|
Kartų kaita ir tautos atmintis
Antanas Sadeckas
Kai po 66 metų atvykau į Leipalingio pagrindinę mokyklą, mane pažadino atsiminimų bangos. Tada, 1946-ųjų rugsėjo devynioliktąją, į seno dvaro pastato salę ten buvo mūsų gimnazija sukvietė septyniolika baltapūkių gimnazistų. Už stalo sėdėjo miestelio trijulė. Ji paskelbė, kad esame okupacinės valdžios priešai ir neturime teisės mokytis bet kurioje mokykloje. Aš tada buvau septyniolikmetis šeštokas. Grįžęs į klasę, mano draugas nenuorama Bronius N. mūsų suolą pavertė medžio gabalų krūva. Kitą dieną, lyg atsisveikindamas su miesteliu, slampinėjau jo gatvelėmis. Prie bažnyčios, turgaus aikštėje, ten, kur vietiniai kagėbistai ir stribokai suguldydavo išniekintus partizanus, sutikau savo klasės auklėtoją Joną Volungevičių. Mano mylimas mokytojas barė, kad sulaužiau suolą, kad jis reikalingas kitiems mokiniams. Neatsisveikinęs, nusisukau ir nuėjau. Mes mylėjome savo mokytojus. Mūsų likimai buvo panašūs. Vėliau J. Volungevičius ilgai ir atkakliai rinko mūsų etnografines vertybes ir įkūrė plačiai žinomą muziejų.
Dabar buvusioje turgaus aikštėje linksminasi miestelėnai. Taip nusprendė vietinė valdžia. Taip būna, jei užmirštama praeitis arba jei ji kaip rakštis duria į paširdžius.
Pokaris kovų už laisvę, pasiaukojimo ir patriotizmo laikotarpis. Mažai belikę to meto liudininkų, o ir tie jau nepajėgūs suvokti dabartinio gyvenimo tėkmės ir su savo patirtimi palikti nuošalėje. Tai amžina ir neišvengiama kartų kaitos problema.
Minint Sausio 13-osios tragiškuosius įvykius, deramai pagerbiami žuvusieji ir sužeistieji. Tai teisinga ir vertinga. Bet ar to pakanka? Juk kova už laisvę prasidėjo jos netekus 1940-aisiais. Ji tęsėsi iki 1991-ųjų sausio 13-osios ir vėliau, o aukos buvo šimtatūkstantinės.
Sausio 13-osios herojai yra šimtatūkstantinio aukuro šviečiantys simboliai. Aukurą turi matyti senoji karta, jo dalis yra ir jaunimas. Svarbu, kad išliktų juos jungiantis ryšys.
Kovo 11-ąją džiaugiamės Nepriklausomybės atkūrimu, išmintingais tautos išrinktųjų veiksmais, įrodžiusiais pasauliui, kad lietuvių tauta ryžtingai siekia laisvės. Signatarai prisimena reikšmingus istorinius įvykius, atkuria jų detales, kritiškus momentus.
Marijampolės Tauro partizanų apygardos ir tremties muziejuje yra stendas, skirtas partizanų motinoms. Po jų nuotraukomis parašyta: Ona Lukšienė trijų žuvusių partizanų Motina, Aleksandra Paulauskienė keturių žuvusių partizanų Motina, Kazimiera Vasiliauskienė šešių žuvusių partizanų Motina, Pranskaitienė keturių žuvusių partizanų Motina, Magdalena Popierienė penkių žuvusių partizanų Motina. Kur slypi jų galia? Ar galėjo jos priprasti, matydamos antrą, trečią, ketvirtą, penktą savo sūnus, išniekintus miestelių turgų aikštėse? Į šiuos klausimus aš niekuomet nepajėgsiu atsakyti. Juk jos negalėjo parodyti savo ašarų, nes pro langą stebintys kagėbistai būtų atlikę savo niekingą darbą. Mes, vaikai ir paaugliai, matydavome šiuos kraupius vaizdus. Tai ne dabartiniai siaubo filmai, kuriuos nevalia matyti nepilnamečiams. Kodėl signatarai nekalba apie Motinas? Kodėl apie jas nežino istorijos mokytojai?
