Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

2013-ieji – Tikėjimo metai – Popiežiaus darbų planuose

Mindaugas BUIKA

Jaunimo susitikimai su Šventuoju Tėvu – svarbus Tikėjimo metų bruožas

Ketvirtosios enciklikos laukimas

Prasidėję 2013-ieji popiežiaus Benedikto XVI, Visuotinės Bažnyčios ir vietinių bažnyčių veikloje pirmiausia bus paženklinti dabar celebruojamų Tikėjimo metų bruožais. Jau anksčiau už šį šventimą atsakinga Popiežiškoji naujojo evangelizavimo taryba buvo pristačiusi atitinkamą numatytų įvykių Vatikane kalendorių, todėl reikėtų apžvelgti ir Šventojo Tėvo darbų perspektyvas. Šiais, Tikėjimo metais, kurių reikšmę galima lyginti su įvairių jubiliejų progomis skelbiamų „šventųjų metų“ minėjimu, visos bažnytiniam gyvenimui būdingos kasmetinės dvasininkijai, vienuolijoms, jaunimui, žiniasklaidai skirtos dienos, ekumeninio ar katechetinio pobūdžio renginiai, turės aiškų tikėjimo sklaidos pobūdį. Tai popiežius Benediktas XVI savo apaštaliniame laiške „Porta fidei“ apibūdino kaip įsipareigojimą „iš naujo atrasti tikėjimo džiaugsmą ir karštą troškimą šį tikėjimą visiems perduoti“.

Sausio 25 dieną, užbaigiant kasmetinę Maldų už krikščionių vienybę savaitę, Romos Šv. Pauliaus bazilikoje Šventojo Tėvo vadovaujamose ekumeninėse pamaldose bus prašoma Dievo malonės, kad šį vienybės kelią lydėtų tvirtas visų pakrikštytųjų tikėjimo į Kristų liudijimas. Ryškų Tikėjimo metų bruožą turės vasario 2 dieną Viešpaties paaukojimo iškilmėje celebruojama Pasaulinė pašvęstojo gyvenimo (vienuolių) diena, kurios apeigoms Šv. Petro bazilikoje irgi vadovaus popiežius Benediktas XVI. Visi suprantame, kad reikšmingas Tikėjimo metų minėjimo rezultatas būtų vienuoliškų ir kunigiškų pašaukimų skaičiaus didėjimas sekuliarizuotoje Vakarų visuomenėje. Vasario viduryje, prasidėjus liturginiam Gavėnios laikotarpiui, numatyta svarbių Tikėjimo metams skirtų įvykių.

Galbūt reikšmingiausias iš jų bus numatytas popiežiaus Benedikto XVI ketvirtosios enciklikos, kaip tik skirtos Tikėjimo stiprinimo ir sklaidos temai, paskelbimas. Tai bus Šventojo Tėvo magisteriumo dokumentų, skirtų didžiosioms dorybėms – meilei, vilčiai ir tikėjimui – logiškos sekos užbaigimas. Krikščioniškos meilės sampratai skirtą encikliką „Deus Caritas Est“ Šventasis Tėvas paskelbė 2005 metais, o vilties svarbos aptarimui enciklika „Spe Salvi“ buvo publikuota 2007-aisiais (trečiąją socialinę encikliką „Caritas in Veritate“ popiežius Benediktas XVI paskelbė 2009 metais). Gavėnios metu, vasario 25–26 dienomis, Romos popiežiškuosiuose Rytų institute ir Grigaliaus universitete rengiamas tarptautinis kongresas „Šventieji Kirilas ir Metodijus tarp slavų tautų: 1150 metų nuo misijos pradžia“ pradės Tikėjimo metams skirtų mokslinių suvažiavimų ciklą teologinių, katechetinių bei misijų problemų aptarimui.

