Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Išnašos

Atlikęs pareigą Tėvynei...

Julė KILČIAUSKIENĖ

Knygos viršelis

Gruodžio 6 dieną, minint partizano Juozo Paliūno-Ryto 60-ąsias žūties metines, Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune įvyko 1994 metais rastų rankraščių pagrindu parengtos knygos „Partizano keliu: partizano Juozo Paliūno-Ryto prisiminimai“ pristatymas. Renginį organizavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Pagrindiniai pranešėjai – istorikai, knygos sudarytojai Darius Juodis ir Aurelija Malinauskaitė – supažindino su partizano biografija ir knygos išleidimo aplinkybėmis. D. Kuodis papasakojo, kad partizanas J. Paliūnas gimė 1915 m. gegužės 1 d. Tilindžių kaime,  gausioje ūkininkų Jurgio ir Onos Paliūnų šeimoje. 1939 metais Juozas vedė Viktoriją Petrėlytę (1914–1989), susilaukė vaikų Algio (1942–1952) ir Aušros (1945–1984). Pasikeitus Lietuvoje gyvenimui, 1941 metais buvo suimti jo broliai Kazimieras su žmona Ona ir Vladas ir išvežti į lagerį. Juozas, vengdamas represijų, slapstėsi iki karo pradžios. Grįžus rusams, 1944-ųjų pavasarį, su broliu įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA) ir pasitraukė į mišką.

Ne viename būryje kovojo narsus Tėvynės gynėjas, mažėjant miško brolių ratui. Daug keliavo, ieškodamas ryšių su kitų vietovių kovotojais ir kurdamas bendras struktūras. Kautynėse kelis kartus buvo sužeistas. LLA Kovo apylinkė, kuriai priklausė J. Paliūnas, 1946 metais buvo perorganizuota į Povilo Lukšio  rinktinę. J. Paliūnas partizanavo P. Lukšio rinktinės 2-ajame rajone (Kėdainių apskrities, Grinkiškio, Krakių, Josvainių valsčiuose). Jis įspėdavo draugus laikytis konspiracijos, nepranešti savo adreso tretiesiems asmenims. Nors ir prašė draugų nepasitikėti ryšininku Vingiu, vis dėlto suimtas ir tardomas šis išdavė visus Juodšiliuose žiemą praleidusius partizanus. Tik J. Paliūnas suspėjo  pasitraukti į Kėdainių kraštą.

Krinkant ir mažėjant P. Lukšio rinktinei, suėmus jos vadą Antaną Ragauską-Ragelį, J. Paliūnas organizavo Smūgio būrį ir įtraukė jį į Jungtinės Kęstučio apygardos Savanorių rinktinę.

1948 metais įkurta Prisikėlimo apygarda ir P. Lukšio rinktinė pervadinta į Maironio.  Iš likusių P. Lukšio rinktinės rajonų suformuotas Kudirkos rajonas, kurio vadu paskirtas J. Paliūnas. Jis buvo ne kartą įvertintas ir apdovanotas aukštesniosios partizanų vadovybės, o nuo 1949 metų paskiriamas Maironio rinktinės vadu. Šios rinktinės valdose dažnai apsistodavo Laisvės kovotojų sąjudžio vadovybė.  J. Paliūnas rūpinosi jos apsauga, konspiracija  ir ryšiais su kitų sričių vadais.  Jam tekdavo organizuoti karo lauko teismus, bausti nusikaltusius partizanus. Visą laiką partizanus persekiojo kautynės, draugų žūtys. Buvo ištremti J. Paliūno tėvai ir giminaičiai, iš lagerio nebegrįžo brolis Mečislovas. Vadas ieškojo patikimų ryšininkų ir partizanų, kurie pakeistų žūstančius ir tardomi neišduotų. 1951 metais J. Paliūnas paskiriamas Prisikėlimo apygardos vadu. Apygardos teritorijoje buvo apie 60 prtizanų. Jie vedė propagandinį darbą tarp žmonių, bandė kovoti su besikuriančių kolūkių sistema.

1950 metais J. Paliūnui net keli sovietiniai saugumo skyriai užvedė bylas. Viena jų buvo pavadinta „Zakat“ („Saulėlydis“), o partizanui duota pravardė „Volk“ („Vilkas“). Ieškoti jo ir kitų kovotojų buvo siunčiami operatyvininkai, karinės-čekistinės grupės. Bandyta pasiekti per agentus, bei artimuosius – žmoną ir brolį Boleslovą, kuris įvairiais būdais kankinamas nieko nepasakė.

Partizaninės kovos ir J. Paliūno-Ryto jėgos silpo. Daugelis partizanų žuvo. Sunkus gyvenimas be normalaus poilsio, namų ir maisto išsekino Juozo organizmą. 1951 metais jis įsirengė bunkerį Padotnuvio kaime, Petro Krutkio sodyboje, jam padėjo visa sodybos šeimininko šeima.  

Partizanui buvo pakištas agentas Vytautas Remeika – gydytojas, saugumietis, turėjęs slapyvardį „Čestnyj“. Akylas ir įžvalgus J. Paliūnas dėl silpstančių jėgų ar dėl susiklosčiusios situacijos, nors nelabai pasitikėjo naujuoju partizanu Dariumi, pasikvietė jį į savo bunkerį. Tai įvyko 1952 metų rugsėjį, o spalio 1 dieną, kai MGB pajėgos apsupo jo bunkerį, partizanas nepasidavė gyvas.

