Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Su Kalėdų Kristumi!

Kun. Vytenis Vaškelis

Dievo Sūnaus įsikūnijimo esmė tokia: Jis prisiėmė mažo berniuko pavidalą dėl to, kad milijardai žmonių gimtų iš Dievo Dvasios (plg. Jn 3, 6) ir taip iš vidaus pasikeistų, kad natūralumu, paprastumu, pasitikėjimu ir džiaugsmu būtų panašūs į vaikelį, kurio geriausias charakterio savybes Jėzus iškėlė į neįsivaizduojamas Dangaus Karalystės aukštumas (plg. Mt 18, 3–4).

Kai žvelgiame į gimusio Viešpaties silpnumą ir prisimename, kad Juo tikrai bus tinkamai pasirūpinta (juk Jam skirta naujojo žmonijos istorijos Vairininko dalia), spontaniškai kyla globėjiški jausmai, peraugantys į draugystę, kurią simbolizuoja mažyliai, besisukinėjantys prie Betliejaus prakartėlės.

Suaugusiems krikščionims vaikiško bendrystės su Atpirkėju ryšio nepakanka. Kai kurių tikinčiųjų mažumas Jėzaus atžvilgiu gali būti infantilus ir nuostolingas, nes, bėgant metams, jie dar „tebespurda“ dvasinio gyvenimo vystykluose. Apaštalo Pauliaus pavyzdys liudija, jog tokia asmens vidinė būklė nepateisinama, nes jis tapęs vyru, visų vaikiškų nebrandumo dalykų sąmoningai atsisakė (plg. 1 Kor 13, 11).

Žvelgiame dvasios akimis į Kristų ir suprantame, kad Jo kūdikiškas bejėgiškumas yra tarsi kabliukas, kuriuo Jis nori pagauti gyvenimo rūpesčių verpetuose besiblaškančią žmogaus širdį. Kas apskritai gali abejingai žvelgti į kūdikio šypsenos prigimtinį natūralumą? Bet tai – tik pradinis įsimintino įspūdžio efektas, kuriuo vaikelis (dar nesuvokdamas, ką daro) ima ir „nuginkluoja“ žmogaus veido bruožuose matomą pernelyg didelį susirūpinimą savimi...

Kai palaipsniui įsileidžiame Jo malonę į savo vidų, suvokiame, kad į mažylį Jėzų mums lemta žvelgti pro Evangelijos didinimo stiklą, per kurį ryškiau regime ne tik Jo buvimo ėdžiose tikslą, bet matome savo pačių neatidėliotiną pašaukimą tikėjimo darbais atsiliepti į Jo nuolatinį kvietimą: „Niekados neužmiršk ir nepalik manęs, tave visa esybe mylinčio Viešpaties!“

Kardinolas Alfredas Bengšas rašė: „Kūdikio ženklas reiškia: JIS PATS YRA VISA, KAS JO: Jo žodžiai, sakramentai, malonė ir meilė, Jo Bažnyčia, Jo broliai ir seserys, – visa tai patikėta mūsų meilei, globai ir kilniadvasiškumui iki Teismo dienos. Gal dabar geriau suprasime, kodėl prakeiktas bus tas, kas neparodys meilės mažiausiam iš brolių, – jis bus paniekinęs išganymo Ženklą.

Ir tik tada, kai atpažinsime Kūdikio ženklą, kai ėdžiose matysime ne vien gražų Motinos su Kūdikiu vaizdą, o įžvelgsime jame ir paskutinįjį Dievo gailestingumo gestą, paskutinį Jo mėginimą užkariauti mūsų širdis, tik tada bus tikrai krikščioniškos Kalėdos“.

Kaip Švč. M. Marija ir šv. Juozapas, būdami drauge su mažyliu Jėzumi, vis labiau suvokė, kad jų Vaikelis, pradėtas iš Šventosios Dvasios neapsakomos meilės, yra dangaus Pasiuntinys, skirtas žmonių atsivertimui, taip ir mes, leisdami, kad Jėzus bei Jo malonė vis labiau augtų mūsų viduje, vis geriau suprasime, kad per Krikštą tapome ir visada būsime Dievo nuosavybė, kad nepalyginamai daugiau priklausome Jam, o ne sau. Aktyviai priklausome Jėzui, kai, be vidinio prieštaravimo paklusdami Jam, kaskart stengiamės daryti tai, kas atitinka Jo planus ir mūsų sąžinės balsą, išvaduoja mus iš mūsų dvasios sparnus pakertančio menkavertiškumo komplekso ir „dusinančių“ perdėm šabloniško mąstymo rėmų bei įveda į naujų sprendimų laisvės pievas.

Viena moteris suvokė, kad šv. Teresėlės pavyzdžiu nuspręsdama skambiai juoktis, turės atsisakyti savanaudiškumo ir noro gintis, nes tai yra daugiau nei paprastas juokas. Kiekvienų Kalėdų proga šv. Teresė su džiaugsmu traukdavo savo dovanas iš batų (toks buvo prancūziškas dovanų kojinėse laikymo būdas), bet, būdama keturiolikos, ji nugirdo, kaip tėvas skundžiasi: „Laimei, tai bus paskutiniai metai“. Pripratusi, kad šeima su ja elgiasi kaip su kūdikiu ir ją lepina, jaunoji Teresė imdavo verkti dėl menkiausio susierzinimo... Atrodė, kad ir šį kartą jos skruostais tekės ašarų upeliai. Tačiau ji patyrė tai, ką pavadino visišku perversmu. Teresė, užuot pradėjusi verkti dėl tėčio pastabos, pribėgo prie dovanų ir su džiaugsmu jas išvyniojo. Tėtis juokėsi drauge. Ji suprato, kad šventas atsakymas į tėvo skundą buvo nevaržomai skambus juokas.

Šių metų dienoms kaip pavasario sniegui neišvengiamai „tirpstant“, pasvarstykime, ar tapome imlesni Viešpaties malonei, kurią priimdami tolydžio laisvėjame ir panašėjame į Tą, kuris tapo visiškai panašus į mus. Beje, natūralus skambus juokas yra puikybės priešnuodis ir durys į tobulo džiaugsmo karalystę.

© 2012 „XXI amžius“