Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Ave Maria

Kun. Vytenis Vaškelis

Artėjant Kalėdoms, į pirmąjį krikščionybės planą iškyla neprilygstamoji Mergelė, turinti daug dieviškų malonių panašumo į Rojaus Ievą, kol ši nebuvo apmaudžiai prasikaltusi... Tačiau po pirmapradžio pirmųjų žmonių moralinio nuopuolio, naujosios Ievos – Marijos – vaidmuo tampa nepalyginamai svarbesnis už tų žmonių darbus, kurie buvo atliekami netekus palaiminto gyvenimo apstumo buvusiame Edeno sode.

Savuoju visa esybe ištartu fiat Motina Marija įtraukiama į Viešpaties suplanuoto žmonijos išganymo projekto vykdymą, ir dėl to, kad nuolankiai ir drąsiai pripažino vienintelio Dievo visagalybės veikimą (plg. Lk 1, 37–38), tampa Jėzaus Kristaus labiausiai pasaulyje palaiminta motina, mylimiausia Dievo Tėvo dukra ir Šventosios Dvasios liepsnojančiu malonių žaizdru.

Šį sekmadienį apmąstome nėščios Marijos apsilankymą pas giminaitę Elzbietą, kuri, nepaisant senyvo amžiaus, laukėsi nepaprasto vaikelio – Jono Krikštytojo. Šių dviejų moterų amžiaus skirtumas liudija, kad nors jos pagimdys du iš išorės panašius rubuilius sūnelius, tačiau vienam bus lemta tapti Išganytoju, išskirtiniu kelio į žmonių širdis lygintoju bei tiesėju, ir tai reikš, kad baigiasi Mesijo laukimo laikas ir prasideda nauja epocha, kurioje pirmuoju mūsų planetos išgelbėjimo smuiku grieš kitas pirmagimis – žmonių likimus kardinaliai keičiantis Dievo Žodis. Perfrazuojant vieną posakį, galime sakyti, kad nuo Kristaus apsireiškimo pradžios iki pasaulio pabaigos geros valios žmonės nesiliaus pirkti Dievo laiką ir parduoti liūdno žemės laiko valandų.

Stulbinanti Dievo Motinos pasveikinimo žodžių galia skirta Elzbietai! Jos įsčiose ne tik guviai šokteli kūdikėlis, bet Elzbietos vidų užlieja tokia maloninga Šventosios Dvasios gausa, kad ji pradeda pranašauti pripažindama Marijos ypatingą išaukštinimą tarp visų žmonijos moterų, o gimsiančiam Jos Vaikeliui suteikia garbingiausią Viešpaties titulą.

Šv. Augustinas su būdingu įžvalgumu rašė: „Jei mąstau apie tai, ką noriu pasakyti, širdyje jau yra žodis, o norėdamas tau kalbėti, ieškau, kas tavo širdyje bendra tam, ką turiu savojoje. Tad ieškodamas, kaip manyje esantis žodis galėtų pasiekti tave ir įsiskverbti į širdį, pasitelkiu balsą... Kai balso garsas tau perteikia žodžio prasmę, pats balsas prapuola, tačiau jo perteiktas žodis jau esti tavo širdyje ir pasilieka manojoje“.

Kai Švč. M. Marija pravėrė burną sveikindama Elzbietą, „išskrido“ kupinas Dvasios patepimo žodis, kuris antgamtiškai „apvaisino“ jos širdį ir padarė ją panašią į Dievo Motiną. Ir visi tikintieji, kurie į savo vidų, veikiant Šventajai Dvasiai, giliau įsileidžia Šventojo Rašto žodžio perkeičiančią malonę, įgyja Dievo palaimintą Mergelės Marijos „nėštumo“ dalį, nes tampa pasiruošę „gimdyti“ Kristų, – Jį skelbti bei liudyti kitiems taip, kaip tai darė jokios nuodėmės sutepties nepatyrusi Ta, kuri buvo apsigobusi saule (plg. Apr 12, 1).

Anot šv. Augustino, ko būtų buvusi verta Marijos intymi kūniška motinystė, jei Ji nebūtų priėmusi Kristaus į savo mintis pirmiau nei į savo įsčias. Panašiai esti ir su mumis: visada pirmiau mus veikia Dievo žodžio malonė ir tik paskui tas žodis mumyse tampa kūnu. Taigi Marijos asmeninis tikėjimo pavyzdys yra mūsų tiesiausias ir trumpiausias kelias, vedantis pas Kristų.

Raniero Kantalamesa vienoje knygoje cituoja šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės žodžius, kurie nurodo Marijos pašaukimą ir mūsų gyvenimo tikslą: „Ypač jaučiu, kad prasidės mano misija – išmokyti žmones mylėti Dievą taip, kaip aš Jį myliu, parodyti sieloms savo mažąjį kelelį. Jei gerasis Dievas išklausys mano norų, tai mano dangus truks žemėje ligi pasaulio pabaigos. Taip, aš noriu išgyventi savo dangų darydama gera žemėje“.

Išties drąsūs, platūs ir įkvepiantys šv. Teresės užmojai, bet realiai ir akivaizdžiai juos pranoksta Jėzaus Gimdytoja. Ji yra gyvo tikėjimo Mokytoja, kilniaširdiškai pakėlusi neįsivaizduojamos kančios naštą, kai stovėjo po savo Sūnaus kryžiumi. Ji, užgrūdinta įvairių gyvenimo sunkumų, labai gerai supranta ir pažįsta mūsų gyvenimo kryželius. Ji visada pasirengusi mums padėti, užtarti, pradžiuginti ir... lydėti į Tėvo namus.

Ką tik susituokusi pora klausė: „Ką turėtume daryti, kad mūsų meilė truktų amžinai?“ Išminčius tarė: „Abu kartu mylėkite ir kitus dalykus“. Tebūna mūsų širdies nuostatų projekcija nukreipta į Mariją. Ji yra didžiai laiminga (plg. Lk 1, 45), nes gyvendama žemėje pilnai ir produktyviai realizavo tikėjimo dovaną. Drauge su Ja mokykimės pažinti, vertinti ir mylėti tuos dalykus, su kuriais susidursime, peržengę paskutinį šio gyvenimo laiptelį... Tai geriausia išeitis.

© 2012 „XXI amžius“