Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Lagaminas su dvigubu dugnu

Gintaras Visockas

Buvęs Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas Artūras Skučas išleido intriguojančiai pavadintą prisiminimų knygą „Pėstininko užrašai“ apie Lietuvai lemtingas 1990–1993 metų dienas. Knygos žanras irgi intriguojantis. Memuarai įvardinti kaip dokumentinis romanas. Seime surengto iškilmingo knygos pristatymo metu pabrėžti momentai, kurių net ir didžiausi priešai nesugebėtų paneigti: ši institucija anuomet atliko itin svarbų vaidmenį tiek ginant parlamentą nuo sovietų karinės agresijos, tiek saugant prof. Vytauto Landsbergio gyvybę, tiek stebint sovietinės kariuomenės judėjimą, tiek atremiant Kremliaus informacines-propagandines atakas. Taigi atlikti vieni iš svarbiausių ano meto darbų. Padaryti būtent tie darbai, be kurių Lietuvos likimas 1991-aisiais galėjo susiklostyti kur kas nepalankiau. Beje, šių pasišventėlių žengti pirmieji žingsniai buvo užtektinai profesionalūs, išmintingi, nors ano meto parlamento apsaugos darbuotojams itin trūko ir profesionalumo, ir patirties. Taigi atlikta tai, ką buvo privalu atlikti. Tų darbų neatlikimas būtų prilygęs Tėvynės išdavimui, bet išsamaus Apsaugos skyriaus darbuotojų veiklą nušviečiančio veikalo neturėjome. Apie policiją, pasieniečius, kariškius knygų jau išleista. Kai kurie mūsų buvę aukšto rango politikai leido ir tebeleidžia prisiminimus, kuriuose užsimena ir apie politines intrigas, kuriomis sąmoningai ar dėl neišmanymo kenkta tuometinio Valstybės apsaugos departamento (VAD) vadovybei, tačiau konkretesnio, išsamesnio veikalo apie A. Skučo tarnybą neturėjome. Maždaug dvidešimt metų ją gaubė tylos ir paslaptingumo skraistė. Džiugu, kad šią skraistę sudraskė būtent pats tarnybos vadovas. Knygos įžangoje dr. Ramojus Kraujelis pabrėžia „Pėstininko užrašų“ vertę: „Ne visada savo atsakomybę suvokiančioje žiniasklaidoje pasirodančios įvairiausios politinės interpretacijos ar net bandymai iškraipyti, sumenkinti mūsų valstybę ir nepriklausomybės siekius 1990–1991 m. tik dar kartą įrodo, kaip svarbu užfiksuoti ir išsaugoti autentiškus amžininkų prisiminimus – tvirtą pagrindą tolesniems istorijos darbams ir visuomenės savivokai“. Perskaičius „Pėstininko užrašus“ nejučiomis apima, deja, ir kartėlis. Kodėl mes nuolat vėluojame? Nejaugi šio veikalo nebuvo galima parašyti bent dešimčia metų anksčiau, kai dar, vaizdžiai tariant, aktualumas nebuvo išsisklaidęs? Tai – ne priekaištas. Šis klausimas – net ne „Pėstininko užrašų“ autoriui, o mums visiems.

