Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Išnašos

Genocidas ir rezistencija

Miškininkai okupacijų gniaužtuose

2012 metais išėjusiame periodinio leidinio „Genocidas ir rezistencija“ numeryje (Nr. 1, 2012) yra daug įdomių ir reikšmingų lietuvių tragiškos istorijos tyrimų ir studijų. Čia rasime ir vokiečių okupacijos laikotarpį nagrinėjančius straipsnius, ir sovietų pirmąją ar antrąją okupaciją patyrusių lietuvių teroro ir vargų istorijos analizę. Leidinį leidžia (kasmet po du apie 250 psl. apimties numerius) Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Algirdas Brukas straipsnyje „Lietuvos miškininkų likimai 1939–1953 m.“ atskleidžia prieškariu reformuotų miškų ūkio administracinių, miškų apsaugos, ūkinių ir kitų šios sistemos struktūrų darbuotojų likimus Antrojo pasaulinio karo ir pokario (antrosios sovietų okupacijos) metais, parodo jų dalyvavimą pasipriešinimo kovose, nagrinėja kolaboravimo su naciais ir sovietiniais okupantais mastą ir padarinius, buvusių prieškario (beje, dažnai klaidingai naudojamas tarpukario terminas – E. Š.) specialistų ir darbuotojų keitimą atvykėliais iš Rusijos ir kitų SSRS respublikų.

Nuo 1940 metų birželio pabaigos buvo atleistas Miškų departamento direktorius A. Rukuiža ir pakeistas kairiųjų pažiūrų Antanu Kvedaru su jaunesniuoju miškininku Algirdu Matulioniu. Kadangi nuo A. Smetonos režimo buvo „nukentėję“ tik trys su miškų ūkiu susiję darbuotojai, tad jie buvo perkeliami – pažeminami ar paaukštinami. Jau liepą į kitą darbo vietą buvo perkelti 65, o per rugpjūtį ir rugsėjį – net 227 darbuotojai. Paskai tempai sulėtėjo. Buvo perkeliami departamento darbuotojai, urėdai. Į kitas pareigas iš viso buvo perkelta per 900 vadovų, specialistų ir tarnautojų. Tas kilnojimas tuomet turėjo ir teigiamą reikšmę – neleido įsigalėti tuo metu skatinamiems skundikams, todėl per 1941 m. birželio 13–17 d. trėmimus ištremta santykinai nedaug miškų tarnybos darbuotojų – 125. Kaip rodo turimi duomenys, A. Kvedaras ir A. Matulionis neprisidėjo prie trėmimų planavimo. Priešingai, A. Kvedaras, naudodamasis padėtimi, bandė pagelbėti kitų profesijų darbuotojams (pavyzdžiui, policininkus įdarbindavo eiguliais ir pan.). Tačiau būdavo įdarbinami iš Rusijos atvykę rusai ir žydai – „socializmo statytojai“. 1940 m. pabaigoje – 1941 m. pradžioje Miškų departamente buvo sukomplektuoti Kadrų ir Spec. darbo skyriai, turėję tiesioginį ryšį su NKVD ir saugumo struktūromis. Juos organizavo Šolemas Furmanskis. Tie skyriai pradėjo nagrinėti departamento darbuotojų asmens bylas ir rekomendavo atleisti senuosius darbuotojus, priimant naujus. Birželį tremtinų asmenų sąrašus pradėjo sudarinėti vietiniai talkininkai. Jų atsirado visose urėdijose. Sovietų miško pramonės komisaru paskirtas J. Grušauskas vokiečių okupacijos metais nurodė, kad nuo sovietų nukentėjo 200 žinybos žmonių. Dabar, atkūrus nepriklausomybę, sudarytas represuotų 198 miškų žinybos darbuotojų sąrašas, iš jų 93 žuvo: nužudyti suimant, nuteisti sušaudyti, mirė lageriuose ir tremtyje, žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Autorius pateikia pavyzdį, kad eilinis tarnautojas – urėdijos raštininkas – galėjo būti nuteistas pagal Rusijos Federacijos baudžiamąjį kodeksą vien už tai, kad 1918 metais įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo kovose su Raudonąja armija, o vėliau priklausė Šaulių sąjungai. Pogrindinėje veikloje, rengiantis ir dalyvaujant Birželio sukilime, dalyvavo jauni eiguliai ir beveik visi sovietų okupacijos pradžioje į miškų tarnybą įdarbinti policininkai.

