Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kunigą poetą prisimenant

Kun. Vlado Aleksonio mirties 10-osioms metinėms

Kun. Vladas Aleksonis

Kun. V. Aleksonio man atsiųstas kalėdinis atvirukas

Kun. Vladas Aleksonis (dešinėje) su dėde Broniumi Balevičiumi prie gimtojo namelio

Kun. Vladas Aleksonis gimė 1909 m. birželio 17 d. Liškiavoje. Mokėsi Liškiavos pradžios mokykloje, po to – Alytaus gimnazijoje. 1934 metais baigė Vilkaviškio kunigų seminariją ir birželio 17 dieną įšventintas kunigu. Dirbo Bartininkų parapijoje. 1941 metais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, netoli Bartininkų, Budavonės miške, traukiantis rusų kariuomenei, buvo nužudyti trys kunigai – Vaclovas Balsys, Justinas Dabrila ir Jonas Petrika. Tai negalėjo nepaveikti kun. V. Aleksonio. Jis labai išgyveno kunigų netektį ir 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, o 1949 metais persikėlė į JAV. Gyveno Čikagoje, vėliau – Šiaurės Dakotoje, Fargo miestelyje. Ten 2002 m. gruodžio 6 dieną mirė.

Kun. V. Aleksonio tėvas – Jonas Aleksonis – apie 1900 metus net tris kartus buvo išvykęs į Ameriką, o apie 1920 metus buvo Liškiavos valsčiaus viršaičiu.

Kun. V. Aleksonio motina – Valerija Balevičiūtė – yra gimusi Liškiavos parapijos Guobinių kaime, garsaus dailininko ir muziko M. K. Čiurlionio tėvų sodybos kaimynystėje. Dabar tų namų – nei Čiurlionių, nei Balevičių – nėra išlikusių, tėra pastatytas metalinis kryželis. Apie 1955 metus Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė su savo vyru architektu Vladimiru Zubovu plaukusi baidare iš Gardino iki Kauno. Tai buvo turistinė-pažintinė kelionė, įamžinta didelės apimties gerai parengtame albume su nuotraukomis ir aprašymais S. Kymantaitės-Čiurlionienės name-muziejuje Kaune. Kadangi kelionė plaukiant Nemunu ilga, apie 150 km, nakčiai tekdavo sustoti nakvynei. Pirmas sustojimas buvo Liškiavoje, apsistojus pas kun. V. Aleksonio dėdę, motinos brolį Bronių Balevičių, vaizdingoje vietoje tarp bažnyčios ir piliakalnio.

B. Balevičius visą gyvenimą yra dirbęs Liškiavos bažnyčioje zakristijonu ir gyvenęs vienuolyno prie bažnyčios rūmuose. Tuo laiku parapijos klebonas buvo kunigas Sidaravičius, kuris senatvėje iki mirties gyveno pas zakristijoną B. Balevičių. Iš tos detalės nesunku suvokti, kad kun. V. Aleksonis išaugo ir gyveno gana religingoje aplinkoje, nulėmusioje jo pasaulėžiūros formavimąsi ir dvasininko kelio pasirinkimą.

 1944 metų liepą, traukiantis vokiečiams ir artėjant frontui, kun. V. Aleksonio tėvai buvo apsistoję saugesnėje vietoje už poros kilometrų nuo namų, pas gimines, nes žemiau Liškiavos, prie Žeimių kaimo, rusų kariuomenė kėlėsi per Nemuną ir ten vyko dideli mūšiai. Rusų artilerijos buvo apšaudytas Liškiavos bažnyčios bokštas ir skaudžiai apgadintas rytinis fasadas.

Iš čia į Vakarus pasitraukė Merkinės gimnazijos kapelionas Kuzmickas, o su juo – Merkinės gimnazijos geografijos mokytojas Teodoras Daukantas, Lietuvos universitete dėstęs geografiją, 1941–1944 metais Vilniaus universiteto geografijos docentas, 1914 metais sidabro medaliu baigęs Peterburgo karinę jūrų akademiją, 1925–1926 metais krašto apsaugos ministras, turėjęs generolo-leitenanto laipsnį, 1941 metais Tarybų valdžios kalintas Kauno kalėjime. Yra parašęs knygų. 1949 metais iš Vokietijos persikėlė į Argentiną ir ten 1960 m. balandžio 10 d. mirė.

Kun. V. Aleksonis man, savo mamos sesers sūnui – pusbroliui – yra parašęs keletą laiškų. Paskutinis jo laiškas atėjo 1998 metų pabaigoje. Kada mano pusbrolis mirė, ilgai nežinojau. Tik 2010 m. lapkričio 5 d. „XXI amžiuje“ išspausdinus redakcijai atneštus kun. V. Aleksonio eilėraščius, netrukus pasiekė žinia, kad jis mirė 2002 m. gruodžio 6 d.

Sigitas BALČIUS

© 2012 „XXI amžius“