|
Žemaičių krikštui 600 metų
Lietuva, tapusi krikščioniška 1387 metais, jau daugiau nei prieš 600 metų patyrė krikščioniškos Europos įtaką, vadovaujant Katalikų Bažnyčios popiežiams. Tačiau didelė besiformuojanti lietuvių tautos dalis Žemaitija tik po beveik 30 metų patyrė Evangelijos šviesą. Žemaičių krikštas ilgai nepasidavė evangelinei tiesai, nes jos nešėjas Kryžiuočių, o vėliau ir Kalavijuočių ordinas tai padaryti siekė jėga ir prievarta. Sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis krikštyti žemaičius pradėjo Lietuvos valdovai Vytautas ir Jogaila. Pradžia buvo 1413 metai, o visos Žemaitijos krikštas baigėsi 1417 metais.
Taigi 2013 metais minime svarbiausią Žemaitijos įvykį krikštą. Tam valstybė ir Bažnyčia ėmėsi plačios programos. Jau 2008 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 940 Dėl Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejaus minėjimo 20092017 metų programos patvirtinimo ir šios programos priežiūros komisijos sudarymo. Nutarimu buvo patvirtinta Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejaus minėjimo 20092017 metų programa (toliau vadinama Programa), pagal kurią pavesta Kultūros ir Ūkio ministerijoms, bendradarbiaujant su Telšių vyskupijos kurija, koordinuoti numatytų renginių vykdymą, nustatyta, kad Programos įgyvendinimo priemonės finansuojamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžete atitinkamoms institucijoms ir įstaigoms, atsakingoms už Programos priemonių įgyvendinimą, patvirtintų bendrųjų asignavimų, Europos Sąjungos struktūrinių fondų, Privatizavimo fondo ir kitų teisėtai įgytų lėšų.
Nutarimą pasirašė tuometinis Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas ir kultūros ministras Jonas Jučas.
Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejaus minėjimo 20092017 metų programa apibrėžė jubiliejaus reikšmę, išdėstė pagrindinius jos istorinius punktus.
Vienas svarbiausių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Jogailos sprendimų buvo integruoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į Vakarų Europos kultūrą 1387 metais krikštijant Lietuvą Romos katalikų apeigomis. Tačiau dėl tuo metu susiklosčiusių istorinių aplinkybių ne visa Lietuva buvo pakrikštyta. Susijungusių Livonijos ir Vokiečių ordinų atstovai ginklu ir jėga bandė nešti į Žemaitiją krikščionybę. Po Žalgirio mūšio Žemaičių krikščioninimo ėmėsi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos karalius Jogaila. 1413 metais Vytautas ir Jogaila plaukė laivais per Žemaitiją Dubysos upe, kelionę baigė pėsčiomis prie Luokės ir Šatrijos kalno. Įvairiose Žemaitijos vietovėse buvo pakrikštyta keletas tūkstančių žemaičių. Krikštyti buvo pradėta 1413 metais, o baigta 1417 metais, įsteigta Žemaičių vyskupystė.
Tų pačių valdovų paakinta 60 žemaičių didikų delegacija nukeliavo į Konstancą. Ten vyko Visuotinis Bažnyčios susirinkimas. Jie perskaitė žymųjį žemaičių skundą prieš Livonijos ir Vokiečių ordinus ir prašė įkurti atskirą vyskupystę. Paskui buvo surengtos diskusijos, kuriose pirmą kartą iškeltos tautų ir žmogaus teisių idėjos, tapusios moderniųjų laikų tautų ir žmogaus teisių deklaracijų pagrindu. Tai buvo pirmasis kartas, kai gausi delegacija iš Lietuvos dalyvavo tokiame tarptautiniame tuometinės Europos Bažnyčios vadovų ir valstybių valdovų forume.
1417 metais Konstancos Visuotinio Bažnyčios susirinkimo įgalioti Vilniaus vyskupas ir Lvovo arkivyskupas atvyko į Žemaitiją, įsteigė Žemaičių vyskupystę su centru Medininkuose (dabar Varniai) ir konsekravo pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rūpesčiu Varniuose buvo pastatyta Šv. Aleksandro bažnyčia, įkurtas Žemaičių vyskupystės centras, pamažu plėtėsi parapijų tinklas. Dėl reformacijos įtakos daugelis turtingų didikų remiamų parapijų atiteko protestantams, tačiau skaitant Ragainės klebono Martyno Mažvydo laišką, rašytą XVI amžiaus pirmojoje pusėje, aiškėja, jog per pusantro šimto katalikybės gyvavimo metų paprasti žmonės Žemaičių vyskupystėje jau buvo sąmoningai perėję prie katalikiškų tradicijų ir apeigų. Martynas Mažvydas liudija, kad jo parapijiečiai, formaliai būdami protestantai, vyksta iš Mažosios Lietuvos į kitą Nemuno pusę Didžiąją Lietuvą ir katalikiškose parapijose švenčia popiežiaus įvestus atlaidus.