Vokiečių okupacijos metais Lietuvos laikinoji vyriausybė Miškų departamento vadovu paskyrė Antaną Vasiliauską, kuris vykdė reikalavimą žinyboje nepalikti žydų (A. Kvedaras ir A. Matulionis buvo pabėgę į Rusiją). Į darbą sugrįžo atleisti darbuotojai. Kai kurie miškininkai, ypač Birželio sukilime dalyvavusieji policininkai, prisidėjo prie žydų genocido, su arkliu ar vežimu transportuojant senus ir ligotus žydus į sušaudymo vietą (skaičiuojama, kad prie holokausto prisidėjo apie 250 miško darbuotojų). Tačiau būta ir žydų gelbėtojų (vienas gelbėtojų buvo net sušaudytas), Lietuvos nepriklausomybės propaguotojų: keturis miškininkus vokiečiai nužudė, 20 įkalino, 80 paėmė į priverstinus darbus. Dešimt žuvo karo pradžioje nuo vokiečių, 14 – nuo sovietų arba Birželio sukilime. Į generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę įstojo apie 100 girininkų, eigulių ir kitų miško darbuotojų. Apie 42 žuvo nuo lenkų Armijos Krajovos ir sovietų diversantų bei partizanų. 530 patyrė fizinį ir moralinį smurtą. 1944 metų antroje pusėje miškininkai irgi traukėsi į Vakarus – daugiausia inteligentai, išaugę ir išsimokslinę nepriklausomoje Lietuvoje, patyrę ar matę pirmosios sovietų okupacijos baisumus. Kai kurie emigruodami žuvo. Vakaruose miškininkais įsidarbino gal tik 5 proc. pabėgėlių. Galima teigti, kad į Vakarus pasitraukė visas Lietuvos miškininkų elitas – Generalinės direkcijos personalas ir net pusė urėdų, tarp jų ir okupacinės valdžios kūrėjo komunisto Antano Sniečkaus brolis urėdas Jonas Sniečkus.

1944 m. pabaigoje sovietų okupantai atnaujino Miškų pramonės liaudies komisariatą, jo vadovu paskirdami Aleksandrą Ponomariovą (1940 metais jis jau dirbo vienu iš „vadovų“), nes J. Glušauskas, vokiečių okupacijos laikotarpiu atskleidęs lietuvių genocido faktus 1940–1941 metais, sovietų okupacijos metu pasitraukė į Australiją. Komisaro pavaduotoju tapo tas pats A. Kvedaras. Komisariato padaliniams vadovauti paskirdavo surusėjusius lietuvius – Joną Sabaitį, Povilą Kūrį (šis net nemokėjo lietuviškai) ir kt. Vietoj pabėgusių ar pasislėpusių urėdų paskirti nauji, mažiau patyrę, žemesnio išsilavinimo, bet politiškai patikimesni miškų žinybos darbuotojai. Kvalifikuotų miškininkų irgi buvo likę mažai, tad jais skirdavo eigulius. Kitataučiai drįsdavo eiti tik ten, kur nebuvo partizanų – Vilniaus, Klaipėdos krašto įmonėse. Jie drįso eiti tik į vadovaujančius postus – į komisariato kolegiją įėjo tik vienas lietuvis (A. Kvedaras), kiti keturi buvo rusai. Trūkstant kadrų, buvo sunku tvarkyti miškų žinybą, tad padidino urėdijų ir girininkijų plotus. Ši „reforma“ įvykdyta praėjus metams po antrosios okupacijos, 1945 m. rugpjūtį. 1947 m. spalio 1-ąją įkurta Miškų ūkio ministerija (vietoj Vyriausiosios miškų valdybos), ministru paskirtas A. Matulionis. Vietoj 453 girininkijų buvo suformuota 180. Miestuose esančiuose trestuose sukurta gerai apmokamų darbo vietų rusakalbiams atvykėliams. Tik nuo 1957 metų pradėjo mažinti urėdijų ir girininkijų plotus, padidintas miške dirbančių specialistų kiekis. Ministras A. Matulionis, atrodo, įdarbindavo specialistus ir sovietų represuotus asmenis, tad savo poste išsilaikyti galėjo galbūt tik savo brolio, aukšto sovietinio saugumo pareigūno, dėka. Ministrui palankus buvo ir A. Sniečkus, gal būt turėjęs sentimentų, nes jo paties brolis urėdas buvo pabėgęs į Vakarus. Miškų ūkiuose sunkiai kūrėsi partinės (komunistų) organizacijos. Net šeštajame dešimtmetyje ne visur jos buvo (pvz., Ignalinos miškų ūkyje).