Pradėtas švęsti Žemaičių krikšto jubiliejus

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas

Prie altoriaus šv. Mišių aukai vadovavęs Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ (centre) ir koncelebravę vyskupas Linas Vodopjanovas OFM (kairėje) bei arkivyskupas Celso Morga Iruzubieta (dešinėje)

Sausio 6 dieną, Kristaus Apsireiškimo, arba Trijų Karalių sekmadienį, Telšių vyskupijoje iškilmingai pradėtas švęsti Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejus. Tą dieną visose Telšių vyskupijos bažnyčiose buvo aukojamos iškilmingos šv. Mišios, kuriomis pradėta švęsti Jubiliejų.

Pagrindinės šv. Mišios buvo aukojamos 12 val. Telšių Katedroje. Joms vadovavo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, kartu koncelebravo garbingi svečiai iš Romos: Kunigų kongregacijos sekretorius arkivyskupas Celso Morga Iruzubieta ir Kunigų kongregacijos oficiolas monsinjoras Martin Viviźs, Telšių vyskupo augziliaras, generalvikaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, nemažas būrys kunigų: Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos vadovai, Telšių vyskupijos dekanatų dekanai, vicedekanai, parapijų klebonai, abiejų Telšių vyskupijos kanauninkų kapitulų kanauninkai. Kartu meldėsi Telšių kunigų seminarijos klierikai, giedojo Telšių Katedros sumos choras, vadovaujamas vargonininkės Dalios Pleškienės ir prof. Gedimino Purlio. Katedra buvo pilna gausiai susirinkusių tikinčiųjų.

Kristaus Krikštas – Dvasios išsiliejimas

Kun. Vytenis Vaškelis

„Nuo Tavo kvėpavimo prasiveria dangus ir žemė. Tavo septynių dienų darbas išsipildo priešais mūsų akis spindinčioje šviesoje. Milijonai Tavo kūrinių liaupsina Tave, ir Žmogaus Sūnus sėdi saulėje!“ – taip prancūzų poetas Paulis Claudelis Sekminių himne išaukštino nepakartojamą Dievo Dvasios veikimą. Ir nors šį sekmadienį švenčiame ne Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmę, bet Kristaus Krikštą, tarp šių švenčių tikrai yra daug paralelių.

Apdovanoti Kauno geradariai

Kauno meras Andrius Kupčinskas Jono Vileišio medalį įteikia profesoriui prelatui Vytautui Steponui Vaičiūnui

Kaunas pagrįstai gali didžiuotis žmonėmis, kurie myli savo miestą, neatlygintinai atlieka įvairius gražius darbus, pasižymi bendruomeniškumu, noru puoselėti gėrį ir grožį, užjaučia nelaimingus, nuskriaustus ir sergančius. Šiems geradariams meras Andrius Kupčinskas sausio 3-iosios, ketvirtadienio, vakare įteikė „Gerumo kristalus“. Pasiūlyta daugiau nei 50 asmenų, tačiau pagal apdovanojimo nuostatus „Gerumo kristalai“ gali būti įteikti 30-čiai. Šis tradicinis apdovanojamas teikiamas nuo 2001 metų. Pirmaisiais metais šie apdovanojimai buvo vadinami „Gerumo plytomis“.

Šimtametė turtą paaukojo bažnyčiai   

Pivašiūnuose pagerbta šimtametė Veronika Tumėnaitė

Naujieji metai Alytaus rajono Pivašiūnų parapijos senelių globos namuose prasidėjo ypatingu gyventojos Veronikos Tumėnaitės 100 metų jubiliejumi.

Šimtametę pasveikino rajono meras Algirdas Vrubliauskas, savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Burlinskienė, Pivašiūnų seniūnė Rima Čelkonienė, „Sodros“ Alytaus skyriaus direktorius Valerijus Vencius, Pivašiūnų bažnyčios klebonas mons. Vincas Baublys, Labanoro bažnyčios klebonas kun. Jurgis Kazlauskas, globos namų darbuotojai.

