Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Taikos siekis – Dievo plano dalis

Mindaugas BUIKA

Didysis gyvybės gynėjas ir šeimos globėjas popiežius Benediktas XVI populiarus mažųjų katalikų tarpe

Popiežius Benediktas XVI sveikina jaunuosius maldininkus

Evangelinių palaiminimų tikrumas

Katalikai, tikintieji, visi geros valios žmonės ir gyvybės gynėjai džiaugiasi ir dėkoja popiežiui Benediktui XVI, kad savo tradiciniame kreipimesi pasaulinei taikos dienai, kuri sausio 1-ąją Katalikų Bažnyčioje bus minima jau 46-ąjį kartą, aiškiai susiejo „taikos kultūros“ ir „gyvybės kultūros“ siekius. Dokumento, kurį galima būtų pavadinti mažąja enciklika, tema „Palaiminti taikdariai“ yra vienas iš Jėzaus Kristaus evangelinio Kalno pamokslo pažadų: „Palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 3, 8).

Šventasis Tėvas sako, kad tikrieji taikdariai pirmiausia turi ginti žmogaus gyvybę visuose jos egzistencijos tarpsniuose ir skatinti bendrąjį gėrį politikoje, ekonomikoje ir visoje visuomenės veikloje bei doro asmeninio ir šeimos gyvenimo liudijimu.

Kreipimąsi gruodžio viduryje Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje pristatęs Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas afrikietis kardinolas Piteris Kodvas Turksonas pabrėžė popiežiaus Benedikto XVI akcentavimą, jog garantuotame palaiminimo taikdariams pažade Dievas nurodo ne tik ateitį (Amžinybę), bet ir kasdieninį gyvenimą.  Dėl to taikdariškų pastangų įgyvendinimas yra neatidėliotinas, skatinant žmogaus gyvybę, ginant teisingą tradicinę santuokos sampratą ir teisę į sąžinės prieštaravimą bei religijos laisvę, sprendžiant aktualias nedarbo, kovos su badu, finansų krize ir kitas socialines problemas.

Atnaujinto ir visaapimančio įsipareigojimo bendrajam gėriui, žmonių ir tautų pažangai reikia „mūsų laikais, paženklintais globalizacijos ir nuolatinių smurtinių konfliktų bei karo grėsme“, – pabrėžia Šventasis Tėvas savajame dokumente. Jis nurodo augančią nelygybę tarp turtingųjų ir vargšų, savanaudiško ir individualistinio mentaliteto įsivyravimą bei „nežaboto finansinio kapitalizmo raišką“. Taikai kelia grėsmę įvairios tarptautinio terorizmo, organizuoto nusikalstamumo formos bei „fundamentalizmas ir fanatizmas, kurie iškreipia tikrąją religijos prigimtį“. Taigi žmonijos vidinis pašaukimas taikai dabar susiduria su rimtais išbandymais, bet tai „fundamentalus moralinis principas“, kuris ir toliau lieka pagrindu integraliam visuomeniniam ir bendruomeniškam vystymuisi. „Žmogus yra sukurtas taikai, kuri yra Dievo dovana“, – daro išvadą Benediktas XVI.

Racionalumas, moralumas ir bendruomeniškumas

Kalno pamoksle išsakytas palaiminimas mums kalba, kad taika yra ne tik „Mesijo dovana, bet ir žmogiškųjų pastangų vaisius“, – pabrėžiama kreipimesi būsimajai Pasaulinei taikos dienai. Tokios žmogiškumo ir dieviškumo sąsajos „taikos etikoje, kuri yra draugystės ir dalijimosi etika“, daro prielaidą, kad taikaus sambūvio siekis būtų atviras antgamtiškumui, kad būtų atsisakyta subjektyvių ir pragmatiškų galios ir naudos kriterijų tautų ir žmonių darniam sugyvenimui. Čia Šventasis Tėvas dar kartą sugrįžta prie „reliatyvizmo diktatūros“ sampratos, sakydamas, kad jos įveikimas yra prielaida tikrajai taikai, kaip ir atsisakymas nuostatos, kad „moralė yra visiškai autonominė“, nes Dievas moralės įstatymą įrašė į kiekvieno žmogaus prigimtį. „Taika yra kuriama ant racionalumo ir moralumo pagrindų, kurių matą yra nustatęs ne žmogus, bet Dievas“, – aiškina Popiežius.