Birželio 14-ąją, Gedulo ir Vilties dieną, pagerbiamos pirmosios sovietinio teroro aukos, o apie vėlesnes, didžiąsias 1949 m. kovo 25 d. ir 1948 m. gegužės 22 d. tremtis mažai tekalbama.
Kodėl mažai kalbame apie visas sovietmečio aukas ir tinkamai jų nepagerbiame? Juk jos sudarė sąlygas kažkam būti signatarais! Nei signatarai, nei Seimo nariai nepadėkojo Lietuvos Motinoms, tėvynei paaukojusioms savo sūnus partizanus, Sibiro taigoje ir Šiaurės leduose palikusioms savo tėvus ir kūdikius arba pačioms ten likusioms ir mūsų užmirštoms.
Beišnykstanti vyresnioji karta mena miestelių turgų aikštėse išniekintus partizanų kūnus, sovietinių lagerių kalinius, tremtinius ir jų šeimas. Dešimtys tūkstančių jų žuvo gimtinėje ir Sibire. Šimtai tūkstančių, grįžę iš lagerių ir tremties, savo gimtinėje ištisus dešimtmečius buvo prislėgti, tylūs ir bebalsiai. Jų sodybos buvo išdraskytos. Jiems ir jų vaikams užvėrė duris į aukštąsias mokyklas, uždraudė sėstis į valdininkų ar vadovų kėdes. Juos akylai sekė buvusių kariškių ir stribokų akys.
Skausmas ir kančios nežinoma vidinė jėga, daranti stebuklus. Reikėjo mažos laisvės kibirkštėlės, ir tie tylieji ir bebalsiai su savo galinga laisvės troškulio aura, pasiryžę mirti išėjo į gatves ir aikštes ir dainomis apgynė laisvę.
Bet džiūgavimas laisve negali būti ilgalaikis. Jis naikina kūrybines jėgas. Laisvė reikalauja nuolatinių pastangų ir pasiaukojimo. Jos našta yra sunki. Dažnam ji būna nepakeliama.
Jaunajai kartai apie pokarį mažai kalbama, todėl jai sunku suvokti tautos netekčių mastą bei visumą ir lengva įsisąmoninti, kad laisvė įgyjama žmonių susibūrimu ir dainomis.
Netekus tėvynės meilės ir pagarbos savo praeičiai, dominuoja materialinės vertybės, o jei jų nepakanka, nuvertinamos dvasinės vertybės ir laisvė. Atsiranda nusivylimas ir pyktis.
1946 metais buvau pašalintas iš Leipalingio gimnazijos šeštosios klasės. Pašalinimo priežastį sužinojau 2011 metais, perskaitęs Juozo Kuckailio knygą Dzūkai 2, esą brolis banditas, pats nusiteikęs antitarybiškai, platino nacionalistinius atsišaukimus tarp moksleivių. Mano brolis nebuvo partizanas, aš neprisimenu, kad būčiau platinęs atsišaukimus. Manyčiau, kad platinau. Tuo laiku mes gyvenome laisvos Lietuvos dvasia, buvo gyvi okupantų represijų prisiminimai. Mes turėjome viltį, kad Vakarų šalys padės mums kovoje už laisvę, ir norėjome būti tos kovos dalyviais. Tą viltį skatino slapta girdimi radijo garsai iš Vakarų ir platinami atsišaukimai. Aš augau šalia partizanų arba su tais, kurie vėliau jais tapo, kovojo ir žuvo. Mano mokytojas buvo Lietuvos kariuomenės leitenantas Vytautas Gontis, vėliau tapęs Šarūno rinktinės vadu. Į mano tėvų vienkiemį ateidavę partizanai vilkėjo karišką uniformą, elgėsi labai pagarbiai ir kultūringai. Tuo laiku tai buvo gerai organizuota partizanų kova ne tik prieš okupantus ir jų ideologiją, bet ir prieš įvairias negeroves, pvz., išplitusį alkoholizmą. Aš žiūrėjau į juos, kaip į tautos išvaduotojus.