Pagrindinis tikslas ir užsiėmimas – malda

Bronislava BUCHIENĖ

Šv. Mišios pradėtos Gyvojo rožinio draugijos vėliavos įnešimu

Niekas nesako, kad penkerių metų vaikas – jubiliatas. Bet jis ir tokio amžiaus, anot psichologų, yra susiformavusi asmenybė, kuriai belieka mokytis ir tobulėti. Penkeri klubo, bendrijos, draugijos ar kitokios organizacijos gyvavimo metai – tikras įvykis ją sukūrusių ir joje veikiančių žmonių gyvenime, todėl Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos, Angelų karalienės, parapijos klebono kun. Rimanto Žaromskio globojama Gyvojo rožinio draugija iš tiesų gali didžiuotis sulaukusi pirmojo oficialaus jubiliejaus, nors realiai čia moterys ir vyrai rožinį kalba kone dvidešimt metų.

Moterys prisiminė iškilias asmenybes

Vlada Čirvinskienė

Konferencijos dalyvės Marijonų koplyčioje. Centre – rektorius kun. mgr. Pavel Andžejevski

2012 metai buvo skirti išklilioms asmenybėms – Palaimintajam arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui bei tautos dainiui prelatui Jonui Mačiuliui Maironui. Šie tautos švyturiai gimė ir brendo tuo sunkiu metu, kai mūsų tauta kentėjo carinę priespaudą, kai įvairiomis rusifikacinėmis priemonėmis buvo bandoma palaužti ir sunaikinti lietuvišką dvasią, tikėjimą bei istoriją. Tuomet lietuvių tauta nepalūžo, bet tautos žadintojų dėka visa širdimi, visa siela atsigręžė į savo kalbą, istoriją, tikėjimą, papročius ir tradicijas. Pasvalio Katalikių Moterų draugija (pirmininkė Aldona Petkevičienė) šias iškilias asmenybes minėjo įvairiais renginiais. Birželio pabaigoje organizavo konferenciją ,,ant ratų“, kurios  metu dėmesį skyrė Pal. J. Matulaičiui ir tautos dainiui prel. Maironui bei gyvenamosios vietovės istorijai.

Išnašos

Vargonininkės knyga 

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Visų Šventųjų bažnyčioje (iš kairės): vikarai: kun. Kęstutis Dvareckas ir kun. Albert Bortiak, knygos autorė Aida Baliukevičienė, parapijos klebonas kun. Vytautas Rapalis ir kun. Juozapas Minderis

2012 m. gruodžio 23 d. Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje po šv. Mišių klebonas kun. Vytautas Rapalis kalbėjo apie ką tik pasirodžiusią knygą „Su šventa Kalėdų dvasia...“ (su kompaktine plokštele), kurią parengė bažnyčios vargonininkė, mišraus choro vadovė Aida Baliukevičienė. Ši knyga leis kiekvienam individualiai ar šeimoje giliau pažinti ir įsigilinti į Evangeliją, pajusti Dievo meilę ir pabandyti atsakyti į iškeltus klausimus. Tai bandymas pasiekti žmogaus širdį ir protą nauju būdu. Galima teigti, kad knyga „Su šventa Kalėdų dvasia...“ yra nauja evangelizacijos forma.

Tų dienų aidai...

Alfredas Girdziušas

Laisvės gynėjai

Tos sausio dienos daug vardų turi. Tos kruvinos kančių dienos laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą pavadinimą – Sausio 13-oji.

Kada ji prasidėjo? Gal 1987 metų rugsėjį prie Šv. Onos bažnyčios Vilniuje, gal po metų rugsėjo 28 dieną buvusiame A. Puškino skverelyje, kada omonininkai talžė su lazdomis susirinkusius vilniečius, gal 1990 metais per „didžiojo spalio“ „paradą“, kai sovietiniai desantininkai, atstatę automatus, skynė kelią „šlovingajai“, „nenugalimajai“ „raudonajai“ armijai, o Vilniaus Šiaurinio miestelio generolas Uschopčikas prieš desantininkų kolonas šauniai kilojo dar nesukruvintas letenas?..

