Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Ar nenusibodo kariauti?

Gintaras Visockas

Vilniaus centre sutikau pažįstamą buvusį rašytoją. Atgimimo išvakarėse ir paties Atgimimo įkarštyje jis buvo aktyvus – kūrė apsakymus, rašė esė, kultūriniuose žurnaluose bei laikraščiuose skelbė originalius, aštrius, įsimenančius publicistinius straipsnius. Tuometiniai Lietuvos Rašytojų sąjungos vadovai jį laikė perspektyviu. Deja, po pirmųjų apsakymų rinkinių priekin nepasistūmėta. Rašytojas jau senokai neberašo nei novelių, nei filosofinių svarstymų, nei publicistinių straipsnių. Tiesa, jo publikacijų šiandien apstu viename žinybiniame Lietuvos leidinyje. Rašytojas ten dirba etatiniu žurnalistu, tad priverstas kas savaitę sukurpti bent po vieną straipsnį, pasakojantį, kokia šauni anoji ministerija ir kokie šaunūs jos direktoriai. Taigi darbas – nuobodus, mechaniškas, be kūrybos, be laisvės turėti savąją nuomonę, užtat honorarai ir atlyginimai atseikėjami laiku, be vėlavimų, be to, jis turįs ir šiokių tokių socialinių garantijų. Paskutiniojo susitikimo metu rašytojas netikėtai pasiteiravo, ar man nenusibodo kariauti? Be abejo, rašytojas puikiai žinojo, jog esu pasirinkęs priešingą nei jis kelią. Ypač kai kam, matyt, nepatinka, kad domiuosi mūsų teismų veikla. Ir vis dėlto jo klausimas nustebino. Ne, rašytojo žodžiuose nepajutau nei ironijos, nei pašaipos, nei piktdžiugos. Tiesiog anksčiau jis šito niekad nesiteiraudavo. Nebesumečiau, ką jam paskubomis atsakyti. Nejaugi sustojęs gatvėje porinsi apie didelę įtampą, milžiniškas darbo apimtis ir toli gražu ne visuomet garantuotus honorarus? Tiesiog apsimečiau, jog klausimo neišgirdau. Ir vis dėlto labai knietėjo pateikti savąjį klausimą: o jam pačiam ar nenusibodo liaupsinti ministeriją, ieškant tik to, kas „gražu“ ir „itin gražu“? Ar nekamuoja sąžinė, kai tenka dangstyti bosų nuodėmes, ar nepasiilgsta laisvo oro gurkšnio, ar nepastebi, jog kai kurie darbai – viso labo pigi veiklos imitacija? Beje, šiuos klausimus būtų galima peradresuoti daugeliui Lietuvos valstybės tarnautojų: nenusibodo apsimetinėti, nejaučiate sąžinės graužaties, nepatiriate diskomforto, nesusimąstote apie tikruosius valstybės interesus?

Paskutiniosiomis dienomis ir vėl teko gilintis į keletą teismuose nagrinėjamų bylų – tiek baudžiamųjų, tiek administracinių. Kiekvienas teismo posėdis – unikalus. Tiesa, domėtis teisėsauga – menkas malonumas, jei stengiesi nuoširdžiai suvokti, kodėl lietuviškosios Temidės tarnai elgiasi būtent taip, o ne kitaip. Štai kad ir toji daug triukšmo sukėlusi pedofilijos byla. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjų kolegija, vadovaujama teisėjo Audriaus Cinino, po mirties reabilitavo Andrių Ūsą. Teisėjo A. Cinino sprendimas savo argumentus komentuoti viešai tiek laikraščių puslapiuose, tiek televizijos ekranuose, – ne tik originalus, bet ir drąsus, sveikintinas. Kai kurie leidiniai tokį žingsnį pavadino net beprecedentiniu. O pats teisėjas, duodamas interviu portalui 15min.lt, net pasakė: „Jei bijai būti kritikuojamas ir sulaukti neigiamos reakcijos į savo sprendimus, dėl kurių teisingumo esi tvirtai įsitikinęs, gal verčiau pasirink kitą profesiją ir neik šiuo keliu“. Taigi stresas – neišvengiamas teisėjų darbo palydovas, ypač nagrinėjant rezonansines bylas. Tačiau, anot A. Cinino, teisėjo misija nėra įtikinti visuomenę dėl vienokio ar kitokio sprendimo. Teisėjo misija – teisingai išnagrinėti bylą ir tai įtaigiai paaiškinti... Tačiau juk tame interviu nėra vadinamosios antrosios pusės. Teisėjas A. Cininas kaip pavyzdį prisiminė McMartin šeimos procesą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pasirodo, 1983–1990 metais buvo pateikta per 300 pedofilijos epizodų, neva nutikusių vienoje Amerikos ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Vėliau paaiškėjo, jog tie kaltinimai – iš piršto laužti. Juos inspiravo vienas psichologinių problemų turintis vaikas. Taigi toji byla baigėsi kaltinamųjų išteisinimu. Sutinku, tokie atvejai – galimi. Apie juos būtina žinoti, visa tai svarbu turėti mintyse. Ne veltui kai kurie politologai, visuomenininkai, skeptiškai žvelgiantys į pedofiliją, kaip reiškinį, ironiškai juokauja, kad „dabar baisu net kaimyno vaiko galvą paglostyti“. Suprask, čia pat būsi apšauktas pedofilu. Ir vis dėlto norėtųsi teisėjo A. Cinino viešai paklausti: nejaugi pasaulinė praktika nežino atvejų, kai teisėsauga grubiai suklysdavo, panaikindama kaltinimus pedofilija? Duodamas interviu 15min.lt teisėjas tokių pavyzdžių nepateikė.

