Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Penktadienio pokalbiai

Beveik 40 metų muziejuje dirbanti dar ne viską žino

Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė

Artėja 2012-ųjų – Muziejų metų – pabaiga. Kokie jie buvo Rokiškio krašto muziejui? Apie tai su šios kultūros įstaigos direktore Nijole ŠNIOKIENE kalbasi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Koks jūsų valdomas turtas – pastatai, eksponatai, teritorija?

Tai vienas turtingiausių Lietuvoje muziejų. Dvaro ansambliui, kur įsikūręs muziejus, priklauso 30 ha žemės, ant jos stovi 16 didelių statinių, čia telkšo didžiuliai tvenkiniai, yra didžiulis parkas. Muziejus saugo beveik 90 tūkstančių eksponatų. Štai kokį ūkį turime. Rokiškio muziejus – vienas didžiausių šalyje ir eksponatų skaičiumi, ir teritorija, ir pastatais.

Papasakokite apie savo kolektyvą: kas čia dirba, kas tvarko šį ūkį?

Kolektyvas, sakyčiau, yra nemažas, apie 30 žmonių, iš kurių 12 – moksliniai darbuotojai, likusieji – aptarnaujantis personalas: salių prižiūrėtojos, valytojos, darbininkai. Didelės erdvės reikalauja ir techninio personalo. Tvarkytis, ypač vasarą, nėra lengva: reikia šienauti, grėbti. Rudenį  prikrinta lapų. Džiaugiuosi, kad antri metai iš eilės privataus verslo įmonės „Rokiškio sūris“ ir „Ivabaltė“ bei „Gimtojo Rokiškio“ redakcija ateina padėti tvarkyti parko. Pernai pavasarį sulaukėme kelių šimtų talkininkų. Šiemet talkai numatytą dieną lijo, bet irgi netrūko norinčių padirbėti. Miestelėnams svarbu kažką padaryti, kad atrodytų gražiau. Paskelbus akciją, jog bus sodinamos gėlės, aukojo pinigų. Beje, „Rokiškio sūrio“  istorija labai susipynusi su dvaro. Grafams valdant dvare veikė sūrinė. Šiuo metu muziejuje turime edukacinę programą „Sūrio kelias“. Taip mes bendraujame su įmone, pristatydami jos produkciją. Edukacinėje programoje dalyvavo jau 16 tūkstančių žmonių, kurie degustavo rokiškėnų sūrį. Buvo lankytojų net iš Latvijos.

Stabtelėkime prie materialių dalykų. Metams bėgant pastatai ima irti, todėl juos būtina remontuoti. Kur jau įsikišta restauratorių?

Autentiškų dvaro statinių yra 14, o baigtų restauruoti ir naudojamų – 6. Patys didžiausi sutvarkyti. Įgyvendinti du projektai, panaudojus Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. Buvome vieni pirmųjų Lietuvoje, pasinaudoję tokia parama. Dabar vyksta dvaro alėjos (nuo dvaro centrinių vartų iki miesto centro) rekonstrukcijos darbai. Neseniai jie baigti. Dar vykdomi du Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną projektai. Iš tų lėšų atnaujiname ekspozicijas, rengiame audiogidus keturiomis – lietuvių, latvių, rusų ir anglų – kalbomis. 2011 metais muziejus buvo pripažintas patraukliausiu turizmo objektu Lietuvoje ir apdovanotas Europos Komisijos prizu.

Matome, kad netgi sugebėjote išsaugoti senovinius, tuos metus atspindinčius rūbus...

Mūsų muziejus išskirtinis tuo, kad yra išsaugojęs autentiškus grafų drabužius. Bene vieninteliai Lietuvoje turime tokią grafų rūbų kolekciją. Patiems kilo mintis: kodėl negalėtume sutikti svečius, dalyvauti šventėse apsivilkę autentiška grafų apranga? Paversti tai tikrove padėjo Rokiškio siuvėjos ir dizainerės. Keletą kostiumų pasisiuvę matėme, kad tai labai žavi publiką. Netgi parengėme specialią edukacinę programą „Sugrįžusios gyventi“, kuria pristatėme grafų Tyzenhauzų moteris. Ten būta labai žymių moterų: Zofija Tyzenhauzaitė – pirmoji rašytoja moteris, Marija Tyzenhauzaitė statė garsiąją Rokiškio bažnyčią, Gabrielė iš Tyzenhauzų giminės irgi buvo rašytoja. Mes tas moteris pristatome jų kūriniais, darbais, apsirengiame gražiomis sukniomis. Ši edukacinė programa labai populiari.