Lietuva – kaip sausakimšas troleibusas

Gintaras Visockas

Šiandien norėčiau prisiminti kadaise per LRT televizijos Kultūros kanalą parodytą poeto Valdemaro Kukulo pokalbį su rašytoju Liutauru Degėsiu. Minėtoje laidoje buvo pavartota itin taikli ir vaizdinga metafora, apibūdinanti lietuviškosios demokratijos trūkumus. Lietuva palyginta su sausakimšu troleibusu, kurio keleiviai nepajėgia įveikti smulkiausių tarpusavio nesutarimų, ir būtent dėl šios priežasties netrukus visi taip aršiai susipyksta, kad vienas kito nekenčia „visa savo širdimi“, tačiau vis tiek bus priversti būti kartu – važiuoti tuo pačiu perpildytu troleibusu, vienas kitam žvelgti į akis arba alsuoti į pakaušį, nes troleibusas lekia nesustodamas nė vienoje stotelėje. Paklausite, kur čia slypi didžiausia lietuviškosios demokratijos bėda? Priartėjus prie stotelės vienas keleivis pareiškia norįs išlipti, bet dauguma keleivių norėtų važiuoti toliau. Daugeliui reikėtų išlipti tik kitose stotelėse. Kaip tokiu atveju elgiasi važiuojantieji troleibusu? Jie sušaukia referendumą. Dauguma visuomeniniu transportu važiuojančių keleivių balsuoja už tai, kad troleibusas nesustotų dėl vieno keleivio užgaidų. Teisinga? Gražu? Demokratiška? Demokratijos principai nepažeisti. Bet juk keleivis, į kurio prašymus demokratiškai neatsižvelgta, priverstas važiuoti toliau. Jis jaučiasi nelaimingas, nes negali išlipti ten, kur jam reikia, tad jis negali atlikti darbų, kuriuos buvo numatęs. Kitoje stotelėje – vėl tas pats. Paaiškėja, jog ir vėl esama keleivių, kuriems verkiant reikia išlipti. Bet tokių – mažuma. Demokratiškai balsuodama dauguma ir vėl pasielgia taip, kaip patogiau tik tolimesnėse stotelėse išlipti trokštančiai daugumai, o ne būtent dabar palikti troleibusą panorėjusiai mažumai. Troleibusui privažiavus prie naujų stotelių, padėtis grėsmingai kartojasi. Sulyg kiekvienu metru troleibuse nenumaldomai daugėja vyrų ir moterų, kurie negali išlipti būtent ten, kur jiems to labiausiai reikia, bet demokratijos principus šventai gerbianti dauguma neketina įsiklausyti į mažumos lūkesčius. Mažumos poreikiai daugumai atrodo per daug menki, nereikšmingi. Dauguma skuba įgyvendinti tik savo tikslus, kurie jai atrodo patys reikšmingiausi bei aktualiausi. Ji įsitikinusi, jog elgiasi teisingai, ignoruodama mažumą. Tačiau toks skubėjimas byloja, jog troleibuse ilgainiui susidarys viskuo ir visais nepatenkintų žmonių būrys, nepajėgus nuveikti jokių, net elementariausių darbų. Juk nė vienas iš keleivių negali išlipti būtent ten, kur jam būtina. Net tie, kurie savo kailiu patyrė daugumos spaudimo „žavesį“, naujų balsavimų metu nebepalaiko nuolat besiformuojančių mažumų lūkesčių. Jie prarado jautrumą. Jie keršija tiems, kurie kadaise neatsižvelgė į jų norus. Ir toks kerštas galbūt yra suprantamas atsakas: tu man nepadėjai, kodėl aš tau privalau pagelbėti? O jeigu pripažįstame, jog demokratijos taisyklės leidžia skriausti silpnesnįjį, tai privalome pripažinti, jog tas silpnesnysis turi teisę gintis. Ar Lietuva neprimena beprotiško troleibuso, kurio keleiviai kariauja vienas su kitu ir nepastebi tikrųjų pavojų, slypinčių anapus troleibuso langų ir durų? Metafora apie beprotišką troleibusą – ir taikli, ir vaizdinga. Tačiau kaip ją panaudoti nūdienos reikmėms?