Išsipildė jo anksčiau rašyti žodžiai: „Baigiu atlikti pareigą Tėvynei“. Čekistai suėmė sodybos šeimininkus.

Sovietmečiu J. Paliūnas-Rytas bandytas sukompromituoti, apjuodinti spaudoje, priskiriant jam įvairius išgalvotus kaltinimus. Atgavus nepriklausomybę, 1998 metais J. Paliūnui-Rytui suteiktas pulkininko laipsnis, 1999 metais jis apdovanotas 3 laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu, žūties vietoje jam pastatytas paminklas.

Tai asmenybė, subrendusi sudėtingomis pokario sąlygomis. Artojas, nebaigęs jokių karo mokslų, išsilaiko 8 metus, nuo paprasto partizano išauga iki apygardos vado, savo dienoraštyje palikęs įrašą: „Tai gali taip pat pareikalauti ir mano gyvybės. Tas dėl Tėvynės laisvės nebaisu“.

J. Paliūno-Ryto dokumentus ir dienoraščius radęs,  partizanų archyvų paieškininkas Česlovas Kišonas pasakojo ir skaidrėmis demonstravo nelengvą partizanų archyvų sugrįžimo į dienos šviesą kelią. Per tremtinių sąjungą įsigijęs aparatūrą žemėje esančiam metalui aptikti, tarp 13 surastų partizanų archyvų, rado ir J. Paliūno-Ryto dokumentus bei dienoraštį. Pasikvietęs į pagalbą Kėdainių rajono Antušavos apylinkių, kur veikė partizanai, gyventojus, apėjo visus kviečiais apsėtus kalniukus. Vieną bidoną aptiko labai giliai sustumtame šulinyje. Ten viskas buvo sumirkę. Antrą bidoną rado žemėje 20–30 cm gylyje. Traktorius ardamas plūgu jį buvo užkabinęs ir atvožęs dangtį. Visi 16 paketų buvo sugadinti. Laiko nepaliestas išliko trečiasis radinys – butelis, kuriame buvę negatyvai išliko, nes buvo užlieti vašku. Č. Kišonas prisiminė, kaip baigiantis karui, kaimynų paklaustas, ką darys, J. Paliūnas išsiėmė iš kišenės šovinius, pamėtė juos nuo vieno delno ant kito, ir pasakė: „Man vienas kelias“. Archyvaras komentavo ekrane rodytus vaizdus iš vykdytų paieškų.

Dr. Vytautas Miliukas gausiai knygos pristatyme dalyvavusiems kauniečiems ir svečiams papasakojo, kad visa apie partizanus surinkta medžiaga bus panaudota enciklopedijai „Lietuvos kariuomenės karininkai“. Joje norima įamžinti Nepriklausomos Lietuvos karininkus ir partizanus. Jau yra išleisti 8 šios enciklopedijos tomai. Jis kviečia specialistus, žinančius partizanų istoriją, papildyti ir patobulinti tą sunkaus Lietuvai laikotarpio prezentaciją, nes jis pats tuo metu buvo tik 8–10 metų vaikas.

Antroji knygos sudarytoja klaipėdietė A. Malinauskaitė džiaugėsi, kad buvo pakviesta ruošti šį darbą, nes visa jos giminė yra buvusi miške. Ji J. Paliūną stato greta Juozo Lukšos-Daumanto, Adolfo Ramanausko-Vanago ir kitų žinomų partizanų vadų. Rankraštis rašytas aktyviausiais kovos metais, kai jo autorius pasižymėjo aktyvumu, kovinių veiksmų meistriškumu. J. Paliūnas artimai bendravo su partizanu Povilu Morkūnu-Rimantu. 1949 metais, įkūrus Lietuvos laisvės kovų sąjūdį, partizanai ėmė riboti savo veiksmus, pereidavo prie ideologinės kovos. Šie prisiminimai yra nepaliesti žmogaus atminties, kuri turi savybę praeitį iškraipyti. Be to, jie neapraizgyti vėlesnio meto ideologiniais štampais, vertinimais, šių dienų interpretacijomis. Kaip pastebėjo istorikė, ši knyga nėra literatūrinis kūrinys, ji svarbi kaip praeities liudytoja. Paprasta to meto kalba yra vertybė, ateinanti į šias dienas. Knygoje daug frazeologizmų, tarmybių. Norint išsaugoti autentiškumą, knyga išleista faksimiliniu būdu.

Renginyje pasisakė ir daugiau žmonių, giminių, kai kurie buvo kilę iš tos pačios vietovės ir pažinojo J. Paliūną. Pasidaliję dar išlikusiais gyvais prisiminimais apie partizaną jie dėkojo renginio organizatoriams ir knygos leidėjams už pastangas išsaugoti sunkių Lietuvai metų ir jos žuvusių didvyrių atminimą.

J. Paliūno anūkė Aušrinė Krikščionaitienė prisipažino, kad praeitis paliko šeimai siaubingus išgyvenimus.

Renginį vedė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro viešųjų ryšių specialistė Vilma Juozevičiutė, partizanų dainomis jį papuošė jaunieji folkloro atlikėjai iš Vilniaus ir Kauno.

© 2013 „XXI amžius“