejaus žvaigždės“ užtekėjimą. Beje, Šventasis Tėvas pripažįsta, kad Jėzaus gimimo metu pasirodžiusi „žvaigždė“ buvo tikras ir astronomų patvirtintas įvykis, susijęs su Jupiterio, Saturno ir Marso planetų konjunkcija bei galimu supernovos sprogimu. Taigi evangelinių išminčių kelionė simbolizuoja mokslo, filosofijos ir racionalumo išgryninimą bei judėjimą link antgamtiškumo – „tiesos ir tikro Dievo paieškos“.

Pateikdamas išsamią teologinę, istorinę bei lingvistinę apžvalgą popiežius Benediktas XVI savo knygoje aiškina, kad minėtieji išminčiai yra ne tik išsilavinę asmenys, kurie ieško ir randa kelią pas Kristų, bet ir atspindi vidinę žmogaus sielos dinamiką prieštaringuose istorijos įvykiuose veikiant didžiajam Dievo meilės planui. Juk Jėzus savo žemiškajame gyvenime ir veikloje buvo nuolatiniame grįžimo pas dangiškąjį Tėvą kelyje ir atperkamąja galia siekė į amžinybę nuvesti visus.

Žmogaus ir Dievo vienovės slėpinys

Pagaliau naujosios knygos trumpame, bet teologiškai prasmingame epiloge Šventasis Tėvas komentuoja Šv. Luko evangelijoje pateiktą dvylikamečio Jėzaus suradimo Jeruzalės šventykloje epizodą, kuriame jis kaip lygus su lygiais bendrauja su hebrajų šventraščių žinovais ir mokytojais, o paskui su jo ieškoti atvykusiais gimdytojais. Šis epizodas, popiežiaus Benedikto XVI teigimu, nušviečia dar vaiko amžiuje buvusį Išganytoją, kaip tikro Dievo ir tikro žmogaus slėpinį, kuris palaipsniui vis labiau atsiskleidžia vėlesniuose Naujojo Testamento įvykiuose. Knygoje atkreipiamas dėmesys į šv. Luko pastabą, kad su nuostaba atradę savo sūnų šventykloje, Marija ir Juozapas „nesuprato jo žodžių“ (Lk 2, 50), aiškinant savo netikėtą poelgį, kaip buvimą dangiškojo Tėvo reikaluose. „Jėzaus žodžiai visuomet didingesni nei mūsų protas ir didingesni nei mūsų išmanymas“, – pripažįsta Popiežius, perspėdamas dėl žmogui būdingo siekio Atpirkėjo mokymą redukuoti bei manipuliuoti savo reikmėms. Štai kodėl yra svarbi atsakinga, tikėjimu paremta egzegezė, kurios reiklumas gali pralenkti žmogiškas jėgas, tačiau Dievas pasitiki mūsų gebėjimu bent siekti jo mokymo didingumo supratimo.

Šventasis Tėvas nurodo įdomų minėto evangelinio epizodo faktą, kad Marija ir Juozapas savo dvylikamečio sūnaus pasimetimą piligriminėje kelionėje ir pasilikimą Jeruzalėje pastebėjo tik kitą dieną. Mums gali kelti nuostabą, kodėl dvylikametis berniukas visame kelyje nebuvo su savo tėvais ir jo pradžioje net nepasigesta. „Bet tai puiki iliustracija, kaip laisvė ir klusnumas Šventojoje Šeimoje buvo visiškoje darnoje“, – aiškina Benediktas XVI, pastebėdamas, kad, matyt, juntant Jėzaus dievišką pranašumą, jam buvo suteikta laisvė kelionėse būti su tėvais ar kitais žmonėmis, draugais. Šventasis Tėvas nurodo reikšmingą evangelisto šv. Luko konstatavimą, kad dvylikametis Jėzus šeimoje buvo pavyzdingai klusnus ir augo ne tik amžiumi, bet ir išmintimi. Iš tikrųjų jau vaikystėje Jėzus pažino dangiškąjį Tėvą savo vidumi ir, būdamas vienybėje su Juo, visus žemiškus dalykus matė Jo šviesoje. Kita vertus, tai, jog brendo jaunojo Jėzaus išmintis, rodo, kad jis egzistavo ne abstrakčioje terpėje, bet konkrečioje istorijoje su visais žmogiškojo gyvenimo etapais.

„Taigi tampa iš tikrųjų aišku, kad Jis (Jėzus) yra tikras žmogus ir tikras Dievas. Tai išreiškia Bažnyčia savo tikėjimu“, – baigdamas naująją knygą daro išvadą popiežius Benediktas XVI. Pripažindamas, kad savo žmogiškais samprotavimais mes vis dėlto nepajėgūs apibrėžti „gilaus šių dviejų dimensijų persipynimo“ ir kad tai „lieka slėpinys“, jis tik patvirtina, kad minėtasis trumpas pasakojimas apie dvylikametį Jėzų atveria duris į Dievo Sūnaus asmens pilnatvę, kuri vėliau atpasakojama Evangelijose.

© 2012 „XXI amžius“