Porą metų gyvenau Leipalingyje, Kristapavičių šeimoje. Man buvo įdomu stebėti, kaip tvirto liemens vyras ką nors veikdavo jų mažame kambarėlyje, o smulkutė moteris sukiojosi aplink jį kaip apie ąžuolą. Jų sūnus Česlovas buvo tvirtas, atkakliai besitreniruojantis paauglys, daug žadantis sportininkas. Jų pirkelė sunkiai visus sutalpino, todėl miegodavome palėpėje. Iki šiol menu mudviejų kartu praleistas žiemos naktis, kai miegodavome kartu. Česlovas, matyt, žinojo apie rengiamą partizanų žygį į Merkinę. 1945 m. gruodžio 15 d. vakare, išėję į lauką, Merkinės link matėme gaisro pašvaistę. Ne, tai degė ne stribų būstinė, o jų padegta valstiečio sodyba. Vėliau, sužinoję apie sėkmingą partizanų puolimą, šokinėjome iš džiaugsmo. Abu išsiskyrėme, kai mane pašalino iš gimnazijos. Po keliolikos metų sužinojau, kad dar paauglys būdamas jis išėjo į mišką ir 1949 m. balandžio 14 d. žuvo Žaliamiškyje, netoli Merkinės. Jo ir kitų partizanų kūnai buvo išniekinti miestelio gatvėje.
Bėgant metams, partizanų jėgos mažėjo. Be gailesčio juos naikino gausi okupantų kariuomenė ir savi tautos naikintojai. Nuo didelės įtampos silpo partizanų moralė. Klaikios sąlygos ir beviltiškas jų gyvenimas pagimdė žiaurumą.
Šalia manęs buvo partizanai, kurie kovojo, vėliau palūžo ir tapo išdavikais. Vokiečių okupacijos metais gyvenau Saveikių šeimoje. Vyriausias sūnus Antanas ir jaunesnysis Bronius tuo metu buvę tarnautojai, pokario metais tapo partizanais. Antanas žuvo, Bronius, beje, labai gabus ir mokėjęs vokiečių kalbą, palūžo ir tapo išdaviku. Daugelį metų jis gyveno Vilniuje. Šalia manęs buvo ir tariamieji partizanai. Tai amoralūs padaužos, nepažinę gyvenimo vertybių arba atmetę jas, tapo ginkluotais smurtautojais ir nekaltų žmonių žudikais. Paskutiniaisiais kovų metais, kai partizanų kadriniai vadai buvo sunaikinti ir drausmė pašlijusi, tokie padaužos įsiliejo į jų gretas ir suteršė garbingą partizanų vardą. Tuo sumaniai naudojosi vietiniai kolaborantai, leidę jiems siautėti.
Mūsų šeima, kaip ir kiti mūsų buvę kaimynai, tapo tremtiniais, bet ne į Sibirą, o į Suvalkiją. Kadangi ji yra mūsų gimtoje šalyje, ši tremtis yra už bet kokių įstatymų ribos. Be lengvatų apgyvendino ištremtų ir į Vakarus pabėgusių žmonių sodybose, tuščiuose tvartuose arba išdraskytų dvarų apleistuose namuose. Mano tėvus apgyvendino mažame kambaryje. Išbyrėjęs sienų tinkas, kampe stovėjo sena plytų viryklė. Savo studentiškų atostogų metu tinką sulopiau, nudažiau sienas, langus ir grindis. Virtuvę atitvėriau nuo gyvenamo kambarėlio. Nedidelis, bet jaukus butelis patiko kolūkio pirmininkui. Šias patalpas atiduosiu jaunai šeimai. Jus perkelsiu į aną, parodė beirstančią lūšnelę. Taip tėvai, buvę savarankiški valstiečiai, tapo beteisiais, pusvelčiui dirbančiais kolūkiečiais, kaip Sibire gyvenę tremtiniai.
Taip sovietinės okupacijos metais buvo sunaikintas per ilgus dešimtmečius sukurtas tėvų turtas. Buvo sunaikintas šimtų tūkstančių į Sibirą ištremtų, į kolūkines gyvenvietes perkeltų ūkininkų turtas. Buvo naikinamos per ilgus dešimtmečius kuriamas žemdirbių gyvenimo būdas ir tradicijos.
© 2013 XXI amžius
|