Aptardamas šį aspektą, jis nurodo, kad tikrasis taikdarys pirmiausia turi gyventi „taikoje su Dievu“, įgyvendindamas Jo valią. Tik esant vidinei taikai su pačiu savimi yra įmanomas pilnas atsidavimas taikos siekiui su savo artimu, kitais žmonėmis ir visa kūrinija. Benediktas XVI pamini savo pirmtako palaimintojo Jono XXIII istorinę encikliką „Pacem in Terris“ („Taika žemėje“), kurios paskelbimo 50-osios metinės bus minimos 2013 metais. Joje pranašiškai iškeliamos keturios taikos atramos: tiesa, laisvė, meilė ir teisingumas. Svarbiausia yra pirmoji, nes „be tiesos apie žmogų, Kūrėjo įrašytos į žmogaus širdį, laisvė ir meilė negali būti pagrįstos, o ir teisingumas praranda savo būties pagrindą“. Todėl autentiški taikdariai visuomet maldoje palaiko dialogą su Dievu, gailestingumo Tėvu, žinodami, kad taikos atmetimas yra nuodėmė – savanaudiškumas, smurtas, godumas, galios siekimas, neapykanta ir tolerancijos stoka.

Taikos siekio sėkmė priklauso nuo to, kiek gebame pripažinti, „kad esame viena Dievo žmonių šeima ir tarpasmeniniuose bet instituciniuose santykiuose remiamės bendruomenišku „mes“ principu. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad taika nėra svajonė ar utopinis siekis, bet visiškai įmanoma bei siektina realybė. Pats naujo, geresnio pasaulio kūrimo siekis yra įrašytas į žmogaus, sukurto pagal Dievo atvaizdą, širdį ir protą. Juk ir pats Dievas, įsikūnydamas Sūnuje ir Jo atpirkimo darbuose, įžengė į istoriją, paskatino naują kūrybą, naujos sandoros tarp Dievo ir žmogaus sudarymą. „Kaip tik dėl šios priežasties Bažnyčia yra įsitikinusi, kad reikia neatidėliotinai skelbti Jėzų Kristų, kuris yra pirmasis ir svarbiausias integralios žmonių ir tautų pažangos bei taikos faktorius“, – teigiama kreipimesi Pasaulinei taikos dienai.

Gyvybės ir sąžinės prioritetas

Dokumento pagrindu reikėtų laikyti teiginį, konstatuojantį, kad taikdariai yra tie, kurie myli, gina ir skatina gyvybę nuo jos prasidėjimo iki natūralios pabaigos. Bėgantys nuo atsakomybės, abejingai priimantys abortų legalizavimą – bejėgio ir nekalto kūdikio žudymą – niekada negalės kurti tikros taikos. Kiekvienas išpuolis prieš gyvybę, ypač pradinėje jos fazėje, neišvengiamai sukelia nepataisomą žalą pažangai, taikai ir visai gyvenamajai aplinkai. Kitą didelį pavojų kelia bandymai įteisinti homoseksualų „santuoką“, prilyginant ją natūraliai vyro ir moters santuokos struktūrai. Tokie bandymai dar labiau destabilizuoja prigimtinę santuoką (kuri ir taip smarkiai kenčia dėl skyrybų gausos), pakerta jos nepakeičiamą vaidmenį visuomenėje. Šie gyvybės ir šeimos reikalai nėra tikėjimo tiesos, tačiau įrašyti į pačią žmogaus prigimtį, todėl protu suvokiami ir bendri visai žmonijai, aiškina popiežius Benediktas XVI. Taigi tų (gyvybės ir tradicinės šeimos) principų nepaisymas, yra laikytinas „išpuoliu prieš Dievą, liečiančiu žmogiškąjį asmenį, su rimta žala teisingumui ir taikai“.