Istorija klostosi pagal savo dėsnius. Jos – nepaskubinsi, nepaspartinsi. Ir vis dėlto šių dienų pavojai – ne mažesni nei anuomet. Nenuveiktų darbų – didžiausias kalnas. Mes nemokame, nesugebame gintis šiandien. Nebežinome, kaip derėtų patobulinti teisėsaugą, neapsisprendžiame, ar verta statyti naująją atominę jėgainę, nebeišmanome, kaip įveikti „Gazpromą“, ką daryti su Darbo partija ir Viktoru Uspaskichu, kaip sudrausminti Lenkų rinkimų akciją, kaip apsiginti nuo rusiškos propagandos, kaip į Seimą išrinkti vien valstybės reikalais besirūpinančius atstovus, kaip vertinti prezidentės Dalios Grybauskaitės elgesį... Mes net nesugebame iš biudžeto atseikėti reikiamų lėšų jau beveik nefinansuojamai Lietuvos kariuomenei. Jei NATO vadovybė Briuselyje būtų principingesnė, mus seniai išspirtų už piktybišką susitarimų laužymą. Užtat mes labai noriai ir aktyviai diskutuojame, nepamiršdami pasigirti bei pasididžiuoti, kaip, girdi, narsiai, sumaniai ir įžvalgiai gynėmės tragiškais 1991 metais. Niekas neneigia – gynėmės narsiai, protingai, išmintingai. Tai – ir milžiniškas „Pėstininko užrašų“ autoriaus nuopelnas. Bet kaip gintis dabar, kai priešas tapo nematomas, beveik neatpažįstamas, sunkiai įvardinamas? Seime surengtoje konferencijoje kalbėdamas apie knygą „Pėstininko užrašai“ buvęs ilgametis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovas bei narys Salius Pečeliūnas užsiminė, jog anuomet VAD buvo specialiai trukdoma tapti stipria institucija. Bet juk ir dabar esama jėgų, kurios daro viską, kad mūsų valstybė turėtų, pavyzdžiui, bedantį VSD ar popierinį Seimo NSGK. Kada parašysime dokumentinį prisiminimų veikalą apie tuos, kurie nematomomis rankomis būtent dabar griauna VSD ir NSGK? Po dviejų dešimtmečių, kai aktualumas ir vėl bus nuslūgęs kaip pavasariniai potvyniai?

Duodamas interviu internetiniam portalui 15min.lt buvęs knygos autorius A. Skučas prisipažino, kad net savo dokumentiniame romane „ne visas paslaptis atskleidė“. Suprantama taktika ir argumentai suvokiami. „Gal į jų atskleidimą visuomenė dar per aštriai reaguotų, gal tikslinga būtų jas vėliau atskleisti, o gal dabar, nežinau“, – tvirtino A. Skučas tame interviu. Ir vis dėlto ar ne per dažnai mes piktnaudžiaujame frazėmis – „Dar ne laikas“, „Galbūt vėliau“, „Dar per anksti“? Kodėl per anksti? Kada vėliau? Dar po dvidešimties metų, kai šiandieninės mūsų intrigos ateinančioms kartoms bus tokios „aktualios“ kaip mums dabar „aktualūs“ 1831-ųjų ar 1863-ųjų metų sukilimai? Juk žodis „vėliau“ dažnai reiškia tik viena – „niekada“.

Viena iš didžiausių šiandieninių Lietuvos bėdų – išsigimusi mūsų teisėsauga ir teisėtvarka. Dienraščiuose „Respublika“ ir „Vakarų Ekspresas“ neseniai pasirodė žurnalisto Juliaus Girdvainio interviu su buvusiu Aukščiausiojo teismo teisėju, buvusiu Lietuvos advokatūros tarybos pirmininku, teisininku Rimu Andrikiu, beje, teismuose gynusiu vadinamąja naktine konservatorių ekonomine reforma pasipiktinusius 2009-ųjų sausio 16-osios protesto dalyvius. Tas interviu – vertas dėmesio. Žymus teisininkas be užuolankų kalba apie Lietuvos teisėsaugos silpnąsias puses. R. Andrikis nesupranta tų, kurie tvirtina gyveną demokratinėje Lietuvoje ir jis pats nemano gyvenąs demokratinėje šalyje ir net pabrėžia, jog tiesos ieškojimas Lietuvoje – pavojingas užsiėmimas, nes tai darantys ją dažniausiai randa tik teisiamųjų suole. R. Andrikis akcentuoja, jog paprastas Lietuvos žmogus jau nepajėgus savo jėgomis apsiginti nuo valstybinio aparato, kuris turi daug priemonių bet kokiems paprasto žmogaus norams ar geriems ketinimams pažaboti. Padėtis Lietuvos teisėsaugoje ir teisėtvarkoje – išties skandalinga. O atsistatydinusių pareigūnų ir teisėjų, kurie vadovauja susikompromitavusiai Lietuvos teisėsaugai, beveik nė vieno. Atsistatydinama labai retai, nenoriai ir tik tuomet, kai peržengiamos visos įmanomos padorumo ribos, pavyzdžiui, kai teisėjas užklumpamas piktnaudžiaujantis alkoholiniais gėrimais darbo metu. Bet kai teisėjas akivaizdžiai trukdo teismo posėdžio metu gynybai pateikti klausimus, sankcijų jokių nebūna.

