Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Kronika

Siaurojo geležinkelio muziejuje nepamirštos ir tremtinių kančios

Vytautas BAGDONAS

Muziejaus ekspozicijos dalis, skirta prisiminti tremties baisumus

Muziejaus ekspozicijos dalis, skirta prisiminti tremties baisumus

Vos tik pradėjęs veikti Anykščių siaurojo geležinkelio muziejus tapo traukos centru. Gal todėl, kad čia yra ir į ką akis paganyti, ir papramogauti. Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojai pasistengė, kad „siauruko“ muziejuje būtų įrengta kuo išsamesnė ekspozicija. Siaurojo geležinkelio atšakų dar yra išlikusių Lietuvoje, tačiau tiktai vienintelė, jungianti Panevėžį su Rubikiais, veikia. Užsakomaisiais reisais galima iš Anykščių nuvažiuoti į Surdegį, Troškūnus. Ten yra išlikusios senutėlės geležinkelio stotys, įvairūs „siaurukui“ priklausantys pastatai. Troškūnų stotyje įrengta ir muziejaus ekspozicija. Turistai, pramogautojai mėgsta traukinuku nuvažiuoti iki įspūdingo Rubikių ežero. Vykstant iš Anykščių link Žežumbrio, atsiveria nuostabus peizažas, praslenka pro traukinio langus kalvos, kalneliai, statūs šlaitai, Anykštos upelės vingiai. Palei geležinkelį kadaise mėgdavo pasivaikščioti anykštėnas literatūros klasikas Antanas Vienuolis-Žukauskas, kuris tas apylinkes pavadino „Anykštietiška Šveicarija“... Yra ką pasižiūrėti net ir niekur nevažiuojant iš Anykščių. Geležinkelio stotyje, tiesiog ant bėgių, stovi rankomis valdoma drezina – muziejininkų restauruotas geležinkelio darbininkų naudotas specialus dviratis. Tiktai sėsk ant šių transporto priemonių ir važiuok... Stoties teritorijoje galima apžiūrėti ir dabar naudojamus šilumvežius, ir jau nurašytą techniką. Restauruotoje geležinkelio stotyje įrengta išsami muziejaus ekspozicija, bylojanti apie siaurojo geležinkelio klestėjimo metus, kuomet pro Anykščius link Utenos, Švenčionėlių, Panevėžio važinėjo keleiviniai traukiniai, dieną ir naktį buvo vežami kroviniai. Čia sukaupta daugybė nuotraukų, dokumentų, įvairiausių muziejinių relikvijų. Atkurtas stoties viršininko kabinetas, keleivių laukiamasis. Kadangi iki šių dienų išliko visokie sandėliai, gamybinės, buitinės patalpos, tad kai kuriuose statiniuose taip pat įrengtos ekspozicijos.

Prieš keletą metų stoties teritorijoje iškilo didžiulis pastatas, po kurio stogu „prisiglaudė“ iš Švenčionių atvežtas pokario metais naudotas tuometinės Čekoslovakijos gamykloje „Škoda“ pagamintas garvežys, populiariai visų vadinamas rusišku žodžiu „kukuška“, nes jo švilpimas primindavo gegutės kukavimą. Po šiuo stogu atsirado vietos ir įvairiems kažkada naudotiems geležinkelyje riedmenims, kurie dabar jau tapo muziejine vertybe. Pavyzdžiui, stovi ten ant bėgių keistas sunkvežimis – toji transporto priemonė buvo naudojama durpynuose, ten nutiestais bėgiais ji gabeno durpes. Stovi dabar jau niekam nebenaudojami, tiktai muziejaus lankytojų apžiūrimi vagonai, skirti įvairiausiems kroviniams gabenti. Kai kurios įrangos net paskirtis neaiški, todėl muziejininkė Kristina Kiaušaitė ar kuris kitas iš muziejaus darbuotojų smulkiai paaiškina, parodo.

Čia, po naujojo paviljono stogu, buvo atkurtas ir senosios stoties perono vaizdas – su masyviu suolu, stoties laikrodžiu ir netgi skambiu varpu, kurio dūžiai įspėdavo apie keleivinio traukinio išvykimą. Ne vienam garbaus amžiaus anykštėnui visa tai su nostalgija primena vaikystės ar jaunystės metus. Juk tuomet Anykščių geležinkelio stotis traukte traukdavo – kas sutikdavo atvykusius ar palydėdavo išvykstančius, kas šiaip sau, smalsumo vedinas, ateidavo į stotį. Sutikti ar palydėti traukinius kiekvienam būdavo didžiausias malonumas, įdomiausia pramoga...

Dabar, apsilankius siaurojo geležinkelio muziejuje, galima ne tiktai papramogauti ar apžiūrėti įvairias ekspozicijas. Yra viena vieta, kur tenka ir ašarą nubraukti, ir tyloje pastovėti, tremties baisumus prisiminti.

Erdviame paviljone neseniai buvo pastatytas ir gyvulinis vagonas, kokiais į nežinią buvo tremiami lietuviai. Juk iš Anykščių geležinkelio stoties į Panevėžį ir Švenčionėlius ne kartą riedėjo ešelonai su tremiamais žmonėmis. Ten iš „siauruko“ nelaimingieji buvo sugrūdami į gyvulinius vagonus, kurie riedėjo jau į „plačiąją tėvynę“...

Į tą anykštėnų muziejininkų parengtą vagoną galima įlipti ir ilgėliau pabūti, apsižvalgyti. Ant sienų iškabinti stendai su nuotraukomis, bylojančiomis apie tas rūsčias tremties dienas, skaudų tremtinių likimą. Ant vieno stendo užrašas iškalbingai byloja: „Mes pakelsim kančias, ir kaitras, ir speigus...“ Ant galinės vagono sienos didelėje fotografijoje – Nukryžiuotojo atvaizdas. Į tremtį, į nežinią lietuviai važiavo melsdamiesi, giedodami šventas giesmes, jie neprarado vilties, tikėjimo išlikti, sugrįžti į gimtinę...Ant sienos šalia tremtinių vagono įrengta muziejaus ekspozicija, pasakojanti apie baisiąsias tremčių dienas, išvežtųjų žmonių kančias. Tokias nuotraukas apžiūrint neįmanoma nesijaudinti, kaip ir skaitant tremiamų žmonių laiškus, išmestus pro gyvulinių vagonų plyšius. Rengiant ekspoziciją, tie laiškai buvo perfotografuoti, padidinti. Laiškuose – liūdesys dėl paliekamos Tėvynės, artimųjų, nerimas dėl ateities, nežinomybė, atsisveikinimo žodžiai... Jaunajai kartai, nepatyrusiai tremties baisumų, tai – labai vaizdinga, išraiškinga tautos istorijos pamoka. Buvusiems tremtiniams ir politkaliniams šios ekspozicijos aplankymas dar kartą primena baisumus, patirtus išgyvenimus, artimų žmonių netektis kažkur Sibiro, Altajaus ar Kazachstano toliuose. Čia galima pasiklausyti ir patriotinių tremtinių dainų, ir įrašytų į kompaktinius diskus tremties brolių bei seserų prisiminimų...

Anykščių rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“