Aukšto rango valstybės pareigūnai, analizuodami lietuviškosios Temidės privalumus bei trūkumus, nuolat pabrėžia neginčijamai neigiamą faktą – tiek civilinės, tiek baudžiamosios bylos mūsų teismuose nagrinėjamos per daug ilgai. Ir štai – įsimintinas pavyzdys. Lietuvos apeliaciniame teisme gruodį buvo surengtas šiais metais paskutinis Medininkų žudynių bylos nagrinėjimas, kuris dar nebaigtas. Tiesiog šiais metais daugiau nebespėjama surengti teismo posėdžių. Juk čia pat – Šv. Kalėdos ir Naujieji metai. Taigi posėdžiai nukelti į 2013-uosius. Kitas teismo posėdis numatytas tik 2013-ųjų gegužės pirmosiomis dienomis. Pertrauka užtektinai ilga. Beveik pusę metų Medininkų žudynių byla mūsų teismuose nebus nagrinėjama. Priežastys, dėl kurių susidarė tokia ilga pertrauka, lyg ir pateisinamos. Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjai juk nesėdės be darbo – tuo metu jie nagrinės kitas bylas. Vis dėlto tokių ilgų pertraukų neturėtų pasitaikyti ten, kur teismų darbas organizuojamas nepriekaištingai. Šioje byloje turime kaltinamąjį, kuris galutinio teismo posėdžio laukia ne namie, o Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Beje, Medininkų žudynių byla Lietuvos Apeliaciniame teisme nagrinėjama išties labai originaliai. Nespėta apklausti vieno liudytojo, o į teismo posėdį kviečiamas kitas. Jo irgi nespėjama apklausti, tačiau į naująjį posėdį kviečiamas dar vienas liudytojas. Ilgainiui susiklosto dviprasmiška situacija: kuo daugiau teismo posėdžių – tuo daugiau iki galo neapklaustų liudytojų. Bet juk kai kurių liudytojų apklausos yra sudėtingos. Jie, sulaukę pertraukos, turi galimybę pasiruošti naujoms apklausoms jau iš anksto žinodami, kur link krypsta prokurorų ar advokatų dėmesys. O tai – ne itin sveikintinas reiškinys, nes valstybės kaltintojai ir advokatai priversti iš anksto atskleisti savąsias strategijas ir kryptis. Taigi pertraukos teismuose – bloga praktika, nors susiklosčiusi, tikiu, ne dėl kieno nors blogos valios.

Įsimintina ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama vadinamoji Lietuvos medikų diskriminacijos byla. Pasirodo, į Lietuvos teisėsaugą neseniai su savo bėdomis kreipėsi apie tris šimtus Greitosios medicininės pagalbos (GMP) darbuotojų. Jie įsitikinę, jog buvusi Lietuvos valdžia juos diskriminavo, sumažindama kasmetinių atostogų trukmę. Taigi buvo pablogintos jų galimybės visapusiškai pailsėti bei sumažintos finansinės jų šeimų galimybės. Gruodžio 12-ąją šių eilučių autoriui teko savo ausimis išgirsti, kaip Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai per trisdešimt GMP darbuotojų nuoširdžiai ir atvirai dėstė, su kokiais sunkumais ir pavojais jie susiduria kiekvieną dieną, išvykdami į reisą. Atvirai kalbant, pasakojimai paliko gilų įspūdį. Sudėjus viską į krūvą pavyktų susukti skandalingą nuotykinį filmą. Niekas nesiginčija: poliklininkose, ligoninėse dirbančių medikų darbas – ne mažiau atsakingas. Tačiau čia dirbantys medikai nepatenka į pavojingas konfliktines situacijas, į kurias nuolat, kasdien ne savo noru patenka GMP darbuotojai. Juk būtent GMP darbuotojams tenka iš mirties nagų plėšte plėšti narkomanus, mušeikas, girtuoklius, psichiškai nestabilios būsenos ligonius. O šių kategorijų nelaimėliai medikus pasitinka ne visuomet draugiškai nusiteikę. Vieni pradeda muštis, kiti – grasinti užkrėsta adata, treti – net peilį išsitraukia. Ir vis tiek pirmąją medicininę pagalbą būtina suteikti nedelsiant. Net ir tuo atveju, jei policijos ekipažas dar neatvažiavęs į pagalbą. Tad GMP darbuotojų priekaištai Lietuvos valstybei – suprantami, tačiau lietuviškoji teisė – toks procesas, kai niekad nežinai, kur link ir būtent kaip gali pakrypti konfliktinės situacijos analizavimas. Paradoksalu, bet pasitaiko atvejų, kai teisme sunkiausiai sekasi įrodyti būtent akivaizdžiausias tiesas. Be to, pasiryžimas bylinėtis su valstybe ar valstybine institucija – ne juokas. Valstybė turi ekspertų, teisininkų, patarėjų. Pagaliau valstybės institucijos nepritrūks lėšų teisinėms išlaidoms padengti. O ką turi GMP darbuotojai, susibūrę į profesinę sąjungą? Nors rungtyniavimo sąlygos turėtų būti vienodos, akivaizdu, kad GMP darbuotojai – silpnasis šios grandies elementas. Kaip pakryps teisingumo svarstyklės šioje byloje, galbūt paaiškės maždaug 2013-ųjų viduryje.

Taigi lietuviškųjų bylų, kuriomis turėtume domėtis mes visi, – apstu. Juk mūsų lietuviškoji Temidė vis dar nenori įsileisti nei tarėjų, nei prisiekusiųjų. Nuobodžiauti tikrai nėra kada. Galima nebent apgailestauti, jog išties sunku visur suspėti, viską aprėpti, į viską įsigilinti.

© 2012 „XXI amžius“