Visiems reikėtų perskaityti ir žurnale „IQ“ pasirodžiusį Igno Krasausko straipsnį „Kas už tave renka Kalėdų dovanas“. Pagrindinė publikacijoje išdėstyta mintis – „prekybininkai analizuoja pirkėjų įpročius ir pagal tai formuoja pasiūlymus bei nuolaidas“. Beje, tai daro labai profesionaliai, atidžiai ir kryptingai. Analizuoti padeda prieš keletą metų pirkėjams milijonais išdalintos lojalumo kortelės, kurios leidžia lengvai išsiaiškinti, ko geidžia kiekvieno potencialaus pirkėjo širdis.

Ypač įsiminė aprašytas atvejis, kai apie merginos nėštumą pirmieji sužinojo ne jos tėvai, o prekybininkai, pastebėję pasikeitusius pirkimo įpročius. Taigi žurnalo „IQ“ klausimas pagrįstas – „ar prekybininkai ne per daug žino apie mūsų kasdienius įpročius“? Šį klausimą būtų galima pratęsti: jei apie mus, visuomenę, tiek daug žino stambieji prekybos centrai, tai kiek tada žino slaptosios tarnybos, tiek savos, tiek ir svetimos? Ar dar esama vietų, kur būtų galima pasislėpti nuo nematomų, bet viską matančių akių? Štai prieš keletą dienų vienoje Lietuvos televizijoje kalbėjo oficialus Lietuvos užsienio reikalų ministerijos darbuotojas. Jis prabilo apie tai, kad į užsienį vykstantys Lietuvos piliečiai savanoriškai turėtų informuoti Užsienio reikalų ministeriją (URM) apie savo naująją buvimą vietą. Esą toks pranešimas Lietuvos URM vadovybei palengvintų operatyviai suteikti pagalbą užsienyje į keblią padėtį pakliuvusiems tautiečiams. Suprask, Lietuvos URM vadovybei užtektų viso labo mobilaus telefono numerio, elektroninio adreso, šalies ir miesto pavadinimo. Ketinimai lyg ir gražūs, pagirtini. Bet išgirdus šį interviu ramybės neduoda įtarimai, jog galbūt ir šiuo atveju kai kas per daug trokšta žinoti apie mano komandiruotes, pomėgius turistauti ar ilsėtis kurortuose.

Įsidėmėtinas ir rašytojo Liudviko Jakimavičiaus straipsnis „Antrasis dugnas“, pasirodęs portale bernardinai.lt. Ypač dėmesio verta ši pastraipa: „Mūsų piliečiai mąsto dvimatės logikos paradigmoje: jei viena iš konfliktuojančių pusių yra nepriimtina, tai kita yra adoruojama. Ant tokių svarstyklių lėkštučių ir dedama „Laumžirgio“ (Striekoza) žvalgybos ir veikimo idėja – pakišti visuomenei kelis blogus pasirinkimo variantus, ir tegul jie renkasi. Laimėjimas garantuotas. Tai geopolitinis eksperimentas panaudojant lagaminą, kuriame yra antras dugnas. Visuomenė net neįtaria, kad abu pasirinkimai gali būti blogi“. Ši mintis – labai svarbi. Pastarasis Lietuvos dvidešimtmetis ryškiai byloja, jog mums primestos labai nepalankios žaidimo taisyklės. Mes verčiami rinktis ne gerą arba blogą variantą, bet vieną iš blogųjų. Tai daroma visose be išimties sferose: politikoje, ekonomikoje, kultūroje, žvalgyboje. Mums tik atrodo, kad mes ieškome geresnės išeities. Bet kaip išsiveržti iš „nelemto voverės rato“?

© 2012 „XXI amžius“