Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Kronika

Nors beldžiasi 20-metis, vis dar posūnio vietoje

Aušra ŠUOPYTĖ

Gaivų laisvos minties gūsį Atgimimo metais pirmiausia pajuto rezistencijos dalyviai. Neišsakytos mintys, neišverktos ašaros spaudė širdis, kol jas atrakino Atgimimo banga. Pirmieji prabilo 1988 m. rugpjūčio 26 d. Politinių kalinių ir tremtinių steigiamojo suvažiavimo dalyviai. Atsinešę laiškų, nuotraukų, eilėraščių jie ėjo į tribūną, skaitė, rodė, pasakojo...

Įkūrus Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą (LPKTS), neužsidarė būstinės durys. Žmonės, pajutę turintys savo organizaciją, kreipėsi į vadovybę ir patarimo, ir pamokymo, ir savo sumanymų virtines pažerti ateidavo. Visoje Lietuvoje užvirė darbas – kūrėsi administraciniai vienetai – teritoriniai politinių kalinių ir tremtinių skyriai, būrėsi dainininkai, šokėjai (senjorai), ir netrukus buvo surengtos pirmosios dainų šventės, sąskrydžiai. Visa tai buvo fiksuojama, kiekviename skyriuje kaupėsi fotografijos: naujos veiklos vaizdai ir iš tremties atsivežtos nuotraukos. Buvo rašomos knygos. Kai LPKTS būstinėje susikaupė nemaža jų šūsnis, buvo prieita prie išvados, kad reikia steigti Rezistencijos ir tremties muziejų.

Pirmasis tokio profilio muziejus Lietuvoje duris atvėrė 1993 metų birželį. Jis įkurtas Kaune, Vytauto prospekte, Ramybės parke, netoli Autobusų stoties. Muziejaus darbuotojai – Dalia Kuodytė (dabar Seimo narė), jos pagalbininkai, džiaugėsi eksponatais. Netrukus parengti stendai jau negalėjo sutalpinti visos medžiagos. Dabar nemaža dalis eksponatų glaudžiasi fondų saugykloje, jei saugykla galima pavadinti rūsio patalpas ar persikreipusias senas spintas.

2013 metų birželį Rezistencijos ir tremties muziejus švęs solidų jubiliejų. Dvidešimt metų – brandos amžius, sukaupta nemažai patirties. Tačiau šiais neramių permainų laikais pastovumas tapo yda. Atsirado „patarėjų“, esą muziejų reikia perduoti į kitas rankas. Ir perdavė – Kauno miesto muziejaus žinion. Norėta, kad būtų geriau, o pavyko kaip visada, ir dar blogiau.

Pirmiausia, Rezistencijos ir tremties muziejus prarado vardą. Dabar jis vadinamas Kauno miesto muziejaus tremties ir rezistencijos ekspozicija. Tapus tokiu Miesto muziejaus padaliniu atsirado puiki proga apkarpyti etatus. Iš keturių anksčiau dirbusių žmonių, liko pora. Ekspozicijos vedėjas Rokas Sinkevičius, o buvusi archyvarė Violeta Jakučiūnaitė tapo ekspozicijos salių prižiūrėtoja. Jei kas mano, jog darbų apimtys čia sumažėjo, klysta. Pastatas tas pats, eksponatų šiuo metu yra per 7000, ir vis gausėja. Nemažai šiame darinyje palikta rebusų: pastatas ir eksponatai priklauso LPKTS, o muziejus darbuotojai – Kauno miesto muziejaus „globoje“. Pastarasis moka abiems darbuotojams atlygį (katino ašaras) ir mokesčius už patalpų eksploataciją.

Patalpos mažos, žiemą beveik neapšildomos, tad eksponatai čia patiria tikrą Sibiro šaltį. Kai kuriuos jau padengęs pelėsis, o ši liga, kaip žinia, progresuoja. Čia reikia tik žiemos metu tinkamo šilumos režimo ir bent minimalios finansinės paramos. Kai ateina elektroniniu paštu kvietimas surengti kilnojamąją parodėlę, dalyvauti renginyje, pristatyti eksponatus, tenka nuryti karčią piliulę ir apsimesti, kad to laiško negavai, nes viską lemia pinigai, tegu ir nedideli. Tokia muziejaus darbuotojų nuomonė.

Kartais ir nedideliame knygynėlyje gali rasti aukso vertės knygą, provincijos teatre pamatyti tikrą šedevrą. Rezistencijos ir tremties muziejuje yra labai vertingų eksponatų. Partizano pažymėjimas (originalas) yra tik šiame muziejuje ir Lietuvos gyventojų genocido tyrimo centre Vilniuje. 1941-ųjų tremtinių Černeckių, kentusių badą ir šaltį prie Laptevų jūros, iš mamuto kaulo pagamintos skulptūrėlės, papuošalai sudomina ne vieną lankytoją. Kai Kauno miesto muziejus kreipėsi į Rezistencijos ir tremties muziejų, teiraudamasis, ar šis neturi archyvinės medžiagos apie karo metų ir pokario rezistencijos dalyvį dr. Algirdą Vokietaitį, jis šią medžiagą gavo.

Kadangi 2012-ieji buvo paskelbti Muziejų metais, norėjosi, kad kieno nors akis pastebėtų ir šį muziejų. Tačiau to nebuvo. Parama, dėmesys jam buvo reikalingas labiau nei gaivus oras. Kita vertus, ko verti tie vardiniai metai, jei niekas nepastebi objektų, kuriems tais metais turėtų būti skiriama globa ir parama? Kultūros objektai (jokia čia paslaptis) per amžius buvo tik posūnio vietoje.

Kaunas

© 2012 „XXI amžius“