Tačiau visur veikė saugumo agentai. Eigulių verbavimas agentais buvo įgavęs didžiulį mastą. Tai buvo terorizavimas ir moralinis kankinimas. Buvo ir aktyvių agentų. Kai kurie dingdavo iš akiračio, tapdavo partizanais ir pan. Per sovietinę okupaciją buvo užverbuota apie 115 tūkst. žmonių, tačiau didelę jų dalį pervesdavo į vadinamųjų archyvinių agentų sąrašus kaip nepatikimus. Miškų tarnyboje tokių agentų ir informatorių galėjo būti 400–500. Daugiausia verbavo eigulius ir miško ruošos darbininkus, nes jie galėjo suteikti daugiausia informacijos apie partizanų buveines miškuose. Kai kurie sugebėjo išlaviruoti iki partizaninių kovų pabaigos. Tačiau kelios dešimtys jų buvo demaskuota ir partizanų nubausta. Nuslopus partizaniniam karui, okupantų dėmesys nukrypo į inteligentus, Bažnyčią, jaunimą, miškų darbuotojų skaičius agentūriniame tinkle smarkiai sumažėjo.

Nors ministras A. Matulionis vykdė gana gerą nacionalinę kadrų politiką, tačiau į miškų tarnybą vis dėlto pateko ir įvairių rusų avantiūristų, alkoholikų, miško grobėjų. Trūko ir specialistų. Tik šeštojo dešmtmečio pirmoje pusėje (iki 1955 m.) buvo pasiektas prieškarinis personalo išsimokslinimo lygis. Po 1960 metų absoliuti specialistų ir vadovų dauguma buvo lietuviai arba prie mūsų sąlygų prisitaikę gerai dirbantys rusakalbiai. Įtaką darė prieškario specialistų likučiai bei po Stalino mirties pradėję grįžti rezistentai bei jų vaikai, įdarbinti politiniai kaliniai ir tremtiniai.

Iš pateiktos lentelės (o jų aptariamame straipsnyje yra ne viena) aiškėja, kiek kasmet (1944–1953 metais) žūdavo ir nukentėdavo specialistų, eigulių bei darbininkų. Paskaičiuota, kad per pirmąją sovietų okupaciją žuvo beveik pusė represuotų miško ūkio darbuotojų, o per antrąją – 24 proc. specialistų ir 22,5 proc. eigulių. Iš 48 nužudytų, žuvusių ar dingusių be žinios miškininkų specialistų šeši buvo nukauti partizaninėse kovose (jų pavardes tikrai būtina priminti mūsų skaitytojams, kaip nepasidavusių okupantų valdžiai): girininkai Vincas Araminas (Utenos urėdija), Vincas Senvaitis (Prienų ur.), Vytautas Vabalas (Veisiejų ur.), Povilas Žilys (Biržų ur.), Jonas Rušėnas (Rokiškio ur.) ir buvęs urėdas, pokariu dirbęs inžinieriumi Petras Avižonis (Kuršėnų miško pramonės ūkis). Du girininkai – Ksaveras Dėdinas ir Bernardas Drūlia – sušaudyti kalėjime Vilniuje. Trys miškotvarkos darbuotojai – Petras Svilas, Antanina Kazlauskienė ir Apolonija Rinkevičiūtė – nužudyti per nepavykusią saugumo provokaciją Kaune imituojant plėšimą ir bandant į tą incidentą įtraukti žinomą prieškario veikėją Juozą Skaisgirį. 17 miškininkų mirė lageriuose ir tremtyje, 20 žuvo neišaiškintomis aplinkybėmis ar dingo be žinios. Iš 746 žinomų eigulių ir darbininkų nukentėjimo atvejų 171 (22,5 proc.) baigėsi mirtimi. Daugiausia (61 proc.) visų eigulių ir miško ūkio darbininkų žūčių – mirtys kalėjime, lageryje ar tremtyje, o maždaug 22 proc. žuvo partizanaudami. Eiguliai buvo aktyvesni partizaninėse kovose nei miškininkai specialistai. Vien partizanų kovose žuvo 37 eiguliai. Tremtiniai ir jų vaikai, tapę miškininkais, dėl savo biografijos „dėmių“ negalėjo kilti karjeros laiptais, buvo sekami, verbuojami agentais, kitaip persekiojami. Miškų ūkio darbuotojai nukentėjo per įvairias sovietinių kariškių, saugumiečių ir stribų vykdytas operacijas ir nuo Lietuvos partizanų bei lenkų kovotojų pietryčių Lietuvoje. Klaipėdos ir Vilniaus krašto miško ūkio darbuotojų sumažėjo daugiausia: iš Klaipėdos krašto evakavosi visi ten gyvenę vokiečiai bei šišioniškiai (lietuvių ir prūsų palikuonys), o iš Vilniaus krašto specialistų didžioji dalis 1944–1948 metais repatrijavo į Lenkiją.

