Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Penktadienio pokalbiai

Kūryba ir tikėjimas

Dailininkė Eglė Jesulaitytė

Niekas geriau už jus, genialūs grožio architektai, nepajėgūs pajusti patoso, su kuriuo Dievas Kūrinijos aušroje apžvelgė savo rankų darbą. Šio jausmo atšvaitai nesuskaičiuojamą daugybę kartų yra spindėję jūsų akyse, kai pagauti slėpiningos garsų ir žodžių, spalvų ir formų galios, jūs kaip kiekvieno amžiaus menininkai žavėdavotės savo įkvėpimo kūriniu, pajusdami jame kūrimo slėpinio, kuriame Dievas, vienintelis visų daiktų Kūrėjas, norėjo leisti jums tam tikru būdu dalyvauti, aidą. Tokia mintis ataidi iš Jono Pauliaus II „Laiško menininkams“ (1999), kurio kontekste pakviečiau dailininkę tekstilininkę Eglę Jesulaitytę, nuolatinę katalikų dailininkų religinio meno parodų „Gloria Deo“ dalyvę, apžvelgti jos kūrybos erdvę.

Kelionė per amžių sandūras

Aušra ŠUOPYTĖ

Stanislovas Abromavičius

Šių metų liepą Kauno įgulos karininkų ramovės salėje vyko iškili šventė – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis „Tremtinys“ (leidžiamas nuo 1988 metų) pakvietė savo skaitytojus, rašančius į šį laikraštį ir bendraminčius į 1000-ojo numerio iškilmingą paminėjimą. Net nuostabą kėlė taip gausiai susirinkę skaitytojai. O kiek vėliau ir tikroji priežastis paaiškėjo: be iškilmingos oficialiosios dalies, dar buvo pristatoma kauniečio rašytojo Stanislovo Abromavičiaus knyga „Tremties vaikai“. Ją čia pat buvo galima įsigyti. Šios knygos herojai – kone visi susirinkusieji, tremtyje kentę badą ir šaltį vaikai – dabar jau – nebe vaikai. Daugelis buvusių 1941–1952 metų tremtinių godžiai skaitė išspausdintas eilutes, žiūrinėjo nuotraukas ir ne vienas sunkiai patikėjo, kad ši knyga – apie juos.

Knyga „Tremties vaikai“ verta pagarbios vietos kiekvieno ją įsigijusio namuose. Iš jos puslapių dvelkia skausmas, kančia, juodai-baltose nuotraukose – liūdni vaikų veidai, per stebuklą išgyvenusiųjų istorijos. Jos – skirtingos, o skausmas – tas pats.

Nedžiugios mintys apie kultūrą – prie pustuščio aruodo 

Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Rimantas Jocius

Mokyklos kaime uždaromos dėl menko gimstamumo iremigracijos, blanksta  kultūros židinių žiburiai. Apie tai, kaipsunkmetis paveikė provincijos kultūrą, kalbasi žurnalistas BroniusVERTELKA ir Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros ir švietimo skyriausvedėjas Rimantas JOCIUS.

Kaip pajutote krizę?

Mus smarkiai  nuskriaudė materialiai. Prikirpus finansavimą, sumažėjo ir darbuotojų skaičius, ir renginiams skirtos lėšos. Aišku, tai atsiliepė ir pačiai veiklai. Ir anksčiau ta padėtis buvo vargana, jau nekalbant apie tai, kad kultūros darbuotojų atlyginimai ilgą laiką nekilo, todėl žmonės  prarado interesą dirbti. Labai liūdna, kad sunku bendrauti kolektyvams su kitų regionų kultūros darbuotojais, nes neturime lėšų transportui. Norint dalyvauti, pasirodyti kitiems, negalime nuvažiuoti... Valdžios nurodymas kasmet sutaupyti kad ir 5% darbo užmokesčio fondo kultūrai reiškia ne sutaupyti, o kažko atsisakyti. Kultūra ta sritis, kuri nesukuria materialaus produkto, todėl ir valdžios požiūris toks, „kad valgyt svarbiau negu dainuot“, tačiau ar taip nevykdome Tautos genocido? Net ir tremties metu lietuviai, neturėdami ką valgyt, dainuodavo, ir tas jausmas būti lietuviu padėdavo išgyventi. Turėdami turtingą kultūra gal visi mes būtume mažiau pikti, lengviau išgyventume negandas.