Šventasis Tėvas pabrėžia, kad kitas svarbus būdas, padedantis kurti taiką įstatymų bei teisingumo sistemoje, yra sąžinės prieštaravimo teisės pripažinimas, tų įstatymų ar vyriausybinių normų, kurios žeidžia žmogiškąjį orumą, akivaizdoje. Pavyzdžiui, medicinos darbuotojui turi būti palikta teisė atsisakyti daryti abortą ar dalyvauti įteisintos eutanazijos operacijoje, jeigu tai prieštarauja jo tikėjimo nuostatoms. Čia ir kai kuriais kitais atvejais kalbama apie religijos laisvę, kaip fundamentalią teisę, ypač svarbią tarptautinės taikos palaikymui. Popiežius Benediktas XVI nurodo, kad šiuo metu ypač aktualu yra pozityviai suvokti ir realizuoti religijos laisvę, viešai liudyti savo tikėjimą, supažindinti su jo mokymu, užsiimti švietėjiška ir karitatyvine veikla, kitaip sakant, socialinėje ir netgi politinėje srityje būti bei veikti pagal savojo tikėjimo doktrinų nuorodas, kiek tai nežeidžia viešosios tvarkos. Šventasis Tėvas apgailestauja, kad dabar kai kuriose senųjų krikščioniškų tradicijų šalyse šiuo atžvilgiu iškyla daug religinės netolerancijos apraiškų, nukreiptų prieš krikščionybę, kai netgi nešioti ar laikyti religinio tapatumo ženklus (pavyzdžiui, kryžius) yra draudžiama.

Naujas pažangos modelis

Kreipimesi būsimajai Pasaulinei taikos dienai reiškiamas susirūpinimas dėl radikalaus liberalizmo ir technokratijos ideologijų plėtros. Tai menkina valstybės socialinę atsakomybę ekonomikoje, žaloja susiformavusį pilietinės visuomenės solidarumo, tarpusavio pagalbos tinklą. Popiežius Benediktas XVI sako, kad šiandien iškilusi didelė grėsmė vienai iš pagrindinių visuomeninių teisių ir pareigų – teisei į darbą, dirbančiojo juridinio statuso nuvertinimui. Dabar, kai darbas tampa vis labiau priklausomas nuo įvairių finansinių mechanizmų vadinamojoje laisvos rinkos ekonomikoje, būtina priminti šiuolaikinės visuomenės vystymosi prioritetinį tikslą – užtikrinti nuolatinį užimtumą kiekvienam. Remdamasis 2009 metų socialinės enciklikos „Caritas in Veritate“ mokymu, Šventasis Tėvas primena, kad darbo procesas ir sąlygos turi ir etinius pagrindus, netgi dvasinę vertę, kad darbas suvoktinas kaip „fundamentalus gėris individui, šeimai ir visuomenei“.

Anot popiežiaus Benedikto XVI, dabar visuomenės raida „reikalauja naujo pažangos modelio ir naujo priėjimo prie ekonomikos“, kad būtų užtikrintas integralumo, darnos, solidarumo ir bendrojo gėrio reikalavimų įgyvendinimas. Kaip tik dabartinė ekonomikos ir finansų krizė, nelygybės išaugimas bei žmogiškojo kūrybingumo skatinimas tampa gera proga naujo ekonominio modelio įžvalgai. Akivaizdu, kad pastaraisiais dešimtmečiais vyravęs modelis su maksimalaus pelno bei vartojimo siekimu, kuris yra atsakingas už individualistinio ir savanaudiško mentaliteto formavimąsi, jau nebetinkamas. Dabar tikrai ekonominei pažangai reikia taikyti savęs dovanojimo ir dėkingumo bei broliškumo principus tiek intelektualinių, tiek verslumo gebėjimų bei įgūdžių raiškoje.

„Ekonominėje veikloje taikdariai yra tie, kurie kuria teisingumo ir abipusiškumo ryšius su savo kolegomis, dirbančiaisiais, klientais ir vartotojais“, – teigiama naujajame Šventojo Tėvo dokumente. Taip įveikiami siauri asmeniniai ar grupiniai interesai bendrojo gėrio naudai, vis labiau galvojant apie ateities kartų likimą. Štai kodėl pramonės ir žemės ūkio politikoje svarbu kelti socialinės pažangos bendruosius uždavinius ir etinių nuostatų taikymą finansų ir komercijos sandoriuose. Tikriesiems taikdariams ypač turi rūpėti maisto krizės pasekmės, kurios yra pavojingesnės už finansų krizę, kadangi labai svyruojant maisto produktų kainoms dėl neatsakingo ar spekuliacinio kai kurių ekonomikos veikėjų elgesio sutrinka apsirūpinimas maisto produktais, aštrėja bado problema. Šios krizės akivaizdoje taikdariai yra pašaukti darbuotis dėl žemdirbių, ypač smulkiųjų ūkininkų gerovės, kad jų gyvenimas ir veikla atitiktų žmogiškojo orumo reikalavimus socialiniu, ekonominiu bei gamtosauginiu atžvilgiu.

Socialinio švietimo reikmė

Baigiamojoje kreipimosi 2013 metų Pasaulinei taikos dienai dalyje popiežius Benediktas XVI akcentuoja socialinio švietimo ir ugdymo klausimą. Pagrindinis vaidmuo šioje srityje yra skirtas krikščioniškai šeimai, kuri savuoju gyvybės sklaidos pašaukimu yra asmens visuomeninės brandos terpė, jeigu gyvena pagal dieviškosios meilės standartus. „Būtent šeimoje užgimsta ir auga taikdariai – rytojaus gyvybės ir meilės kultūros skatintojai“, – pabrėžiama aptariamajame dokumente. Religinės bendruomenės turi platų taikos ugdymo uždavinį: Bažnyčiai ši atsakomybė dabar iškyla kaip naujosios evangelizacijos pastangų dalis. Atsivertimas Kristaus meilei ir tiesai, dvasinis ir moralinis visuomenės atgimimas formuoja taikdarius, įsipareigojusius draugystei, solidarumui bei neteisingumo įveikimui jų gyvenamojoje aplinkoje.

Šventasis Tėvas pabrėžia, kad ypatingą misiją taikai turi kultūros institucijos, mokyklos bei universitetai, kurie ugdo naujos generacijos lyderius, atnaujina viešąjį gyvenimą, moksliškai apmąsto ekonominę ir finansinę veiklą solidžioje antropologinėje ir etinėje bazėje. Popiežius Benediktas XVI kalba apie bendrosios taikos pedagogikos vystymą, kuri ugdytų turtingą asmens vidų, aiškų ir tvirtą moralinį požiūrį, palankų bendrajam gėriui ir atitinkamam gyvenimo stiliui. „Reikia mokyti žmones mylėti vienas kitą, kultivuoti taiką ir gyventi gera valia, o ne vien tik būti tolerantiškais“, aiškina Šventasis Tėvas. Jis kalba apie svarbų gebėjimą atsisakyti keršto, pripažinti padarytą neteisingumą, mokėjimą atsiprašyti ir atleisti. Tampa svarbi ir atleidimo pedagogika, kai blogis įveikiamas gerumu, o teisingumas pasiekiamas sekant Dievo Tėvo, kuris myli visus savo vaikus, evangeliniu pavyzdžiu. Popiežius Benediktas XVI pripažįsta, kad toks ugdymas „yra lėtas procesas“, tačiau privalomas siekiant dvasinės evoliucijos, puoselėjant vertybes, formuojant naują žmonijos istorijos viziją. Taikos ir atleidimo pedagogikos nuostatas absoliučiai įkūnijo mūsų Atpirkėjas Jėzus Kristus savuoju gyvenimu ir visišku savęs dovanojimu iki gyvybės aukos, todėl Jo pažadas mokiniams, kad Dievas yra jų pusėje, visiškai tikras. Baigdamas kreipimąsi Šventasis Tėvas kviečia visus prisijungti prie jo pirmtako palaimintojo Jono XXIII maldos Dievui „apšviesti lyderius, kad jie, rūpindamiesi savo tautų materialine gerove, galėtų garantuoti ir brangią taikos dovaną“.

© 2012 „XXI amžius“