Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Kronika

Vinys iš Labanoro

Br. Giedrius Juozas Bakūnas MIC

Spalio 29 dieną Šv. Juozapo kunigų seminarijoje vyko Teresės Blažiūnienės, Akvilės Blažiūnaitės ir Peter Janovšek darbų parodos „Labanoro vinys“ atidarymas. Ji veikė  ilgiau kaip mėnesį. Seminarijos bendruomenė džiaugėsi galėdama pakviesti iš arčiau pažvelgti į unikalią ekspoziciją, kuri bylojo apie dramatiškus Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios įvykius. Vėliau paroda persikėlė į M. K. Čiurlionio namus.

Atidaryme dalyvavo autoriai, Labanoro klebonas kun. Jurgis Kazlauskas, seminarijos vadovybė ir klierikai, kiti svečiai. Įžangos žodį tarė Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos bibliotekininkė Irena Aleksandravičienė. Ji paminėjo kai kurias iš Lietuvoje sudegusių bažnyčių, priminė, kad pavasarį toks likimas ištiko Paštuvos bažnyčią, kad neseniai antrą kartą degė Kulautuvos bažnytėlė, tik šį kartą – neatstatomai. Ponia Irena teigė, kad ši paroda savo turiniu, tikslais ir sukūrimo aplinkybėmis labai skiriasi nuo tų parodų ir tų kūrinių, kurie seminarijoje buvo eksponuoti ankščiau. Šios parodos eksponatai yra sukurti iš 2009 metų gruodį sudegusios unikalios, senos Labanoro bažnytėlės liekanų, fragmentų – iš viso to, ką dar galima buvo surasti gaisro vietoje. „Mes, turbūt, visi prisimename tą 2009-ųjų gruodžio 21-ąją, kai žiniasklaida mus informavo apie didžiulį gaisrą, suniokojusį unikalią, beveik penkių šimtų metų senumo Labanoro bažnyčią. Nors subėgo daug žmonių, tačiau to nepakako, kad būtų galima užgesinti ugnį“, – kalbėjo I. Aleksandravičienė. Tvarkydamas gaisravietę kun. J. Kazlauskas kreipėsi į visus parapijiečius ir pagalbon iš kitur atvykusius geros valios žmones, kad viską surinktų, nieko neišmestų. Žmonės savo rankomis sijojo pelenus ir rinko visa, ką dar buvo galima rasti. Tokiu būdu į vieną krūvą buvo surinktos kelių šimtų metų senumo vinys, skardos lakštai, nuo ugnies susilydę įvairūs metaliniai daiktai, stiklo, krištolo, keramikos dirbinių gabalėliai. Šie daiktai buvo sudėti į dėžes ir kun. J. Kazlausko perduoti restauratorei T. Blažiūnienei. Ši moteris su didele meile paėmė tuos išlikusius bažnytėlės fragmentus, nuvalė pelenus ir ėmėsi kūrybinio darbo. Prie ponios Teresės kūrybinės minties įgyvendinimo prisidėjo visa šeima – dukra Akvilė Blažiūnaitė ir jos vyras Peter Janovšek. Tokiu būdu gimė ši ekspozicija, kuriai buvo suteiktas pavadinimas „Labanoro vinys“. Įdomu, kad prie darbų nėra nei pavadinimo, nei autoriaus parašo – parodos autoriai tai pasirinko sąmoningai. Ponia Teresė teigė, kad jie dirbo su tomis liekanomis, su tomis vinimis, kurias kažkada kalė prieš daugelį metų gyvenę žmonės. Anot jos, šie žmonės taip pat tam tikra prasme yra šitų darbų autoriai. Šios parodos darbuose kiekvienas gali nesunkiai atpažinti nukryžiuotąjį Jėzų, matyti skirtingas kryžių variacijas, erškėčių vainikus ar net Nojaus laivą. Lietuvoje tokio stiliaus darbai iš sudegusios bažnyčios liekanų buvo sukurti pirmą kartą.

Po įžanginės kalbos, seminarijos rektorius mons. Žydrūnas Vabuolas dėkojo menininkams, kad jie sutiko seminarijoje eksponuoti šiuos darbus ir taip ją papuošti, ir poniai Irenai, koordinavusiai šios parodos atidarymą. Rektorius sakė, kad ši paroda seminarijai ypač tinka tuo, jog liudija apie tai, kuo krikščionys tiki, liudija, kaip Dievas veikia žmogaus gyvenime, koks yra Dievo dovanojamas išganymas. Dievas iš griuvėsių kuria gyvenimą iš naujo. Jisai nesusitaiko su tuo, kad Jo pirmapradis žmogus yra nuodėmės sudegintas, sunaikintas ir išbarstytas. Dievas iš pelenų vėl kuria mus, kad būtume dar gražesni, kilnesni, vertingesni ir kviečia mus į Dangaus Karalystę. Rektorius linkėjo, kad ši paroda tuos, kas ją matys tik vienąkart, ir mus, klierikus, kurie žvelgsime į ją kasdien, žavėtų savo vaizdų originalumu ir kreiptų mūsų žvilgsnį į Dievo darbą mūsų gyvenime, kad skatintų vis labiau pasitikėti Dievu ir Jam dėkoti už tai, jog nėra pelenų, kurių Jis negalėtų prikelti naujam gyvenimui.

Seminarijos rektoriui pasveikinus parodos svečius, žodį buvo pakviestas tarti Labanoro bažnyčios klebonas. Jis teigė, kad jam buvo lemta išgyventi tokią patirtį, kurios nelinkėtų jokiam kunigui. Kun. J. Kazlauskas prisiminė, kad tądien pasimeldus bažnyčioje, jau po kelių valandų jam reikėjo su parapijiečiais stovėti ir žiūrėti, kaip dega jų maldos namai. Betvarkant gaisravietę, kilo idėja, kad ateities kartoms su menininkų pagalba būtų sukurti paveikslai iš likusių bažnyčios fragmentų. Klebonas minėjo, kad buvo matęs kai kuriuos T. Blažiūnienės prieš tai atliktus darbus ir prisiminė vieną iš mažų vinių padarytą paveiksliuką, kuris kunigui įstrigo giliai širdyje. Taigi jis paprašė ponios Teresės, kad ši imtųsi kūrybinio darbo. Šiandien ši paroda keliauja per Lietuvą, ir žmonės gali matyti, kad tie daiktai, kurie buvo Labanoro bažnyčioje, nesunyko, bet dar kartą nauju būdu prabilo.

Paskui žodį tarė T. Blažiūnienė. Ji dėkojo seminarijos vadovybei, kad ši priėmė jos darbų ekspoziciją. Anot jos, šie darbai seminarijos erdvėje tarsi naujai suskamba ir atrodo labai didingai. Jai šių darbų atsiradimas yra Dievo Kūrėjo valia.

Klierikai restauratorei įteikė atminimo dovaną ir padėkojo už gražų tikėjimo liudijimą. Parodos atidarymo dalyviai buvo dar kartą pakviesti apžiūrėti meno kūrinius, pabendrauti ir kartu su seminarijos bendruomene švęsti šv. Mišias.

Vilnius

© 2012 „XXI amžius“