Autorius daro išvadą, kad iš 3900 darbuotojų, buvusių Antrojo pasaulinio karo pradžioje, „negrįžtamai prarastų“ (fiziškai sunaikintų, pasitraukusių į Vakarus, dėl politinių motyvų savo noru pasitraukusių iš žinybos) šios sistemos darbuotojų skaičius – 1458, arba 37,3 proc. visų joje dirbusių žmonių, iš jų miškininkų (specialistų ir praktikų) – 515, arba pusė šios kategorijos darbuotojų. Laikinai miškų žinyba prarado 1085 savo darbuotojus, iš jų 274 miškininkus (specialistus ir praktikus), t. y. apie 27 proc. Apie 10 proc. asmenų po represijų grįžo į Lietuvos miškų ūkį ir dirbo iki pensijos. „Sudėję negrįžtamai ir laikinai prarastų asmenų skaičių ir iš šios sumos atėmę po represijų grįžusių į miškų žinybą asmenų skaičių, gauname galutinį prarastų darbuotojų skaičių – 2435 darbuotojus, arba 62–63 proc.“, – tokią išvadą daro A. Brukas. Apibendrindamas studijos autorius dar priduria: „Kas vienuoliktas jos (žinybos) darbuotojas žuvo; kas ketvirtas buvo represuotas įvairiomis laisvės netekimo bausmėmis; kas antras–trečias patyrė fizinį ar moralinį smurtą“.

Dainiaus Noreikos straipsnis „Kalniškės mūšis: laisvės kovų paveikslo detalė“ nagrinėja jau konkretų okupacijos metų įvykį. Kalniškės mūšis prasidėjo 1945 gegužės 16 dienos rytą ir tęsėsi iki vakaro. Įnirtingame mūšyje kovėsi Lietuvos kariuomenės puskarininkio Jono Neifaltos-Lakūno vadovaujama partizanų kuopa. Nors „daug partizanų krito Paliose, Varčioje, Kiauneliškyje, Virtukuose, tačiau kaip tik Kalniškės mūšis tapo partizanų drąsos pasiaukojimo simboliu“. Straipsnyje analizuojama Kalniškės mūšyje kovojusio partizanų padalinio struktūra, sudėtis ir vieta lietuvių pasipriešinimo antrajai sovietų okupacijai kontekste. Bet apie tai – kitame numeryje.

E. Š.

Kviečiame skaitytojus papasakoti apie miškininkų dalyvavimą pasipriešinimo kovose. Tai – jau išblėstanti mūsų istorijos dalis, kurios nevalia pamiršti. Rašykite mums, ką žinote, pasakokite, papildykite, visos smulkmenos yra labai svarbios ir reikšmingos, nes tai yra mūsų istorija, kuri jau grimzta į užmarštį, mums abejingai tylint. Nepamirškime jos ir netylėkime.

© 2013 „XXI amžius“