Grafų drabužių, girdėjau, yra net dovanoję?

Muziejininkai visada ieško, jie nesėdi sudėję rankas. Dar sovietiniais metais sužinojome, kad grafo virėjo šeima gyvena prie Panemunio. Nors pats jis buvo miręs, bet jo dukros šį tą dovanojo. Mat 1940-aisiais išvažiuodami į Lenkiją grafai pasiėmė tik lagaminus, o jų turtai – visi baldai –liko. Po kurio laiko visa tai grįžo į muziejų. Birželį atidarėme ekspoziciją, kurioje eksponuojame Rokiškio grafaičių (grafų vaikų) daiktus: žaislus, drabužėlius, netgi turime vieno Pšezdzeckių vaiko krikšto drabužėlį. Iš Lenkijos atvykę grafų Pšezdzeckių palikuonys kartu su turistų grupe, tuo buvo tiesiog sužavėti: kiek daug autentikos liko šiame dvare! Daiktai surinkti iš buvusių grafų tarnų. Neseniai mums perdavė labai gražią grafienės suknelę, lazdą ir pirštines. Prieš septynerius metus paskambinęs mūsų kraštietis pasakė, jog turi didžiulį Rokiškio grafystės žemėlapį. Jį restauravo P. Gudyno restauravimo centras. Tai unikalus, labai retas eksponatas. Žemėlapyje išdėstyti visi miškai, visos žemės – visa tai, ką turėjo grafystė. Pernai gavome iš Kaune gyvenančio žmogaus žinutę. Pokario metais jis lankėsi Rokiškio dvare. Jame pamatė daug išmėtytų grafo bibliotekos knygų, keletą jų pasiėmė. Kaunietis mielai sutiko tai parduoti. Knygos tikrai iš dvaro – su grafo herbais. Džiaugiamės, kad tokie dalykai grįžta į Rokiškį. Daiktai, buvę šiame dvare, dabar žavi turistus, mūsų miesto svečius. Neseniai iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pranešė, kad kraustant saugyklas surado rašytojos Zofijos Tyzenhauzaitės knygų. Jas irgi eksponuojame.

O kaip Jūs pati tapote muziejininke?

Rokiškyje gimiau ir augau. Baigusi vidurinę mokyklą stojau į mediciną, bet svajonėms išsipildyti nebuvo lemta. Sumaniau laikinai padirbėti muziejuje. Šiaip istorija man visada patiko. Dirbdama baigiau istoriją Vilniaus universitete. Taigi muziejuje dirbu nuo 1974 metų ir tai vienintelė mano darbovietė. Išdirbau beveik 40 metų ir apie muziejų dar ne viską žinau. Kartais man svarbiau muziejus nei savi namai. Aš didžiuojuosi savo žmonėmis, kurie daug savo metų atidavė Rokiškio muziejui, nors čia atlyginimai nedideli, darbas sudėtingas. Reikia būti visada pasitempusiam ir daug žinoti.

Kokia didžiausia jūsų, kaip muziejaus direktorės, svajonė?

Tai būtų dar vieno dvaro pastato, didžiojo kumetyno, restauravimas. Ir ten norėčiau matyti viešojo maitinimo įstaigėlę – to mums labai trūksta. Lankytojas gali muziejuje praleisti visą dieną, bet neturi kur išgerti kavos, nėra kur prisėsti suvalgyti sumuštinio. Jam reikia atokvėpio. Kad pasėdėjęs prie kavos puodelio, vėl galėtų kilti ir eiti apžiūrėti ekspozicijų. Pas mus visko per trumpą laiką neapžiūrėsi. Vasarą eksponuojame gyvuosius amatus: ir kalvis kala, ir audėja audžia. Muziejuje yra garsaus medžio meistro Liongino Šepkos 300 dirbinių, daugiau kaip 100 dovanotų prakartėlių kolekcija. Muziejaus kieme rengiami konkursiniai medžio drožėjų plenerai L. Šepkos premijai gauti. Lankantis muziejuje galima patirti gausybę įspūdžių.

Rokiškis
Autoriaus nuotrauka

© 2012 „XXI amžius“