Skleidžiant krikščioniškąjį tikėjimą, XVI amžiaus antrojoje pusėje ypač daug nuveikė Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, žymus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjas, siekęs Bažnyčią priartinti prie lietuviškos kultūros, rūpinęsis lietuvių kalbos vartojimu bažnyčiose. Jo paskatintas ir remiamas kanauninkas Mikalojus Daukša išvertė į lietuvių kalbą ir išleido Jokūbo Ledesmos Katekizmą (1595 metais) ir Jokūbo Vujeko Postilę (1599 metais). Vysk. M. Giedraitis globojo ir rėmė Lietuvos istoriją rašiusį Motiejų Strijkovskį, paskyrė jį Žemaičių vyskupystės kapitulos kanauninku, sudarė palankias sąlygas baigti ir išleisti pirmąją spausdintą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją (1582 metais).
Nuo pat katalikiškosios reformos laikų Žemaičių vyskupystė pasižymėjo medinių bažnyčių, koplyčių, kryžių ir koplytstulpių gausa. Baroko stiliaus veikiami meistrai kūrė šiuos sakralinės paskirties objektus, kurie dabar saugomi kaip nuostabūs liaudies meno kūriniai.
XIX amžiuje, carinės okupacijos metais, Žemaičių vyskupai buvo tikri lietuviškos savimonės ir kultūros ugdytojai. Katalikiškumu, lietuvybės ir tautinio sąmoningumo ugdymu ypač rūpinosi Žemaičių vyskupai Juozapas Arnulfas Giedraitis ir Motiejus Valančius, kuris 1858 metais pradėjo blaivybės akciją, kurios veikla buvo sėkminga visoje Žemaičių vyskupystėje ir už jos ribų. Po 1863 metų sukilimo uždraudus lietuvišką spaudą, iš Varnių, o vėliau iš Kauno, vyskupas Motiejus Valančius organizavo lietuviškų leidinių spausdinimą Mažojoje Lietuvoje ir jų platinimą. Knygnešių atneštas lietuviškas žodis su vyskupo Motiejaus Valančiaus žinia ir palaiminimu pasiekdavo paprastus žmones. Vyskupas steigė parapines mokyklas, kuriose buvo mokoma lietuviškai. Minėtoji jo veikla padėjo išsaugoti katalikiškąjį tikėjimą, lietuvybę ir tautinį sąmoningumą, sudarė sąlygas 1918 m. vasario 16 d. atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę, daug pasidarbavo žymus to meto dvasininkas, paskutinis Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Jis lankė formuojamus Lietuvos savanorių dalinius, rūpinosi Lietuvos valstybės kūrimu, su diplomatine misija buvo nuvykęs į Vokietiją, kad pripažintų Lietuvą, kaip laisvą ir nepriklausomą valstybę. P. Karevičiaus vyskupavimo metais Katalikų Bažnyčia Lietuvoje galutinai tapo lietuviškai kalbančia Bažnyčia.
Įkuriant 1926 metais Lietuvos Bažnytinę Provinciją, Žemaičių vyskupystė buvo padalyta į Kauno arkivyskupiją, Telšių ir Panevėžio vyskupijas.
Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus minėjimo programoje išdėstyti pagrindiniai ir svarbiausieji uždaviniai, kuriais norėta atkreipti dėmesį į su Žemaičių krikštu ir Žemaičių vyskupystės istorija susijusius objektus bei vietas daugiausia Žemaitijos bažnyčias, kurių per 600 metų istoriją pastatyta labai daug, bei kitas su Žemaitijos istorijos įvykiais susijusias žymias vietas. Bet apie tai ir kitus atmintinus dalykus rašysime kituose XXI amžiaus numeriuose.
Parengė E. Š.
Apie šį svarbų Žemaitijos įvykį šiemet rašysime daug, todėl kviečiame Žemaitijos kunigus ir pasauliečius įsijungti į XXI amžiaus platinimą lengvatinėmis sąlygomis. Skambinkite į redakciją arba rašykite el. laiškus ir užsisakykite laikraščius, platinkite juos. Tai bus Jūsų visų įnašas ir į savo krašto švietimą, ir meilę jam ir pagalba katalikiškam laikraščiui. Užsisakyti laikraščių platinti galite nuo šio numerio.
© 2013 XXI amžius
|