Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Beprasmės pastangos

Gintaras Visockas

Tikriausiai priminti, kas yra Žeraras Depardjė, – neverta. Ypač vidurinioji mūsų karta puikiai žino, jog tai – puikus prancūzų aktorius, sukūręs šimtus įsimintinų vaidmenų pačiuose įvairiausiuose meniniuose filmuose. Šiandien šio žymaus prancūzo pavardė – Prancūzijos spaudos dėmesio centre. Kai kurie prancūziški leidiniai labai įtemptai svarsto, ar 63 metų aktorius ir turtuolis vis dar tebėra Prancūzijos patriotas. Beje, tiek jo gerbėjai, tiek kritikai turi svarių argumentų, kuriais lengvai pagrįstų reiškiamus priekaištus ar pateisinimus. Konfliktinė situacija įsiplieskė tuomet, kai naujasis Prancūzijos prezidentas gerokai padidino mokesčius milijonieriams. Dabar, jei prancūzo sąskaitose puikuojasi bent vienas milijonas eurų, jis valstybei privalo atseikėti milžinišką pyrago gabalą – maždaug 75 proc. O jei prancūzo kišenėse nėra milijono, tokiu atveju į valstybės biudžetą jis įpareigotas pervesti tik 45 proc. savų pinigėlių. Naujoji Prancūzijos valdžia tvirtina, jog ši priemonė – teisinga. Turtingieji privalo dalintis ekonominės naštos sunkumais su tais, kurie nūnai skursta arba badauja. Kuo krizė gilesnė, tuo solidarumas svarbesnis. Oficialioji Prancūzijos valdžia įrodinėja, jog ekonominių krizių metu geriau ekonomiškai besiverčiantys žmonės negali neištiesti pagalbos rankos savo artimui.

Tačiau pajamų, turtų, honora- rų dalybos, sutikite, – sudėtingas reiškinys. Juk kai kurie sunkiai besiverčiantys į keblią padėtį pakliuvo tik dėl tingumo arba apsileidimo. Europos Sąjungoje (ES) daugėja tokių, kurie nenori dirbti, nes jiems sudarytos galimybės gyventi iš valstybės teikiamų socialinių pašalpų. Kaip atskirti tą, kuriam tikrai reikia pagalbos, nuo to, kuris tiesiog tingi dirbti, tingi mokytis. Kaip pasielgė žymusis prancūzų aktorius Ž. Depardjė, beje, niekad neslėpęs, jog mėgsta skaniai pavalgyti, dievina brangius vynus ir myli moteris? Kad nereikėtų mokėti milžiniškų mokesčių, jis persikėlė gyventi į šalia esančią Belgiją. Dabar nuo Prancūzijos jį skiria vos vienas kilometras ir žymiai mažesni mokesčiai. Panašiai pasielgti artimiausiu metu žada ir kiti turtingiausi Prancūzijos piliečiai. Žinoma, Prancūzijos valdžia puolė aktorių kaltinti patriotiškumo stoka. Kai kurie prancūzai net pavartojo tokias sąvokas, kaip „storžievis“ ir „egoistas“, tačiau tokie kaltinimai labai jau primena primityviojo patriotiškumo apraiškas, kurių apstu kiekvienoje šalyje, taigi ir Prancūzijoje. Skubėti primesti patriotiškumo stoką aktoriui Ž. Depardjė nevertėtų. Šitaip elgdamiesi mes galime nepastebėti giluminių reiškinių. Juk patriotiškumo stoka būtų galima apkaltinti ir pačią Prancūzijos valdžią, nesugebančią surasti protingo balanso tarp tų, kurie mėgaujasi prabanga, ir tų, kurie nuolat jaučia alkį. Jeigu iš Prancūzijos bėga turtingiausi žmonės, vadinasi, padarytos klaidos. Oficialusis Paryžius tikėjosi papildomų įplaukų į biudžetą, o praras net tai, ką gaudavo iki šiol. Dabar aktorius Ž. Depardjė mokesčius moka Belgijai ir kelia šios karalystės ekonomiką, o Prancūzija iš jo sukauptų milijonų nebegauna nė cento.

Šią istoriją papasakojau norėdamas dar sykį priminti, koks sudėtingas šiandieninis mūsų pasaulis. Jeigu dėl savo nesėkmių kaltinsime tik kitus, progų švęsti rimtas pergales niekad neturėsime. Žinoma, kaltinti kitus – lengviau, maloniau, bet tokia strategija veda vien tik į pražūtį. Todėl įsiminė istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Dariaus Barono publikacija, kurioje jis tvirtina, esą „islamizmas Vakarų civilizacijai ir Europai kelia lygiai tokį pat pavojų, kokį kažkada kėlė nacizmas ir komunizmas“ (internetinis portalas 15min.lt). Toji publikacija paliko įspūdį būtent todėl, kad istorikas nepriekaištauja musulmonams, vis labiau įsitvirtinantiems Europoje ir vis įžūliau įvedantiems savą tvarką. Autoriaus dėmesys sukoncentruotas į mūsų – europiečių, krikščionių – klaidas. Juk jei į musulmonus žvelgsime jų akimis, paaiškės, kad jie elgiasi teisingai, okupuodami Europą. Jų tikrai neapkaltinsi veržlumo ir išmintingumo stoka. Juk jie ne tik veržiasi į krikščioniškąją Europą, bet dar ir stengiasi viską taip supainioti, kad ne jie, o mes prisitaikytume prie jų gyvenimo taisyklių. Ir pirmieji šios okupacijos simptomai jau akivaizdūs – kai kuriose Europos vietose krikščionys bijo švęsti Šv. Kalėdas, nes tokie renginiai neva įžeis greta apsigyvenusių musulmonų bendruomenių atstovus.

Šių eilučių autoriui teko šiek tiek gyventi tarp musulmonų Šiaurės Kaukaze, Kazachstane ir Kirgistane. Bendravimas su čečėnais, ingušais, dagestaniečiais, kazachais bei kirgizais paliko neišdildomą įspūdį. Iki šiol turiu draugų musulmonų, tačiau įsisąmoninau keletą taisyklių, kurių būtina laikytis, jei nori, kad jie tave gerbtų ir brangintų tavo draugystę. Pirmiausiai norėčiau prisiminti skaudžias patirtis, įgytas tarnaujant sovietinėje armijoje 1984–1986-aisiais. Tame Maskvos pulke, kuriame praleidau dvejus metus, tarnavo itin daug musulmonų. Karingumu ypatingai išsiskyrė čečėnai. Neslėpsiu, su jais santykiai buvo itin sudėtingi. Kuo mes, lietuviai, labiau stengėmės išvengti konfliktų su čečėnais, pataikaudami ir nuolaidžiaudami, tuo šios tautybės musulmonai darėsi įžūlesni. Ilgainiui prieštaravimai peraugo į rimtą konfliktą. Po grumtynių manėme, jog lietuviškojo įžūlumo anoji pusė mums niekad neatleis, bet atsitiko priešingai. Čečėnai pradėjo mus gerbti, mes tapome pakenčiami draugai. Palankesni tapo ir uzbekai, kazachai, tadžikai. Beje, vos tik nustojome slėptis, kad mielai valgome kiaulieną, kad šios rūšies mėsa mums skani, nes mūsų religiniai papročiai to nedraudžia, musulmonų pagarba dar labiau išaugo. Ir kuo drąsiau, atviriau pasakojome apie savo papročius, tradicijas, tuo puikiau sutardavome su karingaisiais čečėnais.

1994–1995-aisiais gyvendamas Grozne, Nazranėje ir Machačkaloje patyriau dar vieną įdomų reiškinį. Kuo mažiau pabrėždavau, jog esu katalikas, krikščionis, tuo silpnesnė man buvo rodoma pagarba, ir kuo labiau demonstruodavau savo priklausomybę krikščionybei, katalikybei, tuo didesnę musulmonų pagarbą jaučiau. Tad mano gyvenimiškoji patirtis byloja, jog su musulmonais, net ir pačiais įžūliausiais, galima rasti bendrą kalbą, tik nereikia nuolaidžiauti. Esant būtinybei, reikia duoti principingą atkirtį. Deja, šiandieninė Europa elgiasi priešingai ir daro grubią klaidą: ji galvoja, kad, jei bus labai tolerantiška, musulmonai atsakys tuo pačiu.

Istorikas D. Baronas teisingai pastebi, jog nė viena tolerantiška ir turtinga valstybė, įskaitant Švediją, Norvegiją ar Didžiąją Britaniją, negali pasigirti, kad sėkmingai būtų integravusi musulmonų bendrijas. Pasak D. Barono, „integruoti religinio fanatizmo pagrindu susitelkusių bendruomenių neįmanoma“.

Aš pabrėžčiau šiek tiek kitą aspektą. Ar tikrai verta integruoti? Tegul jie laikosi savo papročių, o mes – savo. Tiesiog nubrėžkime aiškią liniją, kurios jiems neleidžiame Europos žemyne peržengti. Tačiau krikščioniškoji Europa turi savąjį Achilo kulną. Istorikas D. Baronas labai taikliai pastebi: Europa religijai neteikia didelio dėmesio, europiečiai mano, jog religija yra kiekvieno privatus reikalas, Europa nebeturi „kultūrinio stuburo“, praranda civilizacinę tapatybę, nebeturi patikimų moralinių orientyrų ir pati plačiai atveria vartus islamizacijai... Tai – skaudi tiesa. Tik ir vėl netapkime primityviaisiais patriotais – nepradėkime masiškai statyti naujų bažnyčių. Jos – nieko dėtos. Štai Maskvoje musulmonų – keli milijonai. Mečečių – vos keletas. Įspūdinga, pamokanti istorija: teturėdami vos keletą maldos namų Maskvos musulmonai netapo prastais musulmonais. Esu tikras, kad, jei Maskvoje nebūtų nė vienos mečetės, jie savo musulmoniško pagrindo vis tiek neprarastų. Tad kur slypi religijos stiprybė? Elkimės gudriai ir įžvalgiai, kaip tie krikščionybės ir katalikybės menkintojai, kurie parašė didelio populiarumo sulaukusią knygą „Da Vinčio kodas“ ir sukūrė milijonų žiūrovų dėmesį prikausčiusį to paties pavadinimo nuotykių filmą. Užuot statę naujas bažnyčias, verčiau sukurkime įtaigų meninį nuotykinį filmą, įdomų jaunimui, parodantį krikščionybės didingumą. Sukurkime nuotykių romanų, kurie populiarintų krikščionybę ir būtų suprantami jauniems žmonėms, sukurkime jaunimui patrauklių internetinių svetainių, kuriose atsirastų jauniems žmonėms rūpimų temų. Atkirtį „Da Vinčio kodo“ kūrėjams kirskime priemonėmis, kurios pritraukia milijonų dėmesį.

Bet juk greičiausiai pasielgsime taip, kad mūsų darbai, energija ir lėšos duotų kuo mažesnį rezultatą. Štai Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas pareiškė pradedąs leisti naują politikos istorijos ir kultūros žurnalą „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Kai kurie visuomenininkai puolė džiaugtis ir liaupsinti. Štai portale alkas.lt pasirodė Lino V. Medelio straipsnis „Naujas žurnalas politikos istorijai ir kultūrai“. Publikacijoje rašoma, jog „galima tik stebėtis ir džiaugtis Sąjūdžio kūrėjų energija imtis tokio sunkaus ir kruopštaus darbo“. Žinoma, džiaugtis galima, bet juk galima pažvelgti ir kritiškai. O kodėl sumanyta kurti dar vieną leidinį? Lietuvoje užtektinai daug gerų, gražių, padorių, bet ne itin įtakingų leidinių. Kodėl ir šį sykį nepanorėta stiprinti jau veikiančiųjų? Kas geriau – turėti keliolika nedidelius tiražus ir menką įtaką visuomenei darančių leidinių ar vieną įtakingą leidinį ar internetinį portalą, kuriame draugiškai susiburtų pačių įvairiausių atspalvių patriotai, tautininkai, visuomenininkai? Nenoriu būti blogu pranašu, bet būtent toks Kovo 11-osios Akto signataro sumanymas pateikti „nepriklausomybės kūrimo proceso istorinius liudijimus ir analizę“ galbūt neturės jokios realios įtakos, o jėgų, lėšų ir energijos bus išeikvota sočiai.

© 2012 „XXI amžius“