Lagaminas su dvigubu dugnu
Gintaras Visockas
Buvęs Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas Artūras Skučas išleido intriguojančiai pavadintą prisiminimų knygą Pėstininko užrašai apie Lietuvai lemtingas 19901993 metų dienas. Knygos žanras irgi intriguojantis. Memuarai įvardinti kaip dokumentinis romanas. Seime surengto iškilmingo knygos pristatymo metu pabrėžti momentai, kurių net ir didžiausi priešai nesugebėtų paneigti: ši institucija anuomet atliko itin svarbų vaidmenį tiek ginant parlamentą nuo sovietų karinės agresijos, tiek saugant prof. Vytauto Landsbergio gyvybę, tiek stebint sovietinės kariuomenės judėjimą, tiek atremiant Kremliaus informacines-propagandines atakas. Taigi atlikti vieni iš svarbiausių ano meto darbų. Padaryti būtent tie darbai, be kurių Lietuvos likimas 1991-aisiais galėjo susiklostyti kur kas nepalankiau. Beje, šių pasišventėlių žengti pirmieji žingsniai buvo užtektinai profesionalūs, išmintingi, nors ano meto parlamento apsaugos darbuotojams itin trūko ir profesionalumo, ir patirties. Taigi atlikta tai, ką buvo privalu atlikti. Tų darbų neatlikimas būtų prilygęs Tėvynės išdavimui, bet išsamaus Apsaugos skyriaus darbuotojų veiklą nušviečiančio veikalo neturėjome. Apie policiją, pasieniečius, kariškius knygų jau išleista. Kai kurie mūsų buvę aukšto rango politikai leido ir tebeleidžia prisiminimus, kuriuose užsimena ir apie politines intrigas, kuriomis sąmoningai ar dėl neišmanymo kenkta tuometinio Valstybės apsaugos departamento (VAD) vadovybei, tačiau konkretesnio, išsamesnio veikalo apie A. Skučo tarnybą neturėjome. Maždaug dvidešimt metų ją gaubė tylos ir paslaptingumo skraistė. Džiugu, kad šią skraistę sudraskė būtent pats tarnybos vadovas. Knygos įžangoje dr. Ramojus Kraujelis pabrėžia Pėstininko užrašų vertę: Ne visada savo atsakomybę suvokiančioje žiniasklaidoje pasirodančios įvairiausios politinės interpretacijos ar net bandymai iškraipyti, sumenkinti mūsų valstybę ir nepriklausomybės siekius 19901991 m. tik dar kartą įrodo, kaip svarbu užfiksuoti ir išsaugoti autentiškus amžininkų prisiminimus tvirtą pagrindą tolesniems istorijos darbams ir visuomenės savivokai. Perskaičius Pėstininko užrašus nejučiomis apima, deja, ir kartėlis. Kodėl mes nuolat vėluojame? Nejaugi šio veikalo nebuvo galima parašyti bent dešimčia metų anksčiau, kai dar, vaizdžiai tariant, aktualumas nebuvo išsisklaidęs? Tai ne priekaištas. Šis klausimas net ne Pėstininko užrašų autoriui